Lina svajojo vykti į Ameriką, bet atsidūrė Japonijoje, ten baigė ekonomikos studijas, sukūrė šeimą ir susilaukė sūnaus. Tačiau nesusiklosčius santuokai grįžo į Lietuvą ir 5 metus dirbo vadovaujamą darbą vaizdo žaidimus kuriančioje japonų kompanijoje.
Dirbdama sugalvojo dar išmokti piešti ir pradėjo lankyti piešimo pamokas. Ir, savo nuostabai, įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Baigusi grafikos studijas ji nusprendė tapti iliustruotoja ir, nors gyvenimas sostinėje klostėsi, keleriems metams išvyko į Klaipėdą, kur nieko nepažinojo.
Ten prasidėjo jos kelionė į knygų pasaulį. 2017 metais Lina iliustravo pirmąją knygą – grafinį romaną vaikams „Sibiro haiku“ apie tremtį išgyvenusį berniuką. Su šia knyga susijusi sėkmė parginė atgal į Vilnių.
Linos ir rašytojos Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ buvo išrinkta 2018-ųjų Lietuvos Metų knyga vaikams. Apdovanojimų kūrinys sulaukė ir kitose šalyse.
Lina piešia knygas vaikams ir komiksų, ir kitokiu stiliumi – jos kraityje jau devynios knygos. Ne viena išversta į užsienio kalbas. Neseniai dienos šviesą išvydo naujausias L.Itagaki ir rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus grafinis romanas vaikams apie partizanus „Mergaitė su šautuvu“.
– Svajojote apie Ameriką, bet atsidūrėte Japonijoje. Baigėte ekonomikos studijas, bet atradote piešimą. Aprėpiate daug veiklų.
– Esu didelė savęs ir nuotykių ieškotoja. Kai mokyklose prisistatinėju vaikams, sakau, kad vienų gyvenimo kelias yra aiškus, tiesus, o mano labai vingiuotas, su daug išsišakojimų ir nežinau, kur ateityje jis mane nuves. Viso to, kas iki šiol įvyko, aš niekada neplanavau.
Kai buvau moksleivė, mėgau skaityti knygas apie indėnus. Norėjau keliauti į Ameriką, būti indėne ir jodinėti ant mustango.
Buvau sumąsčiusi studijuoti archeologiją, įgijusi šią specialybe kažkaip nusigauti į Ameriką ir patirti daug nuotykių, kaip tuo metu mano mėgtas filmų herojus tyrinėtojas ir keliautojas Indiana Džounsas.
Bet tais laikais, o gal ir dabar, archeologija buvo laikoma nemoteriška specialybe.
Per atvirų durų dienas istorikas Alfredas Bumblauskas pasakė, kad merginos egzaminus išlaiko geriau, tačiau vis tiek pirmenybė bus teikiama vaikinams, nes tai vyriška profesija. Tuo metu buvau stipri karatistė, bet pagalvojau, kad nenoriu tokioje terpėje studijuoti.
Vyresnėse mokyklos klasėse informatikos vadovėlyje buvau radusi japonų kalbos abėcėlę (katakana) ir nutariau ją išmokti – man patiko mokytis keistų dalykų.
Mokiausi per fizikos pamokas, kurios manęs visiškai nedomino. Buvau išmokusi ir graikų kalbos abėcėlę, keletą metų mokiausi lotynų kalbos.
Taip pat lankiau karatė, skaičiau Romualdo Neimanto knygas apie Japoniją. Kai paaiškėjo, kad studijuoti archeologijos ir nukeliauti pas indėnus nepavyks, nukreipiau savo dėmesį į Japoniją.
Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti anglų kalbos, kad galėčiau papildomai kaip antrą užsienio kalbą pasirinkti japonų. Pastarajai skyriau visą dėmesį ir po dvejų metų pagal mainų programą pavyko išvykti į Tekančios Saulės šalį.
Po metų turėjau grįžti į Lietuvą, bet likau studijuoti Japonijoje, kur mokydamasi japonų kalbos dar susidomėjau ekonomika. Jos studijas baigiau Tarptautiniame krikščioniškajame universitete Tokijuje. Japonijoje pragyvenau šešerius metus.
Grįžusi į Lietuvą japoniškoje vaizdo žaidimų kūrimo įmonėje KOEI buvau laikinai einanti direktoriaus pareigas, taip pat dirbau japonų kalbos vertėja.
Buvau vienintelė, atliekanti administracinį darbą, visi kiti žmonės buvo patys geriausi piešėjai, baigę Vilniaus dailės akademiją. Ir man kilo mintis išmokti piešti taip, kaip jie. Jų darbas man atrodė daug įdomesnis.
Vakarais pradėjau lankyti piešimo pamokas. Iš pradžių neturėjau jokių tikslų, tiesiog norėjau išmokti taisyklingai piešti.
Ir į Vilniaus dailės akademiją stojau neplanuodama ten studijuoti, tiesiog norėjau išbandyti savo jėgas, pasitikrinti, ar jau gerai piešiu, ar mane priimtų studijuoti.
O kai priėmė, iš pradžių negalėjau apsispręsti, ką daryti, bijojau atsisakyti darbo, nes dirbau visu etatu ir viena auginau vaiką. Bet po pusės metų dvejonių ir blaškymosi tarp studijų ir darbo japonai uždarė mūsų kompaniją ir padėjo apsispręsti – vėl tapau studente. Man tada buvo apie 30 metų.
Kartais būna nedrąsu atsisakyti to, ką jau turiu, dalinio stabilumo, kyla abejonių, ar pavyks, bet kai ko nors labai norisi, galiausiai viskas susidėlioja taip, kaip reikia.
– Buvo laikas, kai vaikščiojote su mėlyna skiautere. Taip stengiatės provokuoti, siunčiate kažkokią žinutę?
– Man atrodo priešingai – aš noriu pasislėpti po tuo savo įvaizdžiu.
– Bet jus išvydus akys tik plačiau atsimerkia ir norisi labiau patyrinėti.
– Tai liečia išorę, o ne vidų, nes esu introvertė ir nelabai mėgstu bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Nejaukiai jaučiuosi susibūrimuose. Pastebėjau, kad kai įsisegu ryškius auskarus, žmonės žiūri į juos, o ne į akis. Po ryškia išvaizda galima lengviau pasislėpti.
– Vadinasi, svetimoje aplinkoje iš pradžių jums turėjo būti nelengva. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Kai būdama 19 metų viena vykau į Japoniją, tai buvo mano pirma kelionė į užsienį.
Atsimenu, rugpjūčio pabaigoje išlipusi iš lėktuvo nusistebėjau, kad tvyro baisus karštis. Paskui važiavau traukiniais virš namų stogų, jaučiausi lyg būčiau pagrobta ufonautų ir nugabenta į kitą planetą. Viskas stebino ir buvo labai įdomu.
– Kaip jus veikė kultūriniai skirtumai?
– Mane jie pradėjo stipriau veikti susilaukus sūnaus Jūrio. Kai moteris tampa mama, jai pasidaro svarbios tradicijos, noras vaikui perduoti kultūrinius ir vertybinius papročius. Tada labiau pasijuto, kaip trūksta to, kad Japonijoje nešvenčiamos nei Velykos, nei Kalėdos, nėra Kalėdų Senelio dovanų. Pagrindinė žiemos šventė ten yra Naujieji metai. Savaitgaliais ten niekas nevažiuoja iškylauti į gamtą, o eina pasivaikščioti po parduotuves.
Kai skirtumai pradėjo kliūti ir erzinti, buvo praėję treji ar ketveri metai. Pirmaisiais metais buvo tik nuostaba ir susižavėjimas.
Iki sūnaus gimimo buvau labai aktyvi ir staiga, tapus mama, viskas sustojo. Tapau namų šeimininke, nes tais laikais Japonijoje nebuvo vaikų darželių. Dabar jau atsirado ir mamos gali dirbti.
Po poros metų namų šeimininkės gyvenimo supratau, kad tai – ne man. Ir su vyru nesutarėme. Japonų vyrai nuolat dirba viršvalandžius, šeimoje nėra dalinimosi vaikų auginimo reikalais.
Kai gimė sūnus, man buvo 23 metai, dar pati ne itin gaudžiausi šiame pasaulyje. Buvau toli nuo Lietuvos ir vienui viena. Nebuvo, kas padėtų, paaiškintų. Pirmasis vaikui pagamintas maistas buvo sriuba iš sultinio kubelių, grybų ir kopūstų, stengiausi, kad būtų kuo sočiau.
Nežinojau, kad pirmasis kietas maistas turėtų būti vandenyje virta morka. Kai mamai apie tai papasakojau, ji išsigando, nors man gydytojas patarė naudoti sultinio kubelį, o sūnus tokią sriubą suvirškino ir viskas buvo gerai.
– Ar vyro giminės negalėjo padėti prižiūrėti vaiko?
– Japonija gana didelė ir dažnai, jeigu jaunimas gyvena Tokijuje, jų tėvai – atokesniame mieste. Iki mano vyro tėvų tekdavo važiuoti apie 5 valandas. Paprastai pasimatydavome kartą metuose per Naujuosius metus.
Kai sūnui buvo pustrečių metų, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Susiradau darbą, vaikui darželį ir vėl pradėjau gyventi savo tempu.
– Ar ekonomikos studijos jums pravertė?
– Taip, juk dirbau kompanijos direktore. O dabar esu leidyklos „Misteris Pinkmanas“ direktorė, projektų vadovė, dizainerė ir iliustruotoja.
Panaudoju viską, ką moku. Ir vis mokausi ko nors naujo. Visos patirtys gyvenime praverčia. Tarkime, japonų kalbos prireikė, kai adaptavome „Sibiro haiku“ į japonų kalbą.
– Kaip jaučiatės kaskart viską pradėdama nuo pradžių?
– Man patinka pokyčiai ir naujos pradžios. Kai būdama per trisdešimt metų baigiau Vilniaus dailės akademiją, buvau pragyvenusi Vilniuje apie dešimtmetį, čia buvo mano draugai, darbai, kontaktai, bet viskas pradėjo atrodyti pernelyg patogu ir gal nebeįdomu.
Ir tada sugalvojau kraustytis gyventi į Klaipėdą, kur nieko nepažinojau. Po ketverių metų, kai jau ir Klaipėdoje buvo atsiradę draugų ir darbų, vėl grįžau į Vilnių pradėti visko iš naujo. Susipažinau su vaikų rašytojų ir iliustruotojų bendruomene, leidyklomis, pradėjau gyventi kitokių žmonių apsuptyje nei prieš išvykdama.
– Žmonės dažniau vertina patogumą, sėslumą.
– Aš irgi iki 19 metų gyvenau Kaune, bet man buvo pernelyg stabilu, aš norėjau keliauti ir nuotykių. O mano sūnus, kuriam dabar jau 20 metų, priešingai – nori pastovumo, nes buvo priverstas veltis į mano nuotykius, kas kelerius metus keisti mokyklas ir draugus. Dabar jis nebenori niekur vykti, net į Japoniją pas tėtį.
– Niekada nebūčiau pamaniusi, kad komiksų knygos Lietuvoje gali turėti didelį populiarumą.
– Per susitikimus moksleiviai neretai manęs klausia, kur rasti savyje jėgų kasdien piešti ilgą komiksų istoriją. Nupiešti knygą užtrunka apie metus.
Aš jiems sakau, kad kai išsikeliu tikslą, tai važiuoju link jo užsispyrusi kaip traukinys.
Kartais būna labai sunku, norisi viską mesti, verkiu ir visiems skundžiuosi, bet negaliu pasiduoti. Be to, esu krapštukė, man svarbi kiekviena smulkmena ir nesvarbu, kiek sugaišiu laiko, bet turiu padaryti tobulai. Tai dar labiau apsunkina ir prailgina visą procesą. Bet rezultatas viską atperka.
Komiksų, grafinių romanų specifika išskirtinė. Tai nėra tiesiog istoriją iliustruojanti knyga. Komiksuose tiek piešinys, tiek tekstas yra lygiaverčiai istorijos pasakotojai. Kadangi daugiausia piešiu istorines knygas, labai svarbus pasiruošimas.
Reikia išsiaiškinti, kas kaip tais laikais atrodė, susirasti nuotraukas. Kartais reikia išsiaiškinti tokias smulkmenas, apie kurias rašytojas net nepagalvoja. Pavyzdžiui, naujausioje knygoje „Mergaitė su šautuvu“ turėjau nupiešti, kaip mergaitė nusiperka žvejybinį valą. Reikėjo aiškintis, kaip jis anais laikais galėjo būti parduodamas – susuktas ant ritės? Kokios? Paaiškėjo, kad atvyniodavo ir atpjaudavo reikalingą kiekį, ant nieko nevyniodavo.
Kadangi daugelyje mano iliustruotų knygų vaizduojami karo metai, tenka peržiūrėti gausybę dokumentinių karo nuotraukų, mirusių žmonių atvaizdų. Dažnai naudoju žydų genocido dokumentines nuotraukas, nes jų yra neįtikėtinai daug. Ir labai baisių.
Bet mano piešiniuose nesijaučia to sunkumo ir skausmo, nes stengiuosi vaizdus vaikams perteikti kiek įmanoma lengviau, šviesiau. Tik pati piešdama turiu suvirškinti didelį kiekį neigiamos, baisios informacijos ir tai mane labai slegia.
Piešiant komiksus man padeda dar viena gyvenimiška patirtis – šešias vasaras Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, piešiau šaržus. Išmokau atvaizduoti įvairias žmonių emocijas.
Sunkiausia buvo išmokti piešti šypseną, nes Vilniaus dailės akademijoje modeliai niekada nesišypsodavo. Komiksuose svarbu vizualiai perteikti veikėjų emocijas, jas nuolat keisti, kad vaizdas nebūtų statiškas.
– Piešiate vaikams, bet tie piešiniai paremti skaudžiais, netgi žiauriais istoriniais įvykiais. Kodėl? Ar tokią temą pasiūlo rašytojas? Ar jums pačiai norisi jaunam žmogui suprantama forma parodyti, kas buvo praeityje, kaip anuomet gyveno vaikai?
– Aš pati nesirinkau piešti istorinių knygų, leidyklos mane pasirinko. Turbūt dėl to, kad pirmoji knyga „Sibiro haiku“ buvo istorinė, leidykloms susidarė įspūdis, jog ši iliustruotoja gali piešti tokiomis temomis. Todėl antroji knyga buvo apie Valdovų rūmus ir Lietuvos kunigaikščius, paskui pasirodė kiti istoriniai komiksai.
Pati nepajutau, kaip tapau istorinių knygų piešėja. Kita vertus, suprantu, kad tai svarbi misija. Kalbant su vaikais paaiškėja, kiek daug jie nežino praeityje nutikusių dalykų ir kiek daug jiems reikia paaiškinimų. Jaučiu viso to svarbą. Bet reikia daryti pertraukas, nes psichologiškai keliauti nuo vieno istorinio komikso prie kito sudėtinga. Dabar norėčiau piešti knygą, kurioje nebūtų karo, kraujo ir šautuvų.
– Kodėl netapote paveikslų?
– Kol piešimas nebuvo darbas, daug sau piešiau ir tapiau. Turėjau daug kūrybinių minčių ir vizijų, kurios užklupdavo prausiantis duše ar grimztant į miegą – nepatogiose būsenose.
O kai piešimas tapo darbu, ėmė atrodyti, kad negaliu piešti tiesiog sau – gaišiu laiką. Piešti visada reikia prisiversti, nėra taip, kad atsibundu ir svajoju apie piešimą. Kaip tik dažnai atidėlioju, bandau išsisukti darydama kitus darbus. Bet kai prisiverčiu pradėti, į piešimą pasineriu ir nepastebiu tekančio laiko.
– Kaip pasirenkate, kokius bruožus suteikti personažui?
– Kartais rinkdamasi, kaip vaizduoti kai kuriuos veikėjus, peržiūriu įvairias nuotraukas. Piešdama partizanus turėjau ir knygą, ir daug nuotraukų iš muziejų. Išsirenku man patinkančius išskirtinių bruožų veidus ir juos stilizuoju, supaprastinu.
Bet kaip stilizuoju, negaliu nei paaiškinti, nei sukontroliuoti. Tiesiog ranka piešia, o aš žiūriu, kas iš to išeina: patinka arba nepatinka. Mėgstu būti nustebinta savo rankos, atradau, kad reikia ja pasitikėti. Tai, ką ji nupiešia iš pirmo bandymo, visada yra geriausias variantas. Jei bandau perpiešti, pagerinti, piešinys atrodo ne toks gyvas. Dėl to niekada neperpiešinėju. Žinau, kad bus tik blogiau.
– Gal jūsų sūnus irgi menininkas? Kaip jis vertina jūsų knygas?
– Ne, Jūris ne menininkas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje jis baigė pradines klases Dailės skyriuje, bet ten jį visai atgrasė nuo piešimo, buvo per daug kontrolės, ką ir kaip piešti.
O vyresnėse mokyklos klasėse ėmė skaityti vis mažiau knygų, nes privalomoji literatūra buvo neįdomi ir skaitymas siejosi ne su malonumu, o su prievarta – perskaičius neįdomų kūrinį dar reikia jį išanalizuoti ir aprašyti. Jau praėjo metai po abitūros egzaminų, ir kai jo paklausiau, ar bandė ką nors skaityti, atsakė vis dar negalįs pažiūrėti į knygas.
Visos mano pastangos perniek – aš jam skaičiau kas vakarą iki kokios 3 klasės, paskui jis pats perskaitydavo po 5 knygas per savaitę.
Dabar sūnus užsiima 3D modeliavimu, mokosi animacijos. Pasaulis pasikeitė, nebebūtina mokytis universitete – viską galima išmokti internete.
Na, o kiti vaikai mano pieštas knygas perskaito su dideliu susidomėjimu. Neseniai Anykščiuose vyko festivalis „Nuotykiai tęsiasi“. Ten pirmieji skaitytojai šeštadienį įsigijo naująją knygą apie partizanus ir jau pirmadienį man mamos rašė, kad vaikai jas perskaitė – užsikabino ir negalėjo sustoti.
– Rašytojų tekstus knygose perrašote ranka. Tai neįprasta šiems laikams forma, lyg skaityti seniai pamirštus laiškus. Kada jūs pastarąjį kartą ranka rašėte laišką?
– Kai buvau moksleivė, turėjau susirašinėjimo draugų iš skirtingų pasaulio kraštų ir mes keisdavomės su jais popieriniais laiškais.
Ant jų priklijuoti pašto ženklai ir lipdukai atrodė tikros brangenybės tais liūdnais posovietiniais laikais. Gyvendama Japonijoje taip pat ranka rašydavau laiškus į Lietuvą, bet paskui viskas persikėlė į internetą.
Rašyti ranka sunku, esu atpratusi, padarau daug klaidų, atrodo, kad mintys bėga greičiau, nei ranka rašo raides. Bet jei pati gaučiau popierinį laišką, kad ir su klaidomis, tikrai nesupykčiau.
– Knygas dažniau perkate pagal jų viršelį, maketą, iliustracijas. Ar turinys yra mažiau svarbus?
– Vienas knygas perku skaitymui, kitas kolekcionuoju dėl vizualiosios jų pusės. Man nesvarbu net kokia kalba jos parašytos, galiu turinio net nesuprasti, bet jeigu įdomus maketas, geras popierius, įdomios iliustracijos, įsigyju.
– Kokie nauji vėjai dabar pučia jūsų gyvenime?
– Vėl pasikeitė mano gyvenimo būdas. Jis tapo dar mažiau sėslus. Kai sūnus baigė mokyklą, nebeliko reikalo gyventi vienoje vietoje. Dabar nebesinuomoju namų, turiu tik studiją, kur laikau knygas – leidyklos ir asmenines ir visą likusį būtiniausią turtą. Ir keliauju po pasaulį.
Naujausią knygą apie partizanus piešiau ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Albanijoje, Japonijoje, Tailande... Būdavo keista sėdint Tailando džiunglėse piešti lietuvišką mišką.
Nuo varvančio prakaito rangėsi popierius ir nervino aplinkui besiilsintys turistai. Padariau išvadą, kad kai daug darbo, geriau tai daryti ne turistinėse vietose.
Šiuo metu esu Vilniuje, nes vasarą gera būti Lietuvoje. O rudenį vėl keliausiu. Man pačiai įdomu, ką veiksiu po 10 metų, nes visai gali būti, kad nebepiešiu knygų, o darysiu ką nors visiškai naujo.
