Teniso dvikova gali tęstis ne vieną valandą, o prakaitą tenka dažnai šluostytis, tačiau A.Zamalaitienei būtų nuobodu gyventi be šio pomėgio. Moteris juokavo, kad tenisas apsaugo ją nuo senatvės.
Su teniso rakete ji nesiskiria ir viešėdama tėvynėje. Ji yra išbandžiusi ne vieną teniso aikštelę Birštone, Druskininkuose, Kaune, Palangoje, Vilniuje.
Buvusi sportininkė 1997-aisiais įsikūrė JAV, o Lietuvoje leidžia kiekvieną vasarą, nes Trakuose gyvena jos du sūnūs.
Plungėje gimusi moteris dėkinga sportui, dėl kurio galėjo keliauti po pasaulį. Jos viešnagė gimtinėje neretai tęsiasi kelis mėnesius, tačiau prasidėjus pandemijai dėl koronaviruso čia praleido visus metus.
Neseniai ji dalyvavo Dubingiuose, Šarūno Marčiulionio sodyboje, vykusiame turnyre „Ultragarso vasara 2023“, kurį organizavo Lietuvos gydytojų teniso ir Lietuvos ultragarso asociacijos. A.Zamalaitienės partnerė moterų dvejetuose buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Irena Misevičienė.
„Žaidžiant tenisą svarbi ne vien smūgio jėga, greitis, bet ir apgalvota taktika, todėl šis sportas gali būti puiki pramoga senjorams. Sulaukus tokio amžiaus kaip mano svarbu nesėdėti namuose“, – tikino A.Zamalaitienė.
Tačiau Lietuvoje yra nedaug bendraamžių, su kuriais ji galėtų susitikti teniso aikštynuose, todėl dažniausiai tenka kovoti su gerokai jaunesnėmis varžovėmis.
Apie Dubingiuose esantį puikų teniso aikštyną Aniceta sužinojo 2017 metais, kai Kaune vyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Tada jos partnerė buvo lietuvė iš Londono. Abi jos buvo pakviestos apsilankyti Dubingiuose. Bet tada Aniceta susižeidė ranką, todėl negalėjo ištesėti duoto žodžio.
– Kiek metų jums buvo, kai pradėjote žaisti tenisą?
– Man buvo 65-eri, kai pirmą kartą paėmiau į rankas teniso raketę. Labai jaudinausi, nes mano partnerė tąsyk buvo gerokai jaunesnė. Esu jaunystėje daug sportavusi, daug slidinėjau, buvau įtraukta net į Lietuvos rinktinę, vėliau susidomėjau vandens slidėmis, bet teniso žavesį atradau jau sulaukusi pensijos.
– Kaip atsidūrėte JAV?
– Mano gyvenime buvo daug lemtingų atsitiktinumų. Baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, turėjau geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos diplomą. Kadangi sovietmečiu jauni pedagogai buvo viliojami eiti dirbti į profesinę mokyklą, o už tai buvo žadama duoti butą, pagalvojau, kad man tai tiktų.
Sukūriau šeimą, mano vyras buvo juristas. Kai jis gavo vietą Trakuose, išsikėlėme iš sostinės į šį miestą. Pagimdžiau penkis sūnus, o su vyru išsiskyrėme 1986 metais.
Pasitraukusi iš profesionalaus sporto ieškodavau įvairių varžybų, kurios skirtos mėgėjams. Kartą Austrijoje dalyvavau maratone, laimėjau šeštą vietą, o ji buvo prizinė.
Kaip prizą gavau viliojantį pasiūlymą – galėjau išsirinkti kokias nors tarptautines varžybas, kuriose ateityje norėčiau startuoti. Už mane būtų sumokėtas registracijos mokestis, nupirkti lėktuvo bilietai ir padengtos apgyvendinimo išlaidos.
Pasižiūrėjau į tą sąrašą ir pasakiau, kad noriu į JAV, nes mano teta ir krikšto tėvas Antrojo pasaulinio karo audrų nublokšti atsidūrė šioje šalyje. Pagalvojau, kad galėčiau juos aplankyti. Taip 1995-aisiais nuskridau į Konektikutą, o iki tol gyvenau Trakuose.
JAV maratone, kur dalyvavo mėgėjai, užėmiau antrą vietą. Susipažinau su vienu amerikiečiu, buvusiu NBA žaidėju, kuris turėjo mane nuvežti į apdovanojimų ceremoniją. Jis džiaugėsi, kad bus iškelta Lietuvos vėliava. Kai sužinojo, kad turiu 5 sūnus, jis mane pakėlė ant rankų ir pasakė, kad turi penkias dukteris.
Tai buvo 1995-ųjų vasarį, o po kelių mėnesių jis pakvietė mane su penkiais sūnumis atvykti į JAV padirbėti.
– Ar jis tapo jūsų gyvenimo draugu?
– Ne, to nebuvo, bet nuo 1995-ųjų aš su savo vaikais, kai jiems būdavo moksleivių atostogos, keletą vasarų padirbėdavome už Atlanto, o po trijų mėnesių grįždavome į Lietuvą.
1997-aisiais pasilikau JAV, nes buvusiam NBA žaidėjui patiko vienas mano sūnus, jis nutarė remti jo studijas Ilinojaus universitete. Taip ir likau.
– Kur dabar jūsų namai?
– Ten, kur mano šeima. Bet išėjo taip, kad du sūnūs gyvena JAV, du – Trakuose, o vienas dar baigia studijas Oksforde, Didžiojoje Britanijoje. Turiu ir dvylika anūkų: šeši gyvena Amerikoje, šeši – Lietuvoje.
– Ar prisimenate savo pirmą teniso pamoką?
– Tokios pamokos JAV daug kainuoja, tai brangus malonumas, bet man pasisekė. Dirbau Amerikoje viename reabilitacijos centre. Turėjau vieną klientą, kuris važiuodamas vandens motociklu trenkėsi į akmenį ir smarkiai susižeidė, dėl galvos traumos jam buvo atlikta operacija, bet liko paralyžiuotas.
Po operacijos jam buvo paskirta vandens terapija, o aš buvau atsakinga už gydomąją mankštą baseine. Mačiau, kad jam reikia įkvėpti vilties pasveikti, todėl kartą pasakiau: „Man nepatinka, kad jūs einate į baseiną ne savo kojomis, tikiu, kad ateityje tai galėsite daryti pats.“
Nežinau, ar mano žodžiai jį užgavo, bet jis suprato, kad turi kur kas daugiau dėmesio skirti reabilitacijai. Kadangi amerikietis turėjo savo namuose baseiną, sutarėme, kad triskart per savaitę ateisiu pas jį ir padėsiu mankštintis.
Namuose jis mėgo žiūrėti tiesiogines teniso transliacijas, kartą pasakiau, kad ir man patinka ši sporto šaka. Po šio pokalbio jis padovanojo man dešimt pamokų viename teniso klube.
Kadangi likau sužavėta, jis pažadėjo: kol bus gyvas, leis mane į tas pamokas. Jis ištesėjo duotą žodį, galėjau lankyti teniso pamokas dar dvejus metus.
Vandens terapija amerikiečiui padėjo, jis ėmė vaikščioti, bet mirė netikėtai užspringęs.
– Kaip dažnai žaidžiate tenisą Jungtinėse Valstijose?
– Amerikoje išplėtota teniso infrastruktūra, vyksta daug varžybų vyresnio amžiaus žmonėms, kurie išėję į pensiją aktyviai leidžia laiką.
Iš pradžių tenisą žaidžiau amžiaus grupėje nuo 70-ies, vėliau – nuo 75-erių. Gyvendama JAV sugebėjau iš teniso netgi užsidirbti pinigų. Esu laimėjusi kelis prizus, maždaug 500–1000 JAV dolerių vertės. Nors tai nėra dideli pinigai, malonu, kai laimi.
Kadangi gyvenu Čikagoje, o žiemos čia būna šaltos, vykstu, kur šilčiau. Mano jauniausias sūnus Algirdas, gyvenantis JAV, neleidžia man aptingti, nes ragina dalyvauti senjorų teniso varžybose, jis net tapo mano vadybininku.
Nesu garbėtroška, nesiekiu didelių pergalių, prisipažinsiu, sulaukus tokio amžiaus man gėda samdytis profesionalų trenerį. Bet buvo toks atvejis, kai Palangoje vienas jaunas treneris, vardu Marius, paklausė, ar galėtų mane nufotografuoti žaidžiančią. Tada man buvo 73-eji, nesijaučiau gražuolė, pajuokavau – jei jis pravestų veltui man vieną pamoką, gal ir sutikčiau.
Paaiškėjo, kad Mariaus uošvė, kuri už mane gerokai jaunesnė, dejuoja dėl sveikatos, todėl jis ketino parodyti jai mano nuotrauką ir tokiu būdu paskatinti ją mankštintis.
Taip susipažinau su Mariumi, kai tik būnu Palangoje, jį susirandu.
– Kaip pavyko išvengti ligų?
– Saikingas fizinis krūvis reikalingas vyresnio amžiaus žmonėms, nes senstant silpsta raumenys, prastėja sąnarių mityba, lėtėja medžiagų apykaita, lėčiau dirba ir smegenys.
Iki šiol neturėjau didelių bėdų dėl sveikatos. Jei skrydis lėktuvu ilgai trunka, užsimaunu kompresines kojines, kad neišsiplėstų venos, nesusidarytų trombų.
Nors turėjau kelias nedideles traumas, tai manęs nesustabdė, nekilo noro mesti tenisą. Šis sportas dovanoja daug teigiamų emocijų, gerėja nuotaika, miegas. Aikštyne sutinku daug įdomių žmonių, nesijaučiu vieniša.
Kai dėl pandemijos žmonės buvo raginami pasilikti namuose ir niekur neiti, jaučiausi nekaip. Tada labiausiai ilgėjausi teniso, bet nebuvo su kuo žaisti.
