„Džiaugiuosi, kad galėsime judėti pirmyn. Sveikinu savo šalį, nes mūsų istorijoje to dar nebuvo, žmonės su negalia dar nebuvo pasiekę Guinnesso rekordo, todėl didžiuojuosi, kad padariau kažką gražaus dėl Lietuvos“, – emocijų neslėpė pasaulio Guinnesso rekordininkė.
Tiesa, mergina atviravo – baiminosi, jog žygį teks kartoti, todėl dabar jaučia palengvėjimą. Anot jos, visus šiuos pusę metų ji tiesiog laukė – įprastai net ir pritrūkus įrodymų duomenys nėra tikslinami, rekordas tiesiog atmetamas.
„Labai bijojome, nes reikalavimai labai sudėtingi, vaizdo įrašai turi būti nepertraukiami, liudininkų parodymai vertinami, trasa matuota milimetrų tikslu, yra daugybė reikalavimų. Tik apie trečdalis rekordų yra patvirtinama, todėl bijojome, kad žygį teks kartoti“, – sakė ji.
Iš pirmo žvilgsnio neįmanoma pasiekusi mergina ragina neatidėlioti svajonių, tiesiog imti ir daryti. „Nereikia nei tikėti, nei netikėti. Kai darai, pasimiršta visos dvejonės, tu tiesiog mėgaujiesi. Aš linkiu išsirinkti tai, ką tikrai norisi darytis ir atrasti tai, kas asmeniškai svarbu. Kadangi man šunys asistentai nėra projektas, o visas gyvenimas, man negaila nei per naktį žygiuoti, nei daryti beprotiškus dalykus“, – sako mergina.
A. Lolat planuose naujas žygis aplink Lietuvą, jis planuojamas kitų metų pavasarį, šiuo metu dėliojamos pasiruošimo detalės. Šiuo žygiu bus dar kartą siekiama atkreipti į žmonių su negalia teises.
Savo iššūkių kupiną žygį Verkių parke A. Lolat kartu su savo šunimi Mulan bei jas lydinčia komanda įveikė spalį. Pavadindama žygį „Hike for dreams“ (lietuviškai – „Svajonių žygis“) mergina pabrėžė, kad žmonės su negalia yra stiprūs, turi svajonių ir jas pildo.
Šio žygio tikslas buvo suvienyti negalią turinčius ir jos neturinčius žmones siekti svajonių bei paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį Lietuvoje. Mergina siekė surinkti lėšų tam, kad Lietuvoje būtų parengta ir įtvirtinta šunų asistentų žmonėms su negalia rengimo sistema.
Dėl lėšų trūkumo siekiant rekordo merginos komanda viską fiksavo patys, todėl Ajana viso žygio metu buvo filmuojama, kas keturias valandas prie jos prisijungdavo po du nepriklausomus liudininkus, kurie viską fiksavo, reikėjo užpildyti daug dokumentų, o trasą išmatuoti turėjo geodezininkai.
