Tuo metu, kai Kretingoje dar veikė vilnos verpimo bei audimo fabrikas „Laisvė“, ši moteris dirbo jame – 25 metus iš jos rankų slydo vilnoniai audiniai.
Bet neliko avių bandų, neliko vilnos, 2004-aisiais neliko ir fabriko. Po to tebuvo trumpa pertrauka, ir štai spalį suėjo 15 metų, kaip Vilija dirba vienoje iš poros Kretingoje esančių „Maximos“ parduotuvių.
Gera vieta apsipirkti
Parduotuvė, į kurią kas rytą išskuba Vilija, yra Žemaitės alėjoje – prie pagrindinio kelio, jungiančio Palangą su Šiauliai. Tad į šią „Maximą“ traukia ne tik kretingiškiai, bet ir pakeleiviai – žmonės, kuriems kelionėse prireikia kuo įvairiausių prekių.
„Mano valdos – tai pramoninių prekių skyrius. Pusę septynių ryto jau būnu parduotuvėje, ir pats pirmas darbas, kurio griebiuosi – sukraunu į lentynas prekes. Visa tai reikia padaryti, kol viskas dar uždaryta ir nėra pirkėjų gausos“, – paaiškino V.Lukošienė.
Žodis po žodžio, ir kalba su ja ėmė suktis apie tai, kad pastaruoju metu ypač gausiai žmonės pirko žvakes. Ir ne tik dėl to, kad spalio pabaiga bei lapkričio pradžia – laikas, kai lankomi artimųjų kapai.
„Mūsų parduotuvėje prekyba žvakėmis niekada nenuslopsta. Matyt dėl to, kad netoliese yra ir senosios, ir naujosios Kretingos kapinės. Laidotuvės, mirusiųjų paminėjimo metinės, religinės šventės – žvakių visada reikia, o jų kainos pas mus kaip niekur kitur patrauklios“, – patikino Vilija.
Šiuo metu jos prižiūrimo skyriaus lentynose jau susirikiavo ryškiaspalvės kalėdinės prekės. Artėja Adventas, kartu – ir Kalėdos, tad pirkėjai krauna į pirkinių krepšius ir tai, ko reikia namams papuošti, nepamiršdami nė šventinių žvakių.
Airijoje neužsibuvo
„Man – gerai, man čia labai gerai“, – paklausta, ar ji per 15 metų nebandė pakeisti darbo pobūdžio, patikino V.Lukošienė. O tai reiškia, kad nuo pat pirmosios dienos iki šiol ji dirba pramoninių prekių skyriuje ir nė už ką nenorėtų jo iškeisti į kitą.
„Tuomet, kai nebeliko fabriko, trumpam buvau išvažiavusi padirbėti į Airiją, kurioje tuo metu dirbo mano vyras. Bet netrukus jis susirgo, ir man nė metų ten neišbuvus grįžome namo.
Dairiausi darbo, o netoli namų kaip tik buvo atidaryta „Maxima“. Tuo metu regiono direktore dirbo Regina Bendikienė – nuo jaunystės mudvi pažįstamos. Tad jos ir išdrįsau paklausti, ar nereikėtų parduotuvei darbuotojų.
Ji iš karto ir pakvietė: „Ateik, parašysi prašymą“. Puikiai pamenu tą dieną – tai buvo 2007-ųjų spalio 29-oji“, – taip akimirkos sprendimas Vilijai virto15-os metų darbo „Maximoje“ stažu.
Nesiekė karjeros
„Nenorėčiau dirbti kitur, – kalbėjo V.Lukošienė. – Man ir parduotuvė arti namų, ir darbas pramoninių prekių skyriuje pats įdomiausias. Prekės jame dažnai keičiamos, tenka atsižvelgti į sezono poreikius. Man visada buvo ir yra smalsu, kokios jos atvežamos, be to, reikia pasistengti, kad viskas gražiai atrodytų lentynose.“
Moters užsiminė, kad per tuos 15 metų būta ir pokyčių, pavyzdžiui, darbą palengvino technologijos, antai, kodų skaneriai, kuriais naudojantis ten pat, ties lentynomis, apie prekes gaunama visa būtina informacija.
Yra ir dar kelios priežastys, kurios sulaiko nuo kitokio darbo paieškų. Tai ir darbo grafikas, kai keturias darbo dienas keičia keturi laisvadieniai, ir draugiški bendradarbiai.
Darbo metu tarpusavyje darbuotojai suskumba persimesti vos tik vienu kitu žodžiu – atėję anksti rytą kiekvienas skuba į skyrių, kuriame dirba, pasirengti parduotuvės atidarymui.
„Užtat per poilsio pertraukėles, kai sėdim prie bendro pietų stalo, apie viską pasikalbame. O kaip gi kitaip? Juk ir varguose, ir džiaugsmuose esame kartu – kaip namuose“, – pratarė Vilija.
