Išlydėdama į pasaulio krepšinio čempionatą Filipinuose Z.Kuzminskienė įdėjo sūnui šv.Agotos duonos. Nuo senų laikų lietuviai tiki, kad vasario mėnesį šventinama duona apsaugo nuo nelaimių ir negerovių.
„Šv.Agotos duona man yra ypatinga. Mano mamytė man įdėdavo į keliones, o aš – Mindaugui“, – sakė Lietuvos rinktinės puolėjo mama, gimusi tremtyje Sibire.
Tikėjimas ir vidinė stiprybė padėjo jos šeimai išgyventi ne tik ilgą tremtį, bet ir iki to patirtas netektis.
Senosiose Varėnos kapinėse stovi paminklas Dainavos apygardos Varėnos bataliono partizanams, kurie priešinosi sovietinės valdžios represijoms. Jame yra iškaltos Vyto ir Juozo Makselių pavardės. Jie buvo Z.Kuzminskienės tėvo broliai.
1945 metų gegužės 11 dieną į Kazimieravo kaimą atvažiavę sovietų kariai kulkomis suvarpė du brolius, o paskui – ir jų motiną, Z.Kuzminskienės močiutę Ievą Makselienę.
Stribai išskerdė kiaules, susikrovė vertingus daiktus į vežimą, o sodybą padegė. Į kitą vežimą jie sumetė lavonus ir nuvežė į Varėnos turgavietės aikštę.
Trečias brolis Vladas Makselis, M.Kuzminsko būsimasis senelis, buvo įspėtas apie atvykstančius karius ir taip išliko gyvas kartu su savo žmona Vladze.
„Paskui jie namus atstatė, bet 1947 metais kartu su vienų metų sūnumi buvo ištremti į Sibirą. Ten išgyveno devynerius metus“, – pasakojo Z.Kuzminskienė, buvusi Makselytė.
Ji gimė Krasnojarsko krašte. Zitai buvo treji, kai šeima gavo leidimą 1958 metais grįžti į gimtinę. Po ilgų parų traukiniuose Makseliai pasiekė savo žemę Varėnos rajone.
„Buvau maža, atsimenu tik Novosibirsko stotį ir medinius lagaminus. Juos ir dabar dar turime“, – pasakojo Z.Kuzminskienė.
Šeima jau turėjo keturis vaikus, vėliau gimė dar vienas. Dviejų kambarių sodyboje mergaitė augo su keturiais broliais.
„Būna, pasakojama, kad žmonės tais laikais maisto neturėjo, bet mano tėveliai buvo labai darbštūs ir alkio nejautėme. Jie šešias žąsis ant pečių užsideda ir veža į Vilnių parduoti. O mes, vaikai, irgi po pamokų metame portfelius ir einame bulvių kasti, ravėti. Visą laiką dirbome“, – pasakojo Z.Kuzminskienė.
Kad taptų sportininke, jai net nereikėjo lankyti treniruočių – Zita stiprėjo natūraliai. Iki mokyklos iš kaimo reikėjo keliauti septynis kilometrus.
Vieni laukdavo autobuso, o Zita bėgdavo: „Man taip būdavo smagiau: kilometrą bėgu, kilometrą einu. Autobusas dar neatvažiavęs, o aš jau namuose.“
Paauglystėje jos ūgis jau siekė beveik 180 centimetrų. Kūno kultūros mokytojas pasiūlė krepšinio treneriams Vilniuje atkreipti dėmesį į šią merginą, nors ji niekada nebuvo žaidusi krepšinio.
Taip penkiolikametė Makselytė atsidūrė Vilniaus sporto mokykloje ir pradėjo mokytis varytis kamuolį.
Ji tobulėjo tokiu greičiu, kad jau po metų ją pasikvietė legendinė Vilniaus komanda „Kibirkštis“. O dar po kelerių – Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinė.
Patekti į šią komandą būdavo įmanoma tik išskirtiniams talentams, ypač jei esi ne iš Rusijos. Z.Makselytė žaidė krašto puolėjos pozicijoje, karaliavo baudos aikštelėse ir susirinkdavo sudėtingiausius atšokusius kamuolius.
Taip ji išsikovojo vietą Sovietų Sąjungos rinktinėje ir jau ruošėsi skrydžiui į 1973 metų Europos jaunimo iki 18 metų čempionatą Italijos miestuose San Reme ir Loane.
Turėjo prasidėti lietuvės karjera tarptautinėse arenose. Vakare prieš skrydį atėjo treneris ir pasakė: „Zita, tu negali skristi į Italiją.“
„Paaiškėjo, kad aš esu „nevyjezdnaja“. Pradžioje nelabai net supratau, ką tai reiškia rusiškai, treneris turėjo man paaiškinti“, – pasakojo Z.Kuzminskienė.
Taip buvo vadinami Sovietų Sąjungos piliečiai, kuriems draudžiama vykti į Vakarus dėl jų arba jų šeimos narių veiklos. Tremtinių palikuonei tikėtis pakeisti KGB draudimą buvo beprasmiška.
„Taip mano keliai į čempionatus užsidarė visiems laikams. Tokie buvo laikai, nieko nepakeisi“, – sakė Z.Kuzminskienė.
Bet ji toliau dominavo po krepšiu Lietuvoje – tiek rinktinėje, tiek „Kibirkštyje“, kuri atstovavo Lietuvai SSRS čempionate.
Tais laikais moterys krepšininkės gaudavo dėmesio panašiai kaip vyrai.
Kai 1979 metais Tautų spartakiados krepšinio turnyro finale Lietuvos rinktinė kovojo su latvėmis, Vilniaus sporto rūmai buvo sausakimši.
„Mes pralaimėjome latvėms keliais taškais, bet vien tai, kad palikome Rusiją už nugaros, buvo nerealu, – prisiminė Z.Kuzminskienė. – Apskritai visos krepšininkės laukdavo turų Lietuvoje, pas „Kibirkštį“.
Sakydavo, kad čia tikras užsienis. O man keliai po tikrą užsienį atsivėrė po nepriklausomybės.
Išvažinėjau pasaulį su kaupu kartu su veteranių „Kamanių“ komanda ir su Mindaugo krepšiniu. Jo karjera – kaip sviestu patepta. Kur jis tik nežaidė – visos vietos nuostabios. O mes su vyru keliavome iš paskos.“
Zita rungtyniavo tokiais laikais, kai net įsivaizduoti tokios karjeros, kokią pasiekė jos vaikai, buvo neįmanoma. M.Kuzminskas žaidė Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Turkijoje, o labiausiai neįtikėtina stotelė buvo Niujorkas, kai 2016-aisiais puolėjas sulaukė kvietimo iš „New York Knicks“.
„Vis dar negaliu patikėti, kad žiūriu NBA, o ten su visais lakstai tu“, – sūnui sakydavo motina stebėdama rungtynes už Atlanto.
Juk jos karjeros metais iki Amerikos nuvykti atrodė tas pat kas iki Mėnulio. Ką jau kalbėti apie uždarbio sumas. Kuzminskams net pirmoji kukli sūnaus sutartis su Vilniaus „Sakalais“ atrodė svajonės išsipildymas.
„Mes nesitikėjome, kad iš Mindaugo išaugs toks krepšininkas. Gal labiau laukėme iš jo brolio Sauliaus, nes jis aukštesnis, sudėtas tvirčiau“, – prisiminė Z.Kuzminskienė.
Bet M.Kuzminskas nuo mažens matė, kaip krepšinį žaidžia mama, ir pats nenorėjo nieko kito, nors paauglystėje nepretendavo į šalies jaunučių rinktines ir net nepatekdavo į pagrindinę Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklos komandą.
Galiausiai jis išaugo iki 205 centimetrų, sustiprėjo palankęs lengvosios atletikos treniruotes ir būdamas septyniolikos pradėjo savo kelionę per profesionalius klubus: pirma iš „Sakalų“ į „Šiaulius“, o tada į Kauno „Žalgirį“.
2013-aisiais M.Kuzminskas tapo LKL finalo serijos naudingiausiu žaidėju, pasirašė ilgalaikę sutartį su Malagos „Unicaja“ ir pirmą kartą pateko į Lietuvos krepšinio rinktinę.
Jai vadovavo Jonas Kazlauskas – žmogus, iš arti matęs M.Kuzminsko motinos žaidimą aikštėje, nes tais laikais pats rungtyniavo Vilniaus „Statyboje“.
„Jei būtum toks kietas kaip tavo mama, taptum vienu geriausių žaidėjų“, – tokiu komentaru J.Kazlauskas nusprendė uždegti naujoko M.Kuzminsko sportinį pyktį.
Po pergalės prieš serbus 2015 metų Europos čempionato pusfinalyje J.Kazlauskas patapšnojo Mindaugui per petį ir ištarė: „Va, ir parodei charakterį.“ Tą istorinį vakarą M.Kuzminskas pelnė 13 taškų ir atkovojo 9 kamuolius.
„Gal aš nebuvau pati kiečiausia, bet Jonas jam įgėlė laiku ir vietoje“, – prisiminusi šypsojosi Z.Kuzminskienė.
Vadovaujama J.Kazlausko Lietuvos rinktinė ir M.Kuzminskas iškovojo Europos čempionato sidabrą ir 2013-aisiais, ir 2015 metais. Nuo tada lietuviams nėra pavykę iškovoti jokių medalių.
Nepaisant nesėkmių ir kartų kaitos, M.Kuzminskas neieškojo priežasčių, dėl kurių galėtų atsisakyti kvietimo į rinktinę ir vasaromis ilsėtis. Jis vyksta net ir į atrankos turnyrus.
„Kai pažiūri į Mindaugo užsispyrimą, į jo meilę Lietuvai, pagalvoji, kad gal jis tai gavo ir iš mano dėdžių, kovojusių už Lietuvą miškuose, – sakė Z.Kuzminskienė, branginanti šeimos tradicijas. – Mums gera, kad jis toks patriotas.“
Atrodo, ne taip seniai M.Kuzminskas buvo jauniausias rinktinėje, o dabar pasaulio čempionate jis yra vyriausias komandos žaidėjas. Bet jo nestabdo nei stažas komandoje, nei sūnaus gimimas, kad ir kaip norėtųsi daugiau laiko praleisti su pusantrų metukų Jonu.
Kaip M.Kuzminsko mama vesdavosi jį mažiuką į savo krepšinio treniruotes, taip dabar Jonas palydi tėtį į sporto salę ir bando mėgdžioti judesius.
Šeimos krepšinio istorija atsikartoja, o Z.Kuzminskienė juokiasi: „Jonukas per mažas keliauti į Filipinus, todėl Mindaugui reikės dar ilgiau pažaisti rinktinėje, kad vaikas spėtų jį pamatyti aikštėje.“
