Šioje avarijoje žmonos netekęs Antanas Jurgaitis (34 m.) pasakojo, kad ir dabar kas rytą, išėjęs į kiemą, mato nelaimės vietą – viskas įvyko visai netoli nuo namų.
Tą lemtingą balandžio 5 d. rytą šeima nieko blogo nenujautė – vyras kieme atsisveikino su žmona ir dukra ir nuėjo lesinti vištų, o moteris išvežė dukrelę į mokyklą, po to turėjo važiuoti į darbą vaistinėje. Vyresnis 15 m. sūnus turėjo temperatūros ir tądien į mokyklą nevyko.
Jau greitai vyras išgirdo didžiulį trenksmą – žmonos automobilis, susidūręs su kitu, nulėkė į šalikelę. Į įvykio vietą tuojau nuskubėjęs Antanas iš sulamdyto automobilio ištraukė dukrą, o žmonai niekuo negalėjo padėti – atvykę medikai konstatavo jos mirtį.
Dabar Indrė Jurgaitienė palaidota netoliese esančiose kapinėse, o jos dukrelė Gytė gydoma ligoninėje Kaune.
„Iki šiol mūsų gyvenimas buvo, galima sakyti, pavydėtinas – buvome prieš trejus metus atsikraustę į šią sodybą Kėdainių rajone iš Kauno, kaip jau seniai planavome, čia gražiai susitvarkėme, turėjome gerus darbus ir daug svajonių, rūpinomės vaikais ir viskas buvo gerai – o tada per vieną akimirką to nebeliko“, – sakė Antanas.
Jis pasakojo, kad ligoninėje Kaune gulinčios dukrelės būklė vis dar sudėtinga, bet pavojus gyvybei negresia. Mergaitės rankytės ir kojytės sugipsuotos. Labiausiai kliuvo dešinei kojytei – joje buvo du atviri lūžiai, taip pat lūžo dubens kaulas. Turbūt reikės ir nosytės operacijos, bet medikai sakė, kad to imsis jau vėliau, kai bus nuimtas gipsas – su juo reikės būti bent mėnesį.
Taigi mergaitė tiesiog guli lovoje, šalia jos visą laiką būna močiutė, o tėtis ją kasdien lanko, bet ir stengiasi namie pabūti su sūnumi – šis po nelaimės lyg ir laikosi tvirtai, bet vis tiek nesinori paauglio ilgam palikti vieno.
„Mane patį šiuo metu palaiko būtent mintis, kad turiu rūpintis savo vaikais, jų ateitimi, ir dėl jų turiu padaryti viską. Dukrytė, žinoma, labai liūdi dėl to, kas nutiko, nieko negali daryti, bet šiandien bandė kažką nupiešti trimis pirštukais, kurie išlindę iš gipso, bet to, prašė, kad rytoj atvažiuodamas atvežčiau kažko skanaus, pavyzdžiui, picos – tą vaikišką norą išgirdęs labai nudžiugau“, – sakė tėtis.
Jis prasitarė, kad ir pačiam buvo prireikę kviestis greitąją pagalbą, mat kelis vakarus labai prastai jautėsi, smarkiai pakilus spaudimui (spaudimas siekė 220 / 190, pulsas – 130).
Žmoną po nelaimės jis ne kartą sapnavo naktį, ir tai buvo gražūs sapnai.
Paklaustas, kiek metų jiedu su Indre buvo kartu, vyras papasakojo, kad jiedu susituokė prieš penkiolika metų. Susipažino, kai jis dirbo transporto įmonėje Kaune kontrolierių pamainos vadovu, o ji, būdama medicinos universiteto studentė, per vasaros atostogas įsidarbino kontroliere. Jiedu susituokė, praėjus vos dviem mėnesiams nuo pažinties (artimiesiems tai sukėlė didelį šoką) – bet tai pasiteisino, santuoka buvo sėkminga.
„Indrutė buvo nuostabus žmogus ir tikrai labai mylėjo visą šeimą – šeima visą laiką jai buvo pirmoje vietoje“, – atsiminė Antanas.
Apie avarijos aplinkybes daug kalbėti jis nelinkęs, bet prasitarė, kad žmona niekuomet greitai automobiliu nelakstydavo, važiavo į kalną ir jos „Mazda“ nebuvo galinga, o apie vairuotoją, su kuriuo jos vairuojamas automobilis susidūrė, iš žmonių girdėjo visokių kalbų. „Įvykio aplinkybės dar tiriamos ir aš nenoriu nieko kaltinti, bet teisybės ieškosiu – bent jau man pačiam bus ramiau“, – konstatavo vyras.
Po nelaimės jį labai nustebino žmonių (ir artimųjų, giminių, ir visai nepažįstamų) gerumas – sužinoję apie netektį, jie pasiūlė rinkti pinigus laidotuvėms ir jų paaukojo, taip pat susitelkė ir padeda rūpintis vaikais bei išgyventi netektį.
„Labai noriu padėkoti tiems žmonėms, taip pat esu labai dėkingas medikams – iki šiol nebuvau su jais daug susidūręs, o iš žmonių girdėdavau visokių atsiliepimų... Bet matau, kad dabar jie – Kauno klinikų vaikų ortopedijos traumatologijos skyriaus vadovas prof. Emilis Čekanauskas ir visas kolektyvas – tikrai labai rūpinasi Gytute ir neabejoju, kad jie daro viską, ką gali, kad ji greičiau pasveiktų“, – sakė Antanas.
