Baigęs mokyklą Klaudijus pasirinko studijuoti geografiją Vytauto Didžiojo universitete. Ir jau netrukus aiškiai suprato, ką norės gyvenime veikti toliau: dirbti kelionių agentūroje. „Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, ir keliauti labai patinka, vis organizuodavau keliones sau bei draugams ir neabejojau, jog šiame darbe gerai jausčiausi ir būčiau naudingas kitiems“, – sakė vaikinas.
Tačiau šios iš pažiūros paprastos svajonės pasiekti jam nebuvo paprasta: kai pradėjo ieškoti darbo kelionių agentūrose, ne kartą ir ne du išgirdo neigiamą atsakymą.
„Daugelis darbdavių sakė, kad jiems netinku, nes neturiu tokio darbo patirties. Bet kaip gali jos turėti, jei niekas nesuteikia galimybės jos įgyti?.. Tas atstūmimas tikrai labai skaudino, juolab, kad kelionių organizavimu aš seniai nuoširdžiai domėjausi, lankiausi įvairiuose turizmui skirtuose renginiuose – ir niekas neduodavo šanso net pabandyti“, – sakė vaikinas.
Jam labai skaudu buvo, kai sykį vienam kelionių agentūros darbuotojui su užsidegimu aiškino, kad jos svajonė – dirbti būtent šioje srityje, o tas kažkodėl pradėjo iš jo juoktis.
Kitą sykį buvo labai skaudu, kai visgi gavo bandomąją užduotį, bet po jos sulaukė neigiamo atsakymo. Jo buvo paprašyta sudaryti kelionės pasiūlymą, jis tikrai stengėsi, įdėjo daug darbo. Pasiūlymą išsiuntęs labai tikėjosi, kad pagaliau pasiseks, bet sulaukė atsakymo, kad yra netinkamas, nes tekste padarė vieną gramatinę klaidą.
Tuo metu Klaudijus dirbo įvairius laikinus darbus – padavėju, barmenu ir panašiai. Taip pat vis ieškojo svajonių darbo pasiūlymų, bet jį radęs vis nusivildavo.
Norėjo pabėgti, bet apsigalvojo
„Galiausiai nusprendžiau, kad reikia išvykti į užsienį studijuoti turizmo. Maniau, jei jau patirties, kurios visi reikalauja, įgyti man nepavyksta, gal darbdaviams padarys įspūdį faktas, kad esu baigęs su specialybe susijusias studijas užsienyje, juolab, kad jose turėjo būti nemažai praktinių užduočių“, – prisiminė vaikinas.
Jis jau buvo susiradęs konkretų universitetą, aiškinosi, kokius dokumentus reikės pateikti, rinko rekomendacijas, bet visgi apsigalvojo – pamanė, kad išvykimas į užsienį būtų kaip pabėgimas, o bėgti jam nesinorėjo.
„Pagalvojau, kad turiu nenuleisti rankų, ir visgi atsiras darbdavys, kuris manimi patikės. Kaip kažkas yra pasakęs, kambaryje gali būti 100 žmonių, bet pakanka vieno, kuris tavimi patikėtų“, – pasakojo pašnekovas.
Pagaliau pavyko!
Galiausiai žmogus, kuris juo patikėjo, atsirado. Nuo šio pavasario Klaudijus dirba kelionių agentūroje „DK kelionės“.
Iš vadovės Daivos Kačinskienės girdėjo, kad ji yra juo patenkinta, kad jis šiam darbui tikrai tinkamas, o pats, jo žodžiais tariant, dabar iš to džiaugsmo jaučiasi tarp žemės ir dangaus.
Klausiu, ar jis neperdeda – juk tokiame darbe būna ir stresinių situacijų. „Taip, gali visko nutikti, bet tam aš ir esu, kad stengčiausi, jog viskas vyktų sklandžiai, kad žmonės pasirinktų tokias keliones, kurios atitiktų jų poreikius, ir liktų jomis patenkinti. Buvo ir taip, kad klientai gavo ne tokį kambarį, kokio pageidavo – susisiekiau su viešbučiu ir problemą išsprendėme. Vėliau dar susisiekiau su tais žmonėmis, pasidomėjau, ar tikrai viskas gerai, ir jie man dėkojo už rūpestį“, – pasakojo pašnekovas.
Savo pasakojimu jis labai nori kitus įkvėpti nenuleisti rankų, kai išgirdus neigiamą atsakymą, ir toliau siekti savo svajonių.
„Tikrai būna atvejų, kai jauni žmonės atsiduria ne ten, kur turėtų būti, išgirdę neigiamą aplinkinių reakciją. Pavyzdžiui, kai dirbau viename restorane, jo virtuvėje dirbo toks vaikinas, baigęs matematiką. Jis savo specialybę mėgo, norėjo pagal ją įsidarbinti, bet išgirdo neigiamą atsakymą – ir viskas, daugiau mėginti neketino. Labai noriu tokius žmones paraginti neišsigąsti, tikėti savimi ir mėginti toliau – juk, kaip rodo mano pavyzdys, nors gali būti nelengva, savo svajonę tikrai galite pasiekti“, – sakė Klaudijus.
