Akvilės požiūris į nuosavas vestuves rimtiems švenčių planuotojams gal ir atrodys lengvabūdiškas, bet faktas, kad kone paskutinę minutę jos ir Karolio suruošta šventė su už tokiai progai tikrai mažą 900 Eur sumą buvo smagi ir jiems patiems, ir svečiams.
Į patį vestuvių faktą būsimieji jaunavedžiai žiūrėjo rimtai, bet ilgai nesugalvojo, kaip konkrečiai viską daryti.
Karolis Akvilei pasipiršo dar praėjusiais metais per Jonines. Šventei jie pasirinko ne šių metų vasarą, o rugsėjo 9 d., nes moteris labai nemėgsta karščio, o ir du devynetukai datoje gražiai atrodo.
Tradicinių puošnių ir gražių vestuvių, kai svečiai sėdi prie baltomis staltiesėmis dengtų stalų, o viskas kainuoja kelis ar keliolika tūkstančių eurų, variantą jie iškart atmetė kaip (na, ir pinigų tam nebūtų turėję).
„Mano vyras ramesnis, jis sakė, kad gal pakaks tiesiog nueiti ir susirašyti, o aš norėjau šventės, primenančios festivalį, ir jį įtikinau, kad verta ją daryti“, – pasakojo naujai iškepta nuotaka.
Dar žiemą Akvilė pasikvietė drauges prie suneštinio stalo, kad pasikalbėtų apie būsimą renginį. Nieko aiškaus nenusprendė, tačiau viena idėja, pasiteisinusi per vestuves, liko.
„Pradėjau galvoti, kad suneštinis stalas – visai gera mintis. Juolab, kad tarp mano draugų yra ir veganų, ir vegetarų, ir tokių, kur sūrį valgo, o kiaušinių nebe – kur ten jiems visiems įtiksi, užsakinėdamas maistą“, – dėstė Akvilė.
Kai prasidėjo ši vasara, pora susigriebė, kad metas rasti šventei tinkamą vietą. Nuvyko į vieną nuomojamą sodybą, į kitą – bet nieko patikusio ir už prieinamą kainą nerado. Pigiausias variantas, kurį aptiko, buvo už 1500 Eur, tačiau aplinka anaiptol nesužavėjo.
Jau darėsi neramu, kad šventė artėja, o vietos jai kaip nėra, taip nėra. Pati Akvilė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, šiuo metu su Karoliu gyvena bičiulių sodyboje Utenos rajone, Kirdeikiuose. Šeimininkai ten negyvena jau daugiau dešimtmetį, bet vis kažką priima, kad namai nestovėtų visai apleisti.
„Vieną vakarą sėdėjau lauko tualete, ir tada man atėjo mintis, kad kam sukti galvą – šventę galima daryti čia! Nuskubėjau pas Karolį, jam tai ir pasakiau. Jis: „Bet juk čia betvarkė!“ Aš: „Mes susitvarkysim!“ Jis: „Bet mes čia gyvenam trejus metus ir nesusitvarkėm!“. Aš: „Bet mes ir nebandėm!“, – pasakojo moteris.
Žodžiu, ji kažkaip įtikino vyrą kibti į darbą. Sodybos šeimininkai su džiaugsmu davė tam sutikimą.
Teritorijoje, neskaitant lauko tualeto, – keturi statiniai: senas gyvenimasis namas, kuriame, be pagalbinių patalpų, yra tik vienas didelis kambarys; pradėtas, bet nebaigtas statyti naujas namas be langų; svirnas, kuriame buvo prikrauta daug senų rakandų, lovų, lentų bei daržinė, kurioje taip pat būta seno šlamšto.
Akvilė su vyru dar žiūrėjo į suvargusius pastatus ir dūsavo, kai iš Utenos atvažiavęs draugas pasakė, kad metas pagaliau iškuopti svirną, kuriame planuota įrengti šokių salę – ir gal per 15 min. visus daiktus ištempė į lauką. Tiesa, dar porą dienų užtruko jų rūšiavimas, bet darbai palengva pajudėjo.
Akvilė pabrėžia, kad be būrio šaunių draugų nieko padaryti nebūtų pavykę – jie labai padėjo viską iškuopti ir išpuošti.
„Buvo draugų, kurie mums padėjo net savo atostogų metu, ir tokių, kurie pas mus mus kelis sykius važiavo vienai dienai net iš Kauno – vakare jie turėjo grįžti, kadangi laiko gyvulių ūkį ir turi jais pasirūpinti. Feisbuke buvau paskelbusi „eventą“ apie šventę, ten rašiau ir apie talkas. Buvo ir nepažįstamų žmonių, kurie pažymėjo, kad vestuvėse dalyvaus – galvojau, ką gi, jei tikrai dalyvaus, tai ir susipažinsim“, – nusijuokė netipiška nuotaka.
Žiedai iš prekybos centro
Kai buvo likusios kelios savaitės iki vestuvių, jaunieji susimąstė ir apie žiedus – kreipėsi į bičiulę juvelyrę, tikėjosi, kad ji pagelbės. „Ji mums pasakė, kad nei ji, nei niekas kitas žiedų taip greitai nepagamins – reikėjo kreiptis bent prieš pusmetį. O mums norėjosi būtent rankų darbo žiedų. Sutarėme, kad juos pasigaminsime kada nors vėliau – na, o tąsyk, kad neliktume be nieko, nuėjome į „Rimiaką“ ir nusipirkome sidabrinius. Sumokėjome 48 Eur“, – nusijuokė nuotaka.
Kiek rimčiau ji pažvelgė į vestuvinę suknelę – ėmėsi ją siūdintis pati. „Rankdarbius mėgstu nuo seno, nors gera siuvėja nesu. Apskritai gal daug ko nemoku, bet imu ir darau – o kadangi labai tikiu savimi, tai, būna, ir pavyksta“, – dėstė pašnekovė.
Tiesa, pirmasis jos suknelės variantas sulaukė kritikos, ir tada mama jai pasiūlė prisitaikyti savo seną vestuvinę suknelę. Nors mama už Akvilę daug smulkesnė, jos suknią prikelti naujam gyvenimui pavyko, be to, jaunamartei net graudu darėsi nuo minties, kad vilkės tą patį drabužį, kaip jos mama kadaise.
Stalus, suolus, barą ir įvairias dekoracijas šventei gamino Akvilė su Karoliu ir jų draugai. Pavyzdžiui, moteris pamatė prie vienos parduotuvės kelias paletes, paklausė darbuotojų, ar galima jas paimti – tos atsakė, kad paprastai jas surenka tiekėjai, bet jai labai reikia – tai galima. Tos paletės virto didžėjaus stalu.
Ilgas dviejų dalių vamzdis su žarna per vidurį, skirtas kaminui valyti, apvyniotas gėlėmis virto vestuvininkams skirta arka (beje, ji buvo įrengta jau šventės dieną).
Aptvarkytoje daržinėje įrengta poilsio zona – iš kaimynės jaunieji pasiskolino šiaudų, juos supresavus išėjo „čiužiniai“, ant kurių buvo galima ir miegoti tiems, kurie nenorės nakvoti palapinėse – na, juk šventė buvo tarsi festivalis, o šiems palapinės tiesiog būtinos.
Nuotakai puokštė nebūtina?
Nuotaka vos neliko be vestuvinės puokštės – kai šventės išvakarėse draugės paklausė, ar ją turinti, atsakė, kad ne, gal tai nebūtina? Viena draugė pasakė, kad puokštę turėti patogu – per šventę nervinies, nežinai, kur dėti rankas, o kai turi ką jose laikyti – ramiau.
„Tada pasiėmiau gėlių – turėjau tokių sausų, kurių draugės buvo atnešusios mergvakariui, dar pasirinkau smilgų, meldų, sudėjau viską kartu, gerai nupurčiau, kad nepribyrėtų, surišau kažkokia virvele – ir buvo gerai, viena draugė net prašė, kad ir jai vėliau tokią puokštę sukomponuočiau“, – pasakojo Akvilė.
Buvo ir dalykų, už kuriuos visgi teko susimokėti: tai elektros generatoriaus, garso kolonėlių nuoma (jiems gavo nemažą nuolaidą), kubilo nuoma, šiek tiek savo maisto ir gėrimų, na, ir nuotakos manikiūras. Visa tai ir atsiėjo minėtuosius 900 Eur.
Šventei artėjant Karolio mama Akvilės paklausė, ar ji jau nebemiega naktimis. „Atsakiau, kad miegu normaliai, ko ten nervintis – ir nuo tos dienos miegoti nustojau“, – prisipažino nuotaka.
Taip pat būsimoji anyta klausė, kiek svečių bus, ir susirūpino, kad tikslus skaičius nežinomas. Tuomet marti jai atsisakė, kad turėtų būti apie 80 (buvo girdėjusi, kad dalyvauja maždaug 70 procentų žmonių, kurie feisbuke pažymėjo, kad dalyvaus) – ir spėjimas pasitvirtino.
Didžioji diena atėjo
Šventinę dieną pora kėlėsi anksti, Akvilė puošėsi, pati darėsi makiažą. Tą ji tikrai moka, seniau yra dirbusi vizažiste ir dariusi makiažą ne vienai nuotaikai. Tačiau pati pasidažė gana paprastai, taip, kaip žinojo, kad jai tinka – juk kam apsimesti tuo, kuo nesi?
Jaunasis vilkėjo liaudiškais marškiniais ir lininėmis kelnėmis.
Oficiali ceremonija vyko Vilniaus santuokų rūmuose. „Ten viskas vyko tradiciškai, greitai – bet visgi man patiko. Suprantu, kad mus „surašiusi“ ir kalbą sakiusi metrikacijos skyriaus darbuotoja tą daro kasdien daugybę kartų, bet atrodė, kad ji kalba tikrai nuoširdžiai ir iš širdies mums linki meilės ir laimės – nesuprantu, kaip jai tai pavyksta“, – nusistebėjo Akvilė.
Pasveikinti atėjo būrys draugų, nuotaka gavo glėbį gėlių. Šampano staliuko ar kitų įmantrybių nebuvo – tiesiog pakeliui į Utenos rajoną jaunavedžiai ir šventiškai pasipuošę svečiai dar sustojo degalinėje ir nusipirko dešrainių.
Nuvykę į sodybą, jie dar galėjo pasitvarkyti, nes oficiali ceremonija prasidėjo 20 val. vakaro prie aukuro, kurį vienas draugas sulitavo iš metalo laužo. Čia jungtuvės vyko pagal pagoniškus papročius ir, pasak Akvilės, buvo labai jaukios.
„Moteriai, kuri ceremoniją vedė, talkino jos vyras – man gražu vien tai, kad jie kartu tuokia poras, tarsi rodydami gražų pavyzdį. Ta moteris protingai šnekėjo, vedė ir įvairius žaidimus. Būtent po jos ritualų, o ne tos ceremonijos „zakse“, tikrai pasijaučiau susituokusi“, – pasakojo pašnekovė.
Po to sekė vaišės ir linksmybės, ir niekam nieko netrūko: ant suneštinio stalo buvo daugybė patiekalų, beje, pačių įvairiausių, tad kiekvienas galėjo pasirinkti pagal skonį; šokių sale vykusiame svirne pernakt vyko šokiai. Beje, ilgai šoko ne tik jaunimas, bet ir puikiai pritapusi Karolio mama, kuri prieš tai labai rūpinosi, kad svečiams nebus ką valgyti.
Minėtieji draugai iš Kauno, turintys gyvulių ūkį, į šventę (žinoma, atsiklausę jaunųjų) buvo atsivežę dvi draugiškas ožkas, kurios vaikščiojo tarp žmonių ir su jais bičiuliavosi, suteikdamos jaukumo. Tik reikėjų saugoti, kad jos nesuėstų stalus puošusių lauko gėlių puokščių.
Tie svečiai, kurie miegojo daržinėje ant šieno, liko patenkinti, kad buvo minkšta ir šilta. Antrą dieną visi toliau linksminosi, maudėsi kubile, šoko ir dainavo.
Vietoj povestuvinės kelionės – operacinė
„Mano įsitikinimu, šventė buvo šauni, viskas praėjo puikiai. Jau galvoju, kad ir vestuvių metinių proga vertėtų surengti tokį nedidelį festivalį... Žinoma, nieko nebūtų įvykę, jei ne būrys mūsų draugų, tikrai daug ir sunkiai dirbusių, kad sodybą aptvarkytų ir išpuoštų“, – sakė Akvilė.
Jaunavedžiai svečiams nuoširdžiai sakė, kad dovanų neneštų – gana, kad jie savo jėgomis prisidėjo prie darbų sodyboje. Ir visgi dovanų vokeliuose sulaukė, būtų išėjusi povestuvinė kelionė į Kretą ar Kroatiją.
„Galvojome, kur mums išsiruošti, ir vieną vakarą vyras pasiūlė, kad... nuvažiuotume į Karmėlavą pavalgyti cepelinų, aplankytume dar kelias gražias Lietuvos vietas, o už tuos pinigus aš pasidaryčiau lazerinę regėjimo korekciją – jis žinojo, kad mano regėjimas prastas, akinių nemėgstu, o operacijai niekaip nesusitaupau. Taip ir nusprendėme padaryti. Na, jis labai rūpestingas vyras, man tikrai pasisekė“, – net susigraudino Akvilė.
