Žemuosiuose Šančiuose gimęs P.Variakojis tame pat Kauno rajone gyvena su buvusia dviračių figūriste, cirko artiste žmona Olga (66 m.). Šalia įsikūrusi klouno dukra Ieva Variakojytė-Reynshtrom (44 m.), cirko artistė, ir jos sūnus, kadetų licėjaus moksleivis Danielius (16 m.), taip pat einantis šeimos dinastijos pėdomis.
Variakojai įleidę šaknis visai netoli Baltijos cirko, kurį 1995 metais įkūrė lietuviško cirko legenda ir šeimos galva.
Tačiau seniausioji lietuviško cirko artistų šeima vis retėja. „Prieš trejus metus netekome širdies nepakankamu sirgusio sūnaus Petro, kuriam buvo 36 metai. Jis dirbo klounu. Gastroliavome Latvijoje, kai sūnų ištiko nelaimė. Aš jį vežiau į Kauną, bet pakeliui sūnus mirė“, – pasakojo skaudžią netektį išgyvenantis tėvas.
Bet cirko artistų dinastija dar turi perspektyvų pasipildyti.
„Karinė profesija – gerai, o klouno darbas – irgi neblogai, nemaišo vienas kitam. Todėl anūko klausiu: kam visą kūrybinį turtą perduosiu? Pats ir atsakau: tiktai tau“, – apie dinastijos tęstinumą užsiminė P.Variakojis.
Lietuviško cirko pradininku laikomas P.Variakojo dėdė kaunietis Jonas Ramanauskas (1912–1996) – jėgos žonglierius, akrobatas, klounas. Jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvos filharmonijos trupė „Cirkas scenoje“ (nuo 1959-ųjų cirkas „Vilnius“).
Jonas cirko pasirodymams būrė šeimos narius – trupėje dirbo žmona Jadvyga (1920–2007), netrukus pakvietė jos seserį Vladislavą Variakojienę (1926–2007), P.Variakojo motiną. Abiejų seserų gyvenimas nutrūko tais pačiais metais, tad galima sakyti, jog senoji cirko šeimos šaka nulūžo.
Iš Biržų kilęs P.Variakojo senelis buvo iš turtingos šeimos, kuri iš grafo Juozapo Tiškevičiaus turėjo įsigijusi dvarą. 1939-aisiais dvaras atimtas, o Petro senelio šeima 25 metams ištremta į Sibirą.
„Mano tėvelis pabėgo ir pateko į cirko artistų šeimą. Cirkas išgelbėjo jam gyvybę, nes iš tremties ne visi grįždavo“, – apie tėvą iliuzionistą ir programos vedėją Petrą Variakojį (1931–1980) pasakojo sūnus.
Baltijos cirko įkūrėjas gimė lietuviško cirko „Vilnius“ trupėje, todėl iš arti matė jos virtuvę. Petras nuo mažens žavėjosi Kazio (1917–1965) ir Otilijos (1912–2007) Kaluževičių akrobatikos numeriais.
Šuolius į vandenį lankęs P.Variakojis svajojo tapti oro gimnastu. Svajonė išsipildė Petrui pradėjus mokytis Maskvos estrados ir cirko meno mokykloje – penkiolikamečiui labai sekėsi atlikti triukus ore.
Kol Petras mokėsi meno mokykloje, cirkas „Vilnius“ garsėjo puikiais oro akrobatais – tuo metu žiūrovus triukais žavėjo jo pusseserė Virginija Putrienė (76 m.) ir jos vyras Viktoras Putrius (78 m.).
Pastarasis 1969–1989 metais su broliu Algimantu (85 m.) rodydavo numerį „Oro gimnastai broliai Putriai“.
Putriai buvo antros kartos „Vilniaus“ artistai, o P.Variakojis – trečios.
Po ketverių mokslo metų meno mokykloje Petras turėjo pamiršti oro akrobatiką, nes buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją – lietuvis karinę tarnybą atliko specialiajame dalinyje Vladimiro mieste Rusijoje. O mokyklos auklėtinė Olga, su kuria Petras susidraugavo antrame kurse, išvyko dirbti į cirką „Vilnius“. Dviračių figūristė laukė lietuvio mylimojo, grįžtančio iš kariuomenės.
Iki šiol Petrui labai skaudu prisiminti pratybas, kurių metu buvo sužalota dešinė kūno pusė, itin nukentėjo dešinė ranka. Grįžus iš kariuomenės jam buvo sudėtinga dirbti oro akrobatu, nes dešinės rankos mažasis pirštas visai nesilenkė.
„Šiuo metu truputį geriau – susilenkia, bet dėl to praradau šimtaprocentinį tos rankos darbingumą“, – patikino P.Variakojis.
Nors baigęs tarnybą kariuomenėje Petras Kaune repetavo oro akrobatikos numerius, jis kentė rankos skausmą. Kolegos suprato, kaip P.Variakojis mėgsta oro akrobatiką, bet matė ir jo kančią.
„Kolegos atlikdavo triukus, o aš duobėje juos gaudydavau. Buvo pavojinga, nes jie jautė, kad aš dešine ranka nevisiškai suspaudžiu jų rankas. Man teko atsisveikinti“, – prisiminė P.Variakojis, perėmęs iš mamos dresuotojos kiaulių dresavimo pamokas.
Pirmiausia Petras ėmėsi kurti naują programą, nes pakartoti to, ką darė mama, negalėjo: „Nenorėjau aš kaip mergaitė lakstyti su paršiukais.“
1981 metais Petras ir Olga Variakojai atgaivino populiarų dresūros numerį su kiaulėmis – parašė pasirodymo „Piemenaitė ir piemuo“ scenarijų. Dukra Ieva buvo tėvų dresuotojų asistentė, tačiau anuomet turėjo ir savo numerį su smaugliu, stirna, vilkšuniu.
Šiuo metu draudžiami cirko pasirodymai su kiaulėmis dėl jų platinamų ligų, bet P.Variakojis dresuoja kitus naminius gyvūnus – ožiukus, ponius, šunis, kates. Bet anksčiau Variakojai nemažai dirbo su kiaulėmis, jos atlikdavo labai sudėtingus triukus. Šių gyvūnų pasirodymai buvo programos viršūnė.
„Kiaulės – labai protingi gyvūnai. Ir ilgaamžiai“, – patikino P.Variakojis, kurio vienas artistų, kiaulės patinas, gastrolėse Budapešte, Vengrijoje, nugaišo sulaukęs 27 metų. Jis karjerą cirke pradėjo dar dresuojamas V.Variakojienės.
Petro vaidmuo būdavo komiškas – jis išjodavo ant kiaulės. Matydamas, kaip kiaulės klauso žmonos komandų, vyras krėsdavo šunybes – statydavo pertvaras, kad gyvūnai negalėtų prabėgti, o jie tvoras peršokdavo. Kiaulės supdavosi net sūpynėse. Gal fizinis krūvis buvo jų ilgaamžiškumo paslaptis?
„Budapešto cirke kritus kiaulei direktorius šį įvykį palygino su katastrofa, nes neįsivaizdavo, kaip reikės utilizuoti“, – prisiminė cirko artistas.
Kai lietuvis pasakė, kad paršui – ketvirtis amžiaus, direktorius nepatikėjęs perklausė: „Kiek?“ Atvykę veterinarijos gydytojai pamanė, kad tai – šernas. P.Variakojis parodė kitas auklėtines, kad gydytojai suprastų, jog nugaišęs gyvūnas – kiaulių šeimos.
Cirko artistės nebuvo vienodos lyg iš fermos, jos – dėmėtos, auksinės, rusvos spalvos, tad galėjo susidaryti kitoks įspūdis. Be to, kai kiaulė perkopia penkerių metų amžių, jai auga šnipas, iltys, šeriai, todėl galėjo atrodyti kaip laukinis jų giminaitis šernas.
Veterinarijos gydytojai pasisiūlė išsivežti nugaišusį cirko artistą tyrimams, dėl to cirko direktorius ir dresuotojas tik apsidžiaugė. Po dviejų dienų atvykę tyrėjai paprašė P.Variakojo padovanoti griaučius muziejui. Artistas nedvejodamas sutiko, kad tik kuilys pasitarnautų veterinarijos mokslui.
P.Variakojo dresuojamos kiaulės vidutiniškai išgyvendavo 11–13 metų, bet ilgaamžiškumo rekordą pasiekė dar V.Variakojienės dresuotasis Kačkara, sulaukęs 27-erių.
Kiaulių dresavimas nutrūko 1995 metais. Tuo metu P.Variakojis atvertė naują cirko istorijos puslapį – įkūrė Baltijos cirką. Tačiau prieš tai, 1991 metais, P.Variakojis su kolegomis buvo pakviestas dirbti Rygos cirke, kuriame praleido porą metų.
Lietuviui buvo pasiūlyta atidaryti kilnojamąjį cirką Latvijoje, tačiau atidirbęs vieną sezoną jis per televiziją išgirdo kvietimą kurti cirką Lietuvoje. Lietuviško cirko legenda grįžo į tėvynę, o jo įkurtas Baltijos cirkas gyvuoja iki šiol.
Žinoma, Baltijos cirko veikla, kaip ir šalies ekonomika, pramogų verslas, patyrė pakilimų ir nuosmukių.
Aukso amžių ši trupė išgyveno šimtmečių sandūroje – tuo metu didžiausios arenos būdavo pilnutėlės.
„Tada neturėjome jokių finansinių problemų, nesikreipiau į valdžią pagalbos. Viskas buvo gerai“, – prisiminė P.Variakojis.
2012-uosius galima vadinti Baltijos cirko pakilimo viršūne, nes visos šalies arenos lūžo nuo žiūrovų. Bet po 2012 metų P.Variakojis į miestų arenas didelių programų nebevežė, nes tapo labai nuostolinga.
Trupei teko persiorientuoti į kamerinį cirką, kuriam jau 10 metų.
„Kamerinis cirkas sumanytas būtent Petro Variakojo, nes iki šiol niekas nevartojo tokio termino. Juk dažnai kalbama apie kamerinį teatrą, orkestrą, bet kamerinis cirkas pirmąkart pasaulyje atsirado Lietuvoje, Žemuosiuose Šančiuose. Tai – mažytis cirkas, suburtas mūsų šeimos jėgomis, įkurtas iš tėčio idėjos bei didžiausio jo įdirbio“, – pasakojo lietuviško cirko istoriją tyrinėjanti I.Variakojytė-Reynshtrom.
O viešoji įstaiga Baltijos cirkas, seniausia profesionali cirko organizacija Lietuvoje, apima daug veiklos: gastroles, edukaciją, ekskursijas po klounų muziejų. Kaip atsirado klounų kolekcija, nesunku nuspėti, nes įvairūs eksponatai susiję su P.Variakojo darbu.
Per vienas gastroles 1989 metais prieš Kalėdas Petras artimiesiems pranešė, jog eina nusipirkti dažų. Jie klausė, ką vyras dažys. „Tapysiu paveikslą“, – pareiškė klounas. Žmona negalėjo tuo patikėti.
Grįžęs į grimo kambarį Petras nutapė klouną. Šis piešinys ten ir pasiliko. Kolegos grožėjosi ir netrukus pradėjo dovanoti klounų skulptūrėles. Kai jų susidarė arti dešimties, P.Variakojui kilo azartas kolekcionuoti.
„Daug kam atrodo, kad visų klounų nosys raudonos ir jie niekuo nesiskiria, bet kai į skulptūrėles įsižiūri, pamatai, kiek daug skirtingų emocijų, mimikų. Net grimas skiriasi“, – malonumą kaupti su profesija susijusią kolekciją apibūdino cirko įkūrėjas.
P.Variakojis klounu tapo atsitiktinai – kai reikėdavo pakeisti kolegą.
Į sceną Petras eidavo kaip pagalbinis darbuotojas, nevilkėdavo klouno drabužių, bet kartu su kitais atlikdavo klounadas. Tuomet ir išryškėjo jo, kaip klouno, talentas, vyras neretai net pranokdavo kolegas. Dar Maskvos estrados ir cirko meno mokyklos pedagogė buvo pastebėjusi gabų lietuvį: „Petrai, tau ne oro gimnastu reikėtų būti, o klounu.“
P.Variakojis įsitikino, kad klounas ne tik linksmina žiūrovus, bet gali juos ir pravirkdyti. Cirko artistas turi jausti dienos pulsą, nes klounas – visuomenės atspindys. Tai klounadose dažniausiai pasakoma.
Tačiau Petras negalėtų išskirti, kuri veikla – oro akrobato, dresuotojo ar klouno – jam teikė daugiausia džiaugsmo. Jam svarbu viena – žiūrovų teigiamos emocijos. Jei laikas grįžtų atgal, P.Variakojis nieko nenorėtų keisti, nes jam buvo lemta tęsti lietuviško cirko artistų dinastiją.
„Ką aš darau dėl cirko, darau dėl savęs. Arba atvirkščiai“, – tikino vyras. Kitų profesijų atstovai po darbo dažniausiai stengiasi kuo greičiau sprukti namo, o cirko artistas gyvenimą susikuria taip, kad jo namai būtų kuo arčiau cirko.
Žemųjų Šančių gyventojas P.Variakojis tai tik patvirtino šeimos pavyzdžiu – gyvena ir dirba toje pačioje vietoje, tad vieni su kitais nuolat susitinka, jaučia šeiminį palaikymą.
„Nemoku kitaip ilsėtis – darbas man poilsis“, – juokdamasis prasitarė P.Variakojis. Laisvą rytą jis skiria mankštai treniruoklių salėje, nes prieš kiek laiko buvo pakeistas klubo sąnarys.
„Nedaug vaikštau, taupau klubo sąnarį“, – užsiminė Petras. Klounas nemažai metų laikosi sveikos gyvensenos įpročių – nerūko, nevartoja alkoholio. Tačiau svarbiausias geros savijautos veiksnys – juokas, nors kartais širdis ir plyšta iš skausmo.
Kolekcininkui tektų skaičiuoti sukauptą smagų turtą
Tikėtina, kad Petro Variakojo sukaupta su klounais susijusių daiktų kolekcija galėtų būti laikoma gausiausia ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Tačiau kad ji oficialiai būtų įregistruota kaip Lietuvos rekordas, visą daiktų rinkinį kolekcininkui teks katalogizuoti, tai yra užregistruoti ir išsamiai aprašyti kiekvieną eksponatą: jo medžiagiškumą, matmenis, išskirtinius požymius, įsigijimo aplinkybes.
Nepriklausomi stebėtojai turės patvirtinti, kad kiekvienas eksponatas atitinka esminį kriterijų – yra susijęs su klounų tematika ir yra unikalus, į registrą nėra įtraukta dviejų vienodų daiktų. Turės būti išlaikytas ir kitas svarbus reikalavimas, kurį, kaip ir visus anksčiau minėtus reikalavimus, taiko ir Guinnesso rekordų agentūra – kolekcija bent jau ribotą laiką privalės būti viešai eksponuojama.
Tiktai visas šias sąlygas įgyvendinus kolekcija būtų oficialiai pripažinta Lietuvos rekordu, kurį įregistruotų „Rekordų akademija“.
P.Variakojo sukauptas rinkinys eksponatų skaičiumi kol kas nusileidžia į Guinnesso rekordų registrą įtrauktai kolekcijai, kurią sudaro 4348 su klounais susiję daiktai, eksponuoti Nyderlanduose 2017 m. balandžio 11 d. Ši gausiausia pasaulyje kolekcija priklauso F.M.Kahn iš Vokietijos.
Guinnesso rekordai klounų tematika
Greičiausiai klounu apsirengęs maratono distanciją per 2 val. 42 min. 56 sek. įveikė Rafaelis Crosas Gutierrezas 2019 m. gruodžio 1 d. Valensijoje (Ispanija). Įdomu tai, kad klouno kostiumą Rafaelis gavo dovanų iš brolio per savo bernvakarį. Tuomet jam ir kilo mintis dalyvauti maratone ir siekti rekordo.
Cirko klounas su didžiausiais batais – Coco (Latvija), tikroji pavardė Nicolai Poliakoffas. Jis nešiojo 58 dydžio batus, kuriais avėdamas visą laiką vaidino „Bertram Mills’ Circus“ (Jungtinė Karalystė).
Ilgiausiai cirke klounu išdirbo Charlie Rivelis iš Ispanijos, kuris pirmą kartą viešai pasirodė būdamas vos trejų metų ir koncertavo net 82 metus (1899–1981). Į pensiją jis išėjo būdamas 85 metų.
