Grįžimas į Chersoną
„Mes mėgome leisti laiką kartu. Žinau, tai retenybė, bet laukdavome savaitgalių, kad visi kartu išvyktume į kelionę ar tiesiog paklaidžiotume po miestą. Kiekvieną vakarą pasitikdavom vyrą ir vaikščiodavom po parką. Tai buvo šeimos tradicija“, – prisiminė moteris.
Anna ir Ivanas svajojo apie nuosavą būstą Lvove. Prieš trejus metus jiems pavyko šį norą realizuoti. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad 2021 m. jie grįžo į gimtąjį Chersoną. Labai greitai prasidėjo karas.
„Vasario 24-ąją, kai į Černobajevkos oro uostą pirmą kartą atskriejo Rusijos raketos, iš karto nusprendėme išvažiuoti iš miesto. Netoli Nikolajevo sugedo automobilis. Mes ten jį ir palikome, o į miestą ėjome pėsčiomis – apie 15 kilometrų. Be vaikų, su mumis buvo dar trys šunys, triušis ir papūga“, – prisiminė Anna.
Iš Nikolajevo į Lvovą važiavo autobusu. Sunkiausia buvo pervežti šunis – jų trys ir visi labai dideli. Pradžioje autobuso vairuotojas atsisakė juos transportuoti, bet visgi nusileido moters maldavimams. Po 27 valandų galiausiai pasiekė kelionės tikslą.
Ivanas iš karto užsirašė į Lvovo miesto teritorinės gynybos gretas, o po to prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų.
Paskutinis skambutis
Į frontą Ivanas išvyko dar 2022 m. birželio pradžioje. Jis kariavo Charkovo kryptimi, netoli sienos su rusija, nuolat palaikydamas ryšį su mylimąja. Birželio 12 d. Anna nebeišgirdo vyro balso, o po keleto dienų atėjo žinia apie jo mirtį – į pozicijas pataikė priešo raketa.
Ivanas galėjo neiti į karą, nes turėjo tris vaikus ir neįgalią mamą. Nepaisant to jis jautė pareigą ginti gimtąją žemę.
Netekties trauma giliai sužeidė tiek Anną, tiek vaikus, todėl pirmiausia jiems buvo reikalinga psichologinė specialistų, mokančių dirbti su netektimis, pagalba. Tokią pagalbą, o taip pat ir finansinę, juridinę ir humanitarinę, šeimai suteikė labdaros fondas „Children of Heroes“.
Tai organizacija, dirbanti su vaikais, kare netekusiais vieno ar abiejų tėvų. Pagalba teikiama daugeliu krypčių – nuo būsto atstatymo iki mokymosi kursų, ir trunka iki vaikų pilnametystės. Fondas globoja jau 4234 vaikus.
Šiuo metu Anna su vaikais liko Lvove, vaikai ten lanko mokyklą, o jaunėlė – darželį. Jie mėgsta šachmatus ir karatė, todėl lanko papildomas treniruotes.
Vaikai patys įrenginėja savo kambarius. Anna toliau užsiima su šunimis, jais rūpinasi. Kitaip tariant, pildo bendras su vyru svajones. Juk karas ir mirtis niekada nesugebės sugriauti jų meilės ir ištrinti atsiminimų apie neįtikėtinai laimingus kartu praleistus metus. Ivanas gyvena toliau: jų bendruose vaikuose, prisiminimuose ir svajonėse.
Šeima tikisi Ukrainos pergalės ir greitos karo pabaigos. Annai labai skausminga stebėti, kaip kapinėse, kur palaidotas jos vyras, su kiekviena diena daugėja Ukrainos gynėjų kapų. Bet moteris nepraranda vilties – taip pat ir tos, kad jos gimtasis namas Chersone išstovės, nepaisant nuolatinių apšaudymų.
„Nuleisti rankų niekas ir negalvoja. Aš tiesiog taip nepasiduosiu! Mano vyras išėjo į karą tam, kad mes su jumis gyventume visavertiškai. Aš toliau tobulėju. Ir vaikus reikia pastatyti ant kojų! Aš neturiu kitų variantų, tik nuolat kovoti su savo silpnybėmis“, – sakė Anna.
„Children of Heroes“ inf.
