Likimo ratas apsisuko – į Lietuvą ji atsikraustė antrą kartą. Ir – kino filmo vertas siužeto vingis – vėl nusipirko butą tame pačiame Vilniaus senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur anksčiau gyveno.
„Čia – jokios mistikos. Kai aš planuoju savo gyvenimo pokyčius, man tiesiog sekasi“, – šypsojosi E.Valentinas.
Būstų pardavimo ir pirkimo istorija keliuose žemynuose be jokių didelių vargų, pastangų, paieškų. Man lieka tik palinkčioti galva, kad jai tikrai sekasi.
Naujieji E.Valentinas namai Vilniuje – su palėpe, tad vietos netrūksta, skoningai įrengti, apstatyti antikvariniais baldais.
„Man patinka gyventi gražiai“, – sakė Eva.
Jai patinka ir kultūrinis Vilniaus gyvenimas, dažnai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, spektakliuose.
Prie kavos puodelio jaukiuose Evos namuose kalbėti apie jos gyvenimo odisėjas pradėjome nuo naujausios – išsikraustymo iš Argentinos ir sugrįžimo į Lietuvą.
– Eva, daugelis, išgirdę apie tokias kraustynes, gautų infarktą. O jums kraustytis – didelis malonumas. Kokia šių kraustynių istorija?
– Vilniuje pardavusi butą nuvažiavau į Buenos Aires su keliais lagaminais ir pradėjau ieškoti namo. Buvau anksti išėjusi į pensiją. Įsikūriau senamiestyje, kur gyvena daug europiečių, bet mano vietinėms draugėms šis rajonas atrodė per daug bohemiškas.
– Vilniuje senamiestis labai vertinamas. Daugelis nori jame gyventi, už butus pakloja kosmines sumas.
– Vilnius – ne Buenos Airės. Ten senamiestyje pavojinga. Paradoksas: ten labai graži architektūra, seni namai, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių yra daug apleistų namų. Šeimininkai mirę, palikuonių neturėjo ar dar kas nors yra nutikę. Į tuos namus įsikrausto ir juos tiesiog užima benamiai – skvoteriai. Jie ten laimingi gyvena, gauna pašalpas, o dirbti nelabai nori, ieško lengvų pragyvenimo šaltinių, pardavinėja „žole“ vadinamą marihuaną, vagiliauja.
Nusipirkau ten įspūdingą namą su didele terasa, fontanais, vidiniais kiemeliais ir nuomodavau apartamentus užsieniečiams. Vieni turistai atvažiuodavo mokytis ispanų kalbos, kiti – argentinietiškojo tango, treti – aplankyti Buenos Airių. Įdomus verslas, įvairių žmonių atvažiuodavo iš viso pasaulio. Buvo linksma gyventi.
Maniau, Buenos Airių senamiestis atsigaus, pasikeis taip, kaip kažkada keitėsi Vilnius. Bet nutiko priešingai: ten padėtis ne gerėjo, o vis blogėjo, darėsi vis sudėtingiau gyventi. Amžinas viso ko brangimas ir nuolatinės finansinės krizės. Infliacija Argentinoje buvo ir yra 40–50 proc.
Taigi po 10 metų vėl pardaviau viską ir grįžau su lagaminais į Vilnių. Kai padarau teisingą sprendimą, man dažniausiai sekasi.
Kai savo namą nutariau parduoti, kreipiausi į nekilnojamojo turto agentūrą. Bet tai truks dvejus trejus metus, pasakė, kol mes jį parduosime. Taip, namas labai didelis, nepraktiškas, jam reikėjo ypatingo pirkėjo.
Po savaitės išvažiavau į Vilnių, kaip ir kiekvieną vasarą. Vilniuje atsiverčiu elektroninį paštą: agentūra praneša, kad turi namo pirkėją. Per savaitę! Nupirko argentiniečių kino režisierius, kuriam tas namas labai patiko.
Turėjau skubiai grįžti į Argentiną, reikėjo per dvi savaites atlaisvinti namą. Viską padovanojau, pardaviau, supakavau. Ir vėl likau benamė.
Bet kai vasaromis atvažiuodavau atostogauti į Vilnių ir apsistodavau draugo bute toje pačioje laiptinėje, kur buvo ankstesnis mano butas, sužinojau, kad vieną butą jo savininkas nuomoja užsienio studentams.
Paskambinau pasiteirauti, ar nenorėtų jo parduoti. Jis sutiko. Taigi nusipirkau butą tame pačiame Senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur kažkada gyvenau.
O Argentina labai pasikeitė. Etninė gyventojų sudėtis taip pat pasikeitė. Kas yra argentiniečiai? Tai – ispanai, italai, lenkai, vokiečiai, kurių protėviai atvyko į Argentiną ir liko joje gyventi. Gimę Argentinoje visi esame argentiniečiai. Aš turiu Argentinos pasą ir esu Argentinos pilietė. Esu ir Lietuvos pilietė, nes turiu ir Lietuvos pasą.
Ne tik Argentina, bet ir visa Amerika yra imigrantų kraštas. Vieninteliai tikri amerikiečiai yra indėnai, o kiti – seneliai ar proseneliai – yra europiečių palikuonys.
– Jūs – avantiūristė, kraustotės iš žemyno į žemyną ir gyvenate vis kitoje vietoje. Nebijote?
– Nebijau. Man įdomu, patinka kraustytis, įsikurti naujoje vietoje, susikurti sau malonią ir gražią aplinką. Avantiūrizmas man truputį neigiamas žodis. Aš darau tai, ką noriu, o kai atsibosta, galiu viską pakeisti ir pradėti iš naujo.
Jeigu pasiilgstu vienos ar kitos šalies, susikraunu lagaminą ir ten keliauju. Jeigu man gyvenime kas nors nepatinka ar noriu pokyčių, aš juos darau. Nesėdžiu rankas sudėjusi ir neaimanuoju. Tai – mano vienintelis požiūris į gyvenimą: jeigu esi nelaimingas, tai daryk kažką, kad būtum laimingas.
Keliauju po Europą, į Ameriką nuvykstu. Lapkričio mėnesį praleidžiu Argentinoje. Ne, nejaučiu ilgesio nei Buenos Airėms, nei San Fransiskui, nei Čikagai. Juk ten gyvenau, ten man viskas pažįstama, ten turiu draugų, tad malonu visus aplankyti.
Bet jau praėjo treji metai, kai dėl koronaviruso pandemijos nenuvykau į Argentiną. Jeigu rudenį nebus karantino, lapkritį ten keliausiu.
– Kas skatina daryti tokius esminius gyvenimo posūkius?
– Man jau nebepatinka gyventi dideliuose miestuose. Per daug triukšmo, per dideli atstumai, įvairios didmiesčių problemos. Visoje Buenos Airių metropolijoje gyvena daugiau kaip 15 milijonų žmonių. Labai vargina atstumai, kai nori susitikti su draugais. Turi dvi valandas į vieną pusę važiuoti, dvi – į kitą. Vilnius šiuo atžvilgiu man yra idealus miestas.
Kai grįžau į Buenos Aires, susigrąžinau senus draugus, atsirado naujų. Man lengva bendrauti ir kviesti pas save žmones, su jais būti. Tik šis tas pasikeitė: kai buvau jauna, mokiausi universitete, buvo paprasčiau susitikti. O kai grįžau, ir jie – jau tam tikro amžiaus, jau gyvena kažkur toliau, tad bendravimas milijoniniame mieste pasidarė daug sunkesnis dėl didelių atstumų.
– O kur meilė, istorijos? Juk dūsautojų po jūsų langais turbūt buvo ne vienas?
– Buvo tų meilių, bet niekada nejaučiau noro sukurti šeimos. Visuomet norėjau būti laisva ir daryti ką noriu. Meilė man nebuvo pirmoje vietoje. Visuomet buvo didelis noras keliauti, kuo daugiau pamatyti ir pažinti įvairių šalių kultūrą. Tas noras vis dar neišgaravo.
– Visus Lietuvos okupacijos metus gyvenote Argentinoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir neįsivaizdavote, kaip gyvename mes, atskirti nuo pasaulio geležine uždanga. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metų rudenį pirmą kartą atvykote į savo tėvų gimtinę. Turbūt iš jų perimtas ilgesio jausmas – kaip ta Lietuva, kaip tas Vilnius atrodo – ir paskatino atvykti?
– Tada Vilnius atrodė labai liūdnas. Labai pilkas, labai tamsus. Įspūdis buvo toks, kad turi praeiti labai daug metų, kol čia kas nors pasikeis. Eidavau per senamiestį – neapšviesta, tamsu, parduotuvių nėra. Liūdnas buvo vaizdas.
Namie visuomet lietuviškai kalbėjome, ta lietuvybė tėvų buvo perduota ir norėjosi bent kokiems metams atvažiuoti į Lietuvą. Atvažiavau čia iš San Fransisko, kur dirbau tarptautinėje bankininkystėje. Pamaniau, kad Lietuvoje reikės tokių specialistų, nes jų čia nebuvo, viskas tais laikais buvo daroma per Maskvą.
Nors mano planas buvo tiktai metams čia atvažiuoti, bet įsigijau Vilniuje butą. Nors ir sunku buvo, jaučiau, kad privilegija tokiu istoriniu laikotarpiu gyventi Lietuvoje. Viskas pradėjo po truputį keistis, buvo labai įdomus tas laikotarpis.
Mano pirmas darbas buvo „Hermio“ banke, kur buvau tarptautinio kreditavimo skyriaus direktorė. Išduodavome paskolas, atidarinėdavome sąskaitas užsienio bankuose. Lietuvoje buvo pati tarptautinės bankininkystės pradžia.
Iš „Hermio“perėjau į „Oriflame“ kosmetiką, kai ja buvo pradėta prekiauti Lietuvoje. Buvau kompanijos atstovybės Vilniuje generalinė direktorė. Vėliau atidariau savo interjero puošmenų parduotuvę „Elementai“.
– Ar lengvai Vilniuje susirasdavote darbą?
– Lengvai. Bet dirbti buvo sunku, nes Lietuvoje ir Amerikoje labai skirtingas žmonių mentalitetas. Čia buvo kitoks požiūris į darbą, kitokie darbo principai. Atsakomybės niekas nenorėjo prisiimti, parašo palikti. Iniciatyvos niekas nenorėjo rodyti. Žmonės bijodavo ką nors pasakyti – gal ne taip pasakys?
– Ar prisimenate pirmąją savo algą Lietuvoje?
– Ją gavau kažkokiomis „vagnorkėmis“. Paskui buvo įvesti litai.
– Susiradote draugų lietuvių, vilniečių?
– Ilgai užtruko, kol susiradau. Lietuviai buvo ir vis dar yra labai uždari. Kiek pastebėjau, draugauja šeimomis arba su mokyklos, universiteto laikų draugais.
Tik dabar, kai grįžau iš Argentinos, susibūriau draugų ratą. Bet iš pradžių buvo sunku. Nors žmones pas save ir kviesdavau, atgalinio ryšio nebuvo.
– Vis dėlto kodėl palikote Lietuvą ir 2005 metų rudenį išvykote į Buenos Aires?
– Gyvenimas Lietuvoje iš pradžių buvo itin sunkus, bet labai įdomus. Po to prasidėjo sąstingis, niekas per daug nesikeitė, viskas sustojo. Praėjo pirminis entuziazmas, užėjo noras išvažiuoti, ėmiau ir išvažiavau. Pardaviau butą, verslą ir išvykau.
Aš gimiau Buenos Airėse ir ten gyvenau iki 19 metų, baigiau gimnaziją. Vėliau su tėvais išsikraustėme iš Argentinos į Ameriką, Čikagą.
Po ketverių metų grįžau į Buenos Aires studijuoti Salvadoro universitete. Baigiau teisės studijas, ten gyvenau šešerius metus. Tada grįžau į Ameriką, dirbau Čikagoje. Paskui išsikrausčiau į San Fransiską. Ten gyvenau 10 metų. Ir Čikagoje, ir San Fransiske dirbau Argentinos valstybiniam komerciniam bankui, vadovavau vienam departamentų. Buvo įdomus gyvenimas.
– Jums pavyko – vis bankuose, vis vadovaujamas darbas. Ko reikia, kad užsienyje padarytum gerą karjerą?
– Dirbti.
– O sėkmės faktoriaus, jūsų nuomone, nėra?
– Gal ir yra. Bet jeigu sėkmingai pateksi į kažkokį postą, o paskui nedirbsi, tai Amerikoje darbe trumpai pabūsi, nes ten labai didelė konkurencija. Tu turi dirbti, turi rodyti rezultatus – kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, kiekvienais metais. Turi visą laiką mokytis, visą laiką įgyti naujų žinių.
– Jūs gimusi po Svarstyklių ženklu. Galbūt viską labai gerai apskaičiuojate, pasveriate?
– Nieko aš nesveriu. Klojasi kaip klojasi.
– Buenos Airės, Astoro Piazzollos muzika, argentinietiškasis tango gatvėse ir aikštėse – Lietuvoje mums tai atrodo kažkas tokio! O jūsų jaunystė prabėgo ten, Buenos Airėse, ir visa tai jums buvo romantiška kasdienybė.
– Mes daugiau klausydavome bitlų, šokdavome pagal jų muziką. Argentinietiškasis tango buvo pagyvenusių žmonių šokis, jie mėgo jį šokti. Tango atgijo gal 1990-ųjų pabaigoje, kai į Argentiną pradėjo važiuoti turistai.
Seniau buvo tango barai, mažos užeigos, kur galėjai klausytis muzikos, šokti. Bet tango šou, kur mėto moteris, – tai spektakliai turistams.
Argentinoje žmonės bendrauja draugiškai ir neformaliai. Daugelis, panašiai kaip Ispanijoje ir Italijoje (nes yra tų šalių įtaka), eina vakarieniauti į restoranus, susitinka ten su draugais. Arba ruošia draugams neplanuotas vakarienes namuose. Nereikia kviesti iš anksto. Ten visai kitokia bendravimo kultūra.
Būdavo, studijų laikais kavos puodelį užsisakę mokydavomės kavinėje penkias valandas, skaitydavome laikraščius, susitikdavome su draugais.
– Bet kai atvažiavote į Lietuvą, supratote, kad yra toks formalumas – į svečius turi pakviesti iš anksto. Po pietiečiams būdingo laisvo bendravimo buvo nelengva?
– Taip. Ne visada žmonės supranta, kai pasakai: ateikite sekmadienį, paruošiu pietus. Tai „balių“ darai? Ne, nedarau „baliaus“. Pietus gaminu – išvirsiu makaronų, vyno butelį atkimšiu, ir viskas.
– Ar šiuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nesijaučiate Lietuvoje nesaugi?
– Ne. Jaučiuosi normaliai. Kai paskaitau pasaulio laikraščius, suprantu, kad niekur nėra visiškai saugu gyventi. Jeigu gyveni Amerikoje, nueini apsipirkti, ir ateina koks beprotis, kuris pradeda šaudyti į žmones. Arba prasideda potvynis, ir nuplaukia visi namai. Arba kyla didžiulis gaisras.
Kita vertus, jeigu Vladimirui Putinui būtų pasisekę ir per kelias dienas būtų užėmęs Ukrainą, tada tikrai būtų neramu: ką jis toliau darys? Bet kai praėjo pusė metų, ir jis beveik nei pirmyn, nei atgal, tikimybė, kad dar puls ir kitą šalį, kuri yra NATO narė, atrodo nelabai tikroviška.
