Bet tai tik dalis svajonės – kito retesnio šio turnyro ženkliuko kolekcininkas tebeieško.
Lietuvos rinktinė, kurią sustiprino aukštaūgis žaidžiantis treneris, komandos kapitonas, Berlyno olimpinių žaidynių nugalėtojas Pranas Lubinas ir kiti iš krepšinio tėvynės JAV atvykę tautiečiai, 1939 metais pašokdino į orą naujutėlėje Kauno sporto halėje susirinkusius žiūrovus – paskutinėmis minutėmis palaužė stiprią Latvijos rinktinę ir iškovojo Europos krepšinio čempionų medalius.
V.Ališausko rinkinio puošmena – lietuviams itin reikšmingo krepšinio turnyro ženkliukas, menantis šlovingą pergalę. Kolekcininkas nežino, kiek jų nukaldinta Prancūzijoje pagal specialų užsakymą, tiražas tais laikais veikiausiai nebuvo didelis. Dabar tai antikvarinė vertybė – šiaulietis neabejoja, kad tokių kalyklos firminiu spaudu ir numeriais pažymėtų ženkliukų liko nedaug.
Šią Lietuvai istorinio Europos krepšinio čempionato relikviją ir dar 1600 šiai sporto šakai skirtų ženkliukų V.Ališauskas eksponuoja Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje. Paroda „Tas oranžinis kamuolys“, skirta Lietuvos krepšinio šimtmečiui, traukia įvairaus amžiaus lankytojus.
Ženkliukais sagstė paklodę
V.Ališausko krepšinio ženkliukų rinkinys jau peržengė 3000 egzempliorių ribą, bet kolekcininkas prisipažino, kad nusiramins ir jausis visiškai laimingas tik tuomet, kai į jo rankas pateks išsvajotasis didesnio formato tarpukariu Kaune vykusio vyrų krepšinio čempionato ženkliukas.
Buvusios valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakulteto absolventas V.Ališauskas yra profesionalus muzikantas – studijavo orkestrinį dirigavimą, yra įvaldęs klarnetą ir jau daug metų moko ir kitus groti šiuo instrumentu. Jis dar ir pedagogas – vadovauja Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai.
Be to, V.Ališauskas kartu su žmona Šiauliuose įkūrė visoje Lietuvoje žinomą ir pripažintą kultūros bei meno instituciją „Laiptų galerija“, kurioje nuolat šurmuliuoja lankytojai, vyksta prestižinės dailės parodos.
„Nuo vaikystės buvau smalsus, viskuo domėjausi – pirmąjį savo rinkinį sukaupiau su tėvais važinėdamas po Sovietų Sąjungą. Namuose prie sienos pritvirtintoje paklodėje segdavausi aplankytuose miestuose įgytus ženkliukus“, – pradžių pradžią prisiminė kolekcininkas.
Pageidavo pliušinių meškių
Aistra krepšiniui jį užvaldė po Miuncheno olimpinių žaidynių 1972 metais. Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinėje tada žaidęs vienintelis lietuvis Modestas Paulauskas, iškovojęs aukso medalį, sukėlė didžiulę susidomėjimo šia sporto šaka bangą.
Po septynerių metų, kai Vilniuje vyko SSRS tautų spartakiada, Sporto rūmuose surengtą krepšinio turnyrą akylai stebėjo ir šiaulietis.
Jam į atmintį įsirėžė ir JAV moterų krepšininkių viešnagė Lietuvoje – amerikietės dalijo autografus su širdelėmis, už Maskvos žaidynių simbolį pliušinį meškį ženkliukus žerdavo saujomis.
Bendraudamas su Lietuvos ir kitų šalių krepšinio žvaigždėmis V.Ališauskas susirinko pirmuosius autografus. Namuose gausėjo ženkliukų, varžybų programėlių, bilietų, laikraščių ir žurnalų iškarpų, kitų su krepšiniu susijusių daiktų.
Krepšininkų giminės narys
Nauji vėjai į kolekcininko bures padvelkė po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę: Kauno „Žalgirio“ ir kitų miestų komandos pradėjo dalyvauti Europos krepšinio turnyruose, o nacionalinė rinktinė – Senojo žemyno, pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse.
V.Ališauskas renka ne tik Europos turnyruose žaidžiančių Lietuvos, bet ir kitų šalių klubinių krepšinio komandų ženkliukus. Keičiantis rėmėjams keičiasi komandų vardai – pagal užrašus galima atsekti jų istoriją. Dalį rinkinio sudaro ženkliukai su įvairių šalių krepšinio federacijų simbolika.
Šiaulietį, kuris lankosi šalies krepšinio arenose vykstančių Lietuvos ir Europos turnyrų rungtynėse, daugelis žaidėjų, trenerių kuo puikiausiai pažįsta.
Žinodami apie kolekcininko aistrą dovanoja jam ne tik savo klubų ženkliukus, gaireles, bet ir kitus firmine simbolika pažymėtus suvenyrus.
Krepšinio praeitis – šiukšlėse
Kai kurios dovanos kolekcininką verčia rimtai susimąstyti. Vienas vilnietis jam perdavė fotonegatyvus, kuriuose užfiksuota istorinė Kauno „Žalgirio“ pergalė Argentinoje, tarpžemyninėse Williamo Joneso taurės varžybose 1986 metais, – kauniečiai tąkart tapo pasaulio klubinių komandų čempionais.
„Jie atrasti šiukšlių konteineryje. Ten pat atsidūrė vaizdajuostės, kuriose užfiksuotos prieš pat Seulo olimpines žaidynes 1988-aisiais trūkusios Arvydo Sabonio Achilo sausgyslės gydymo procedūros. Gerai, kad žmonės išgelbėjo naikinamą istoriją“, – ir liūdėjo, ir džiaugėsi, kad vertybės nenukeliavo į sąvartyną, dokumentinę medžiagą renkantis šiaulietis.
V.Ališauskui dizaino požiūriu gražiausi yra NBA krepšinio klubų ženkliukai: „Jų yra gausybė, amerikiečiai suvenyrus gamina ir platina tokiais tiražais, kad jų su kaupu užtektų visiems milžiniškose krepšinio arenose susirenkantiems sporto aistruoliams.“
Kitą šiauliečio rinkinio dalį sudaro autografai – jau surinkta apie 7 tūkstančius Lietuvos ir užsienio krepšininkų parašų. Iš pradžių V.Ališauskas prašydavo pasirašyti ant varžybų programėlių, bukletų, o dabar – ant specialiai sumaketuotų vienodo formato popieriaus lakštų.
Žalgirietis nedavė autografo
„Patogiausia prašyti autografų prieš treniruotes ar po jų, kai sportininkų dar neslegia įtampa. Daugelis mielai pasirašo. Užsieniečiai, net garsiausios žvaigždės, padėkoja, nes mano, kad šitaip jiems ir jų komandoms reiškiama pagarba“, – autografų medžioklės taktiką atskleidė V.Ališauskas.
Tiesa, pasitaikė aikštingų krepšininkų, kurie stebėjosi, net pyko, nesuprasdami, kodėl Vygintas ne pirmą kartą prašo jų pasirašyti. Kai kurie net rėžė į akis: „Kam tau reikia tiek daug autografų, ką su jais darai, gal kitiems aistruoliams, kurie tingi patys prieiti ir paprašyti, pardavinėji?“
Vienintelis krepšininkas žalgirietis Raimundas Valikonis atgręžė nugarą Vygintui: „Kiek kartų jo prašiau autografo, vis kategoriškai atsisakydavo. Gal todėl, kad atvykdavau į rungtynes, kuriose jam nelabai sekdavosi, – greitai prisirinkdavo baudų, kiek meta, tiek kamuolys vis išsuka iš lanko.“
Bet kokios garsenybės parašą galima suklastoti, o paskui siūlyti kitiems galbūt siekiant kažkokios įsivaizduojamos naudos. V.Ališauskas pats renka autografus, kitų paslaugomis nesinaudoja. Jis negirdėjo, kad kas nors būtų bandęs užsidirbti pardavinėdamas lakštus su falsifikuotais parašais.
Rinkoje plinta padirbiniai
„Nesąžiningi autografų medžiotojai žvelgdami į ateitį gal ir puoselėja naivią viltį šitaip susikrauti kapitalą, tačiau parašų autentiškumas nesunkiai nustatomas – aukcionuose grafologai juos kruopščiai patikrina. Tokie klastūnai neverti kolekcininko vardo“, – įsitikinęs Vygintas.
Kur kas daugiau rūpesčių kelia kiti sporto klubų simboliais išmarginti padirbiniai.
Ne paslaptis, kad ženkliukai masiškai štampuojami Kinijoje, Ukrainoje, kitose šalyse. Falsifikatai tiražuojami ir Lietuvoje, kartais jie atrodo netgi geriau nei originalūs gaminiai.
„Tai intelektinė vagystė, nusikaltimas – teisė naudotis firminiais ženklais, logotipais priklauso sporto klubams, visuomeninėms organizacijoms ir niekam kitam.
Atėnų žaidynėse kilo nemenkas triukšmas, kai įkliuvo lietuviai, ten prekiavę ženkliukais su padirbtais žiedais – Tarptautinio olimpinio komiteto simbolika“, – nemalonią istoriją prisiminė V.Ališauskas.
Vyginto bute jau ankšta – krepšinio atributiką šiaulietis saugo spintose, stalčiuose, parodose dažniau eksponuojamiems ženkliukams pats sukonstravo specialius kilnojamus stendus.
Malonūs jausmai ir atgaiva
Vygintas, per daugiau kaip 40 metų sukaupęs, ko gero, rekordinį krepšininkų autografų skaičių, nemano esąs ir didžiausio krepšinio ženkliukų rinkinio Lietuvoje savininkas. Šioje srityje sunku pralenkti kitą kolekcininką vilnietį Valdą Gecevičių – žinomo krepšininko, dukart Eurolygos čempiono Martyno Gecevičiaus tėvą.
„Jis turi daugiau galimybių – gausinti rinkinį padeda daug šalių aplankęs, reikalą išmanantis sūnus.
Valdas dirbo Lietuvos krepšinio federacijoje, treniravo Vilniaus „Kibirkšties“ moterų komandą, nacionalinę vyrų golbolo rinktinę. Savo kolekcijai jis paskyręs visą pirmąjį gyvenamojo namo aukštą“, – kalbėjo V.Ališauskas.
Ne viską nulemia sukauptų daiktų kiekybė – jeigu šiauliečiui pavyktų įsigyti ir kitą Kaune tarpukariu vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato ženkliuką, dar gauti geriausio visų laikų NBA ir pasaulio krepšininko Michaelo Jordano autografą, nieko daugiau jam ir nereikėtų.
Paklaustas, kaip neblėstančią aistrą oranžiniam kamuoliui vertina jo žmona Janina, V.Ališauskas tik šyptelėjo: „Ji sako, kad esu tikras ligonis. Ar ne geriau, kai žmogus serga tokia sielai atgaivą ir malonias emocijas teikiančia liga, nei būna priklausomas nuo kitų pavojingesnių negalių?“
