Latvių kalba ne tik vasarą sūkuriuoja Utenoje, J.Basanavičiaus gatvėje esančioje „Maxima XX“ parduotuvėje, kai „braliukai“ atvyksta pakeliauti po Lietuvą.
Ir šiuo metu jie specialiai sukaria kelią iš Daugpilio į Uteną, kad apsipirktų šioje parduotuvėje bei tame pačiame pastate esančiame „Ermitaže“. Keliauninkams strategiškai tai paranki vieta, nes pro ją zuja link Zarasų ar iš jų važiuojančios mašinos, o aplinkui gausu ir kitokių parduotuvių.
Gražiausias skyrius – oranžinis
Vėlų rudenį daržovių bei vaisių skyrius „Maximoje“ nusidažo oranžine spalva. Jame ima šviesti mandarinai, apelsinai, persimonai, greipfrutai, šiek tiek atokiau – morkos. Ten pat akį traukia citrinos, melionai, obuoliai, kiti vaisiai, o už kelių žingsnių žvilgsnį išlydo raminanti agurkų, salotų, brokolių bei kitų daržovių žaluma.
„Daržovių ir vaisių skyrius man buvo iš išliko pats gražiausias“, – eidama pro kivių ir slyvų sklidinas dėžes Virgilija Banienė nejučia ištiesė ranką link kreivokai pastatyto kainos stovo ir jį pataisė.
Tai – įprotis, – taip darbuojasi jos patirtis, sukaupta per aštuoniolika darbo „Maximoje“ metų.
Anuomet 40-metė Virgilija Utenoje, Aušros gatvėje 2004-ųjų lapkritį atidarytoje „Maximoje“ pradėjo dirbti būtent daržovių ir vaisių skyriuje. Ji krovė į lentynas dėžes su obuoliais, kriaušėmis, agurkais, bulvėmis, prireikus – perrinkdavo juos, sverdavo, pakuodavo. Ir nė nepajuto, kaip praėjo pirmieji darbo prekyboje metai.
Grįžo į savo miestą
Virgilija – uteniškė, kurią mokslai buvo stumtelėję į Kauną, darbas – į Vilnių, o paskui meilė sugrąžino į gimtąjį miestą.
1982-aisiais baigusi tuometį Kauno ekonomikos technikumą (dabar Kauno kolegija) ji gavo paskyrimą į metalo konstrukcijų gamyklą Vilniuje, kur Virgilija dirbo inžiniere finansų apskaitos skyriuje.
Bet taip jau viskas susiklostė, kad ne sostinėje, bet Utenoje ji rado savo žmogų, ir, sukūrusi šeimą, 1987-aisiais grįžo į gimtąjį miestą.
Utena buvo ir išliko pramonės miestas, kuriame yra ir metalo apdirbimo, ir tekstilės, ir kitokios paskirties įmonių, alaus gamybos – taip pat.
„Įsidarbinau tuomečiame alaus kombinate, salyklo gamybos ceche. Bet technologijos keitėsi, salyklo gamybos cechas buvo uždarytas, ir mes, jo darbuotojai, likome be darbo.
Taip jau sutapo, kad tuo metu Aušros gatvėje, greta naujosios bažnyčios buvo baigta statyti „Maxima“, buvo buriama ir jos darbuotojų komanda. Išdrįsau – užpildžiau internete prašymą ir buvau pakviesta į darbo pokalbį.
Pamenu tą jaudulį, kuris kaustė susitikus su būsima jos direktore. Ji drąsindama paėmė mane už rankos ir nusivedė į savo kabinetą tam, kad parašyčiau prašymą“, – apie tai, kaip 2004-aisiais peržengė naujosios darbovietės slenkstį, pasakojo Virgilija.
Parduotuvėse patirties neturinčių žmonių niekas aklai nestatė prie prekystalių. Taigi naujokų komanda pirmiausia kelioms savaitėms apsigyveno Vilniuje tam, kad pasimokytų. Jie dirbo „Maxima“ parduotuvėse kartu su patyrusiais darbuotojais, klausinėjo jų, sulaukdavo pamokymų ir taip pamažu perkando vieno ar kito skyriaus specifiką.
O tada, kai naujoji parduotuvė Utenoje atvėrė duris, jie be baimės galėjo sutikti pirkėjus. Juk ir vilkėjo jie ne bet kokią, bet bendrauti drąsinančią darbo aprangą, – baltus marškinius, ant kurių nugaros buvo išsiuvinėtas užrašas „Klauskite. Aš galiu padėti!“.
Nebūdavo nė mandarinų
Pasak V.Banienės, 2004-aisiais atidaryta „Maxima“ apskritai buvo pirmoji parduotuvė Utenoje, kurioje buvo įrengtas egzotinių vaisių skyrius.
„Tai – pokytis, kurį geriausiai prisimenu, nes iki tol Utenoje nebuvo įmanoma taip paprastai imti ir nusipirkti mandarinų“, – užsiminė Virginija. Išties sunku buvo patikėti tuo, ką ji sakė, nes dabar visur ir visada jų būna pilnos lentynos.
Per porą metų Virgilija „įsivažiavo“ – sukaupė darbo prekyboje patirties, ir parduotuvės vadovė to nepraleido to pro akis. „Ji kiaurai matydavo žmones“, – patikino pašnekovė.
„Pirmyn, tu sugebėsi“, – šie parduotuvės vadovės žodžiai Virgiliją palydėjo į naujas pareigas. Ji tapo bakalėjos, arba vadinamojo negreito maisto skyriaus vadybininkės asistente. O dar po penkerių metų ši darbšti moteris ėmėsi darbų, kurie jai buvo patikėti tapus prekių priėmimo skyriaus pamainos viršininko pavaduotoja.
Taip ir klostėsi jos karjera – aukštyn laiptelis po laiptelio, kartu stebint ir „Maximoje“ vykstančius pokyčius.
„Prekių priėmimo skyriaus darbuotojams tekdavo didelė atsakomybė. Reikėdavo sužiūrėti, ar atvežamos visos užsakytos prekės, ar jos kokybiškos.
Net ir vėliau, kai prekes buvo pradėta vežti iš centrinio „Maximos“ sandėlio, priimdami jas imdavome sąskaitą į rankas ir pagal ją tikrindavome, ar nieko netrūksta. Nes pasitaikydavo klaidų – ne visada būdavo atgabenama viskas, kas užsakyta, būdavo ir ne mums skirtų – ne mūsų užsakytų prekių.
Dabar dirbti daug paprasčiau. Prekių užsakymus pateikiame kompiuterio programoje, viskas atvežama užplombuotame vilkike, visi duomenys taip pat regimi kompiuteryje“, – paaiškino Virgilija.
Dar vienas iššūkis
Šie metai – ketvirti, kaip V.Banienė dirba J.Basanavičiaus gatvėje esančioje „Maximoje“. Į naująją parduotuvę 2019-aisiais ji perėjo dirbti kartu su keletu ankstesnės komandos žmonių.
Naujojoje parduotuvėje Virgilija tapo greito maisto vadybininke, o šiuo metu jos rankose – darbai, kuriuos turi atlikti būdama visos parduotuvės vadybininke.
Pastaruoju metu jos darbo diena prasideda nuo užsakymų pateikimo, prekių patikros lentynose, galiojimo terminų – taip pat.
Sužiūrėti reikia ir tai, ar prekės sukrautos tose vietose, kaip nurodyta planogramose, o tai reiškia, kad į bet kurią „Maximos“ parduotuvę Lietuvoje atėję pirkėjai jas randa analogiškose lentynose, tose pačiose vietose.
Tačiau kaip vadybininkai nujaučia, kiek užsakyti greitai gendančių maisto prekių, kad jos neužsigulėtų vitrinose – nepasentų ir būtų laiku parduotos?
„Stebime jų pardavimo istoriją. Žinome, kiek, kada ir kokių prekių parduodame, koks jų galiojimo laikas, ir, atsižvelgdami į tai, kasdien pateikiame užsakymus“, – paaiškino Virgilija.
Darbe svarbiausia – žmonės
Virgilija yra iš tų darbuotojų būrio, kuriuos „Maxima“ užsiaugino pati. Pradėjusi dirbti salės darbuotoja vaisių ir daržovių skyriuje kone per du dešimtmečius ji tapo svarbiausiu po direktorės žmogumi. Tad kas per visą šį laiką ją paskatino keisti ne darbovietę, bet pačius darbus?
„Nenorėčiau dirbti kitur, man gera ten, kur esu, nes dirbu su nuostabiais žmonėmis, – pratarė Virgilija. – Mes tariamės, ginčijamės, randame išeitis. Ir visa tai juk darome dėl pirkėjų“.
