Garsioje vokiečių robotikos įmonėje „Kuka Roboter“ rinkodaros ir komunikacijos vadove dirbanti lietuvė I.Akulauskaitė-Manocchia jau įprato irtis per vyrų upes, kai vyksta į parodas ir darbo susitikimus Italijoje bei užsienyje.
Dažnai jos lagamine atsiduria ryškūs rožiniai sportiniai batai. Juos lietuvė avi norėdama dar labiau paryškinti savo išskirtinumą. Jauna moteris, o juo labiau atvykusi iš užsienio, šiame vyriškame pasaulyje – tikra išimtis.
Inga tai jaučia iki šiol, nors jau beveik nepastebti ją varstančių žvilgsnių, negirdi kandžių pastabų ir yra sukaupusi solidų pasitikėjimo kreditą.
„Kartą susirinkime sėdėjome ratu ir netyčia pastebėjau, kad tie mano rožiniai sportiniai bateliai buvo vieninteliai tarp juodų lakuotų vyriškų batų. Buvo laikas, kai stengiausi įsilieti į masę, bet vėliau pagalvojau: kam to reikia, geriau būti savimi. Kad esi išskirtinė, juk nenuslėpsi.
Tuomet, būdama viena moteris tarp vyrų, sau leidi būti tokia, kokia esi. Savo skirtumą gali paryškinti tarsi sudėdama taškelius ant i. Kita vertus, supratau, kad kai pradedi nebesistengti susitapatinti, tie skirtumai net mažiau pastebimi. Kai išdrįsti būti savimi, tada ir atsitinka magiški dalykai“, – kalbėjo lietuvė, tvirtai įžengusi į vyrišką technologijų pasaulį.
Magiškų dalykų Ingos gyvenime netrūko, tačiau viskam reikėjo užsispyrimo ir drąsos. Lietuvės pastangos buvo pastebėtos – šių metų gegužę Italijoje ji buvo apdovanota specialia premija „She SPS Italia Award“ konkurse, kur vertinamas moterų indėlis labai vyriškoje automatizavimo ir skaitmenizavimo pramonėje.
Savo prisistatymo kalbą I.Akulauskaitė-Manocchia pavadino „Įvairovė – tai aš“, nes neabejoja, kad būtent buvimas savimi jai padėjo pasiekti visas svajones.
„Norėjau pakalbėti apie tai, ką reiškia užsienietei, moteriai ir jaunesnei, dirbti tokioje vyriškoje aplinkoje, kokia nauda iš to įmonei. Tai buvo labai emocinga kalba, nes po 20 metų Italijoje patyriau visokių iššūkių, kurie paliko ir daug randų.
Nors tai tikrai ne „Oskarai“, man tai buvo labai svarbus įvertinimas. Kelias link jo buvo labai vingiuotas“, – atvirai apie sunkumus kalbėjo profesinių aukštumų pasiekusi I.Akulauskaitė-Manocchia.
Lietuvės kelias Italijoje prasidėjo nuo „Erasmus“ studijų. Tiksliesiems mokslams gabi mergina buvo baigusi garsiąją Kauno technologijos universiteto gimnaziją, o vėliau studijuodama šios aukštosios mokyklos Ekonomikos ir vadybos fakultete, kur jos dėmesį patraukė rinkodaros specialybė, nusprendė išvykti pusmečiui į Italiją, istorinį Paduvos (Veneto regionas) universitetą.
„2003 metais nusprendžiau išbandyti „Erasmus“ programą, į šiaurę nenorėjau, nes šalta. Todėl pasirinkau Italiją, Paduvos universitetą arti Veronos ir Venecijos. Tiek skubėjau rašyti tą paraišką, kad nepažiūrėjau, jog mokslas bus tik italų kalba. Mokėjau tada pasakyti tik „Ciao ragazzi“ (liet. – sveiki, jaunuoliai). Pirmus mėnesius vaikščiojau su žodynu kišenėje“, – šypsodamasi studijų pradžią prisimena I.Akulauskaitė-Manocchia.
Kalbos barjeras pirmūne visada buvusiai, ambicingu charakteriu pasižyminčiai Ingai nesutrukdė puikiai išlaikyti egzaminus. Italų požiūris į mokslą gerokai skyrėsi, todėl lietuvę profesoriai greitai įsidėmėjo.
Baigiantis mainų programai ji sulaukė netikėtos žinios – universitetas nenorėjo paleisti talentingos studentės, tad pasiūlė mokslus pratęsti ir net skyrė stipendiją.
„Mainų programos „Erasmus“ studentai kartais atvažiuoja lyg atostogauti. Italijoje apskritai niekas per daug su mokslais neskuba ir nesijaudina dėl rezultatų. O aš atvažiavusi čia 6 mėnesiams, būdama moksliukė, pirmūnė, išsilaikiau egzaminus labai gerais pažymiais.
Kai tėvai mokslams pasibaigus atvažiavo manęs pasiimti, sulaukiau skambučio iš sekretoriato ir sužinojau, jog man siūlo stipendiją, apgyvendinimą ir maitinimą, kad likčiau toliau mokytis.
Sutarėme, kad liksiu, jei tuo pat metu galėsiu mokytis ir Kauno technologijos universitete, nes nenorėjau mesti mokslų Lietuvoje likus tik metams iki baigimo“, – sakė du bakalauro diplomus – rinkodaros Lietuvoje ir strateginio įmonių valdymo Italijoje – vienu metu įgijusi I.Akulauskaitė-Manocchia.
Baigusi mokslus ir atlikusi stažuotę lietuvė netrukus gavo pasiūlymą, kurio Italijoje nesulaukia net ir daug patirties turintys specialistai, – pasirašyti pirmąją neterminuotą darbo sutartį.
„Troškau grįžti namo į Lietuvą, buvau kelis kartus daiktus išsiuntusi, neturėjau planų čia likti. Bet vos tik susipakuodavau daiktus, gaudavau kokį nors naują darbo pasiūlymą, kuriam negalėdavau atsispirti. Norėjau pasinaudoti visomis progomis ko nors išmokti, ir štai jau prabėgo 20 metų, nors atvažiavau čia pusmečiui“, – prisipažino Italijos lietuvė.
Nors pradžia svečioje šalyje nebuvo lengva, Inga, neturėdama jokių pažinčių, kurios Italijoje itin populiarios, pradėjo kilti karjeros laiptais. Tuomet teko ne tik įrodinėti savo sugebėjimus, bet ir pasakoti apie Lietuvą, kurią mažai kas žinojo.
Netrukus lietuvė Italijoje sutiko ir savo gyvenimo meilę – italą Antonio Manocchią (44 m.). Su juo susituokė prieš 5 metus, įspėjusi, kad tikrai nebus namų šeimininkė, o sieks suplanuotos karjeros.
„Labai džiaugiuosi, kad mano vyras nėra tipiškas italas. Jis mane palaiko, neprieštarauja, kad dirbu vyriškame sektoriuje, kad daug keliauju, užsiimu savo pomėgiais. Kai tik pradėjome bendrauti ir pirmą kartą nuvykome pas jo tėvus, pamačiusi kitokį nei mano gyvenimo būdą pasakiau: „Jei nori, kad ir toliau būtume kartu, bet kokią viltį, jog būsiu tokia kaip tavo mama, turi išbraukti iš savo norų sąrašo.“
Jo mama tobula namų šeimininkė – viskas išplauta, blizga, trijų patiekalų pietūs ir vakarienė kasdien. Iš karto įspėjau, kad manęs tokios neįsivaizduotų, ir jis priėmė mane tokią, kokia esu“, – šypsojosi I.Akulauskaitė-Manocchia.
Pakeitusi ne vieną darbą lietuvė su vyru įsikūrė Šiaurės Italijos mieste Turine, garsėjančiame pramonės pasiekimais. Ji tikina apie robotus beveik nieko nežinojusi tol, kol vieną dieną į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo automatinis laiškas apie siūlomą darbą garsioje robotikos įmonėje. Inga laišką atsivertė per klaidą ir iš karto suprato, kad tai – jos svajonių sritis.
„Ką likimas man pasiūlo, viską priimu. Perskaičiau tą laišką, ir tai pasirodė kaip svajonių darbas – būtent tai, ko mokiausi. Pasižiūrėjau, ką įmonė daro. Ogi robotus! Pagalvojau tuomet – kosmosas. Tačiau į tą darbo skelbimą neatsakiau, išsiunčiau savo draugams, nes gyvendama Turine esu apsupta inžinierių.
Manęs jie paklausė, o kodėl nepabandai tu? Nusiunčiau tuomet savo gyvenimo aprašymą ir kitą dieną sulaukiau kvietimo į darbo pokalbį. Prasidėjo viskas vos ne juokais, o įklimpau stipriai“, – darbo pradžią prisimena robotus iš karto pamilusi lietuvė.
Tarptautinėje įmonėje „Kuka Roboter“, gaminančioje pramoninius robotus, I.Akulauskaitė-Manocchia dirba nuo 2014-ųjų, rūpinasi šios įmonės rinkodara, komunikacijos projektais, pristato pasauliui įmonės produkciją ir kuria strategijas, kaip robotus priartinti prie žmonių pasaulio.
Lietuvė atsakinga už inovacijų skatinimą tokiose garsiose Italijos įmonėse kaip „Ferrari“, „Lamborghini“, „Maserati“, „Ferrero“ ir kitose. Tačiau prieš tai jai teko įrodyti, kad vyriška sritis gali būti nesvetima moteriai, o pradžioje atlaikyti ir abejojančius vyrų žvilgsnius.
„Darbo vietą gauti yra viena, bet užsitarnauti pasitikėjimą, reputaciją – visai kas kita. Dabar per susitikimus su kitų robotikos įmonių atstovais vyrai ne tik manęs klausosi, bet ir klausia: Inga, kaip tu darytum?
Tas pramonės ir automatizavimo pasaulis nėra didelis, todėl mano vardas jame jau labai išplitęs ir žinomas. Man sako: „Ar tai tu ta garsioji Inga?“ Bet yra buvę visko“, – neslėpė Italijos robotikos sektoriuje išgarsėjusi lietuvė.
Inga įsitikino, kad plačiai deklaruojama lyčių lygybė dažnai ir lieka tik lozunguose, ir iki šiol prisimena kai kuriuos momentus, sieloje palikusius randų.
„Prisimenu pirmąjį robotikos pramonės atstovų susitikimą, kur įmonė mane delegavo. Atsisėdau prie apskrito stalo, buvau susijaudinusi. Žiūrėjo visi kaip į sekretorę, nes buvau gal 20 metų už visus jaunesnė – toks smalsumas, maišytas su nepasitikėjimu.
Priėjo vienas ir net nepasisveikinęs paklausė: „O kas tu tokia būsi?“ Likau priblokšta, bet į tą nemandagų klausimą tuomet garsiai ir ramiai atsakiau, kas esu ir kam atstovauju.
Dabar tas vyras ateina pirmas su manimi pasisveikinti, esame labai geri draugai, bet aš niekada to momento nepamiršiu, – pasakojo Inga ir neslėpė, kad vis dar pasitaiko prašančiųjų atnešti kavos. – Italijoje bet kokioje profesijoje vis dar dominuoja vyrai. Esu keitusi daug darbų ir dažnai būdavo, kad atsirasdavau vyrų pilname kambaryje.
Norėtųsi eiti kariauti, bet kaip profesionalė turiu suprasti ir jų vyriško ego trapumą, nes susireikšminimas yra silpnumo uždanga. Tenka kartais panaudoti ir sarkazmą, bet neteisti ir nesmerkti, o suprasti, kad jų galva nusvirusi žemyn ir nieko nemato, nes turi daugybę nuostatų.
Be to, visuomenė čia nėra itin svetinga nei jauniems, nei moterims, nei užsieniečiams. Yra ir tokių, kurie nenori buto nuomoti, nes tave iš karto nurašo, ką jau kalbėti apie darbą. Kartais, kai atrodo, kad nieko tokio nepadariau, prisimenu visą kelią, kurį nuėjau viena, be jokių rekomendacijų.“
Lietuvė tikisi, kad nuostatos apie moters vaidmenį visuomenėje ir bet kokios diskriminacijos užuomazgos laikui bėgant išnyks ir šioje Pietų Europos šalyje, kur tik visai neseniai moteris pirmą kartą buvo išrinkta šalies premjere.
I.Akulauskaitė-Manocchia neabejotinai prisideda prie šių pokyčių, nes, kaip pati sako, kuo daugiau moterų leidžiasi į tokią profesinių iššūkių kupiną kelionę, tuo lengviau tikslų siekti bus kitoms.
„Manau, kad daugumai Italijos moterų nėra įdomu kovoti už lygias galimybes. Jos auginamos kaip šeimos židinio puoselėtojos, šiaurėje tai jaučiama mažiau, bet pietuose – labai stipriai. Ten moterys ir dabar, XXI amžiuje, šnekasi viename kambaryje, o vyrai – kitame. Jos gal ir norėtų, bet neturi jėgų su tuo kovoti. Kiek pas mus Lietuvoje buvo moterų tarp aukščiausių valstybės vadovų, o čia tik dabar tai prasideda ir kasdien aptarinėjama jos išvaizda, rūbai. Aš pati savo bagaže to nelygaus elgesio pavyzdžių, nuoskaudų vežuosi daugybę. Čia reikia už save kovoti diena iš dienos“, – kalbėjo ambicinga lietuvė.
Ji pripažino gyvenanti lyg moksliniame dokumentiniame filme, nes iš arti mato, kaip kuriamos naujausios technologijos ir kas mūsų laukia ateityje.
Paklausta apie daug kam baimę keliantį robotų ir žmonių santykį, Inga tikino, kad bijoti nereikėtų. Robotas esąs tik žmogaus susikurtas instrumentas, palengvinantis darbą ir kartais iš tiesų galintis padėti kurti stebuklus.
„Esu įsimylėjusi ne tik savus, bet apskritai visus robotus, man labai patinka technologijos ir aš turiu galimybę viską matyti iš arti. Galiu pasakyti, kad tiek robotai, tiek išpopuliarėjęs dirbtinis intelektas yra instrumentai, kuriuos susikūrė žmogus. Jie neatėjo iš kažkokios planetos užkariauti Žemės.
Man patinka tyrimų centrai, kur stebi visus eksperimentus ir gali pažvelgti į ateitį. Vienas įdomiausių dalykų, kurį mačiau, – kad visiškai neįgalus žmogus, sėdėdamas vežimėlyje, minčių galia gali valdyti pridėtines rankas, ne protezus. Po poros metų mes galbūt jau pamatysime žmones, kurie tuo naudosis“, – pasakojo I.Akulauskaitė-Manoccia.
Ją žavi ir robotai medicinoje. Yra įmanoma, nors kol kas neleistina, kad chirurgai, būdami Europoje, gali atlikti operaciją valdydami robotą per atstumą, pavyzdžiui, Afrikoje.
„Kai būsime tam pasiruošę, medikai, neišeidami iš savo kabineto, galės gelbėti žmonių gyvybę kitame pasaulio krašte. Labai daug įdomių dalykų atsitiks ateityje, o viskas, kas nauja, dažniausiai žmones gąsdina. Šias naujoves reikia priimti ne su baime, o su smalsumu. Tai kuria žmonės žmonėms“, – tikino nuostatas apie moterų ir robotų vaidmenį drąsiai keičianti I.Akulauskaitė-Manoccia.
