D.Chlebinskas kilęs iš garsios menininkų šeimos. Jo tėvas grafikas Saulius Chlebinskas – vienas ryškiausių Lietuvoje knygų iliustratorių, buvo ilgametis „Vagos“ leidyklos dizaineris, apipavidalinęs šimtus literatūros kūrinių. Motina Taida Balčiūnaitė taip pat buvo grafikė. Dailininkė buvo ir jo močiutė Taida Musteikytė-Balčiūnienė – su jos iliustruotomis knygomis vaikams ir vadovėliais užaugo ne viena karta. Visi trys jie jau iškeliavę anapilin.
Tačiau D.Chlebinskas nepasuko tėvų keliais kaip jo sesuo knygų dizainerė Sigutė Chlebinskaitė arba brolis kino režisierius Vytautas Chlebinskas.
Vilniaus universitete ekonomiką ir verslo vadybą baigusio Dominyko karjera klostėsi kuo puikiausiai – greitai išplaukęs į platesnius verslo vandenis jis steigė garsių tarptautinių bendrovių atstovybes Ukrainoje, Latvijoje, Sakartvele, joms vadovavo.
Kodėl buvęs vilnietis D.Chlebinskas, daug metų gyvenęs ir dirbęs Kijeve, Rygoje, Tbilisyje, kituose didmiesčiuose, staiga nusprendė leisti inkarą ramybe alsuojančioje Juodkrantėje, kuri nuo rudens pradeda snūduriuoti ir vėl atgyja tik kurortinės vasaros pradžioje? Ko gero, ir pats Dominykas to tiksliai nežino – širdies balsas kažką kuždėjo ir jis paklausė.
„Mano senelis Vaclovas Balčiūnas Vilniuje dirbo vyriausiuoju architektu, rengė Lietuvos miestų bendruosius planus. Anais laikais architektai vasarodavo Preiloje – atostogų rojumi jiems buvo virtusi poilsio bazė „Vėtra“. Kiekvieną vasarą su seneliu kone mėnesį praleisdavau šioje žvejų gyvenvietėje. Preiloje poilsiaudavo ir mano tėvai“, – vaikystę prisiminė D.Chlebinskas.
Kuršių nerijoje nuo didmiesčio triukšmo ir intrigų tada atsikvėpdavo ir kiti menininkai – Vilniaus dailės instituto (dabar – Dailės akademija) profesoriai Juozas Galkus, Jonas Kuzminskas, Vytautas Jurkūnas (vyresnysis), Antanas Kučas, Leonas Lagauskas. Neringiškiai čia matydavo Stasį Krasauską, Rimtautą Gibavičių, Liną Katiną, Algirdą Petrulį, kitus klasikų šlovę pelniusius kūrėjus.
„Prie jūros nueidavau retai, Preiloje dažniau leisdavau laiką su žvejais, visus juos pažinojau. Paryčiais plaukdavome į marias tikrinti tinklų, paskui ir pats eidavau pažvejoti. Nepriklausomybės laikais Kuršių nerija nutolo, bet vėliau, kai susipažinau su būsimąja žmona Inga Gaižauskaite, vėl priartėjo – Juodkrantėje gyveno jos seneliai“, – pasakojo D.Chlebinskas.
Vaikystės prisiminimai atgijo – nusprendęs su šeima kurtis Kuršių nerijoje D.Chlebinskas ėmė dairytis būsto. Suviliojo senas, apleistas, priestatais aplipęs Juodkrantės vasarnamis, kuriame anksčiau būta maisto prekių parduotuvės.
Paaiškėjo, kad tai – Kuršių nerijoje gyvenusio vokiečio, viešbučių verslo pradininko Eduardo Stellmacherio dar 1894 metais statyta vila „Maria“.
Juodkrantėje istoriniai vasarnamiai „Maria“, „Jenny“, „Monbijou“ ženklina vargano žvejų kaimelio virsmą kurortu. Vėliau čia iškilo ištisas medinių vilų su pavėsinėmis, restoranais, net teniso ir kriketo laukais kvartalas, sulaukdavęs vasarotojų ne tik iš Rytprūsių, bet ir iš kitų Europos kraštų.
Kai D.Chlebinskas įsigijo vilą „Maria“, ten perėjo antys. Šeimininkai ilgai vargo ieškodami meistrų, galinčių restauruoti sukiužusį vasarnamį.
Būtų buvę paprasčiau įsigyti šiuolaikišką būstą arba kitur pasistatyti naują namą, bet juos labiau viliojo ne standartinės dėžutės, o išskirtinė architektūra.
Kai kurie rangovai siūlo tokius pastatus aptverti aukšta tvora, nugriauti, o iš naujų medžiagų statyti panašų. Tokius architektūros paveldo „restauravimo“ projektus D.Chlebinskas iškart atmetė. Tai būtų tas pat kaip aukcione nusipirkti ne autentišką paveikslą, o menkavertę kopiją.
Įsikūręs Juodkrantėje D.Chlebinskas su šeima dabar džiaugiasi gyvenimu.
Nors čia nėra prekybos centro, gyventojai ir svečiai negali naudotis bankomatų paslaugomis, tokių nepatogumų jis nesureikšmina: „Klaipėda – pašonėje, keltai vasarą be perstojo kelia žmones ir automobilius.“
D.Chlebinsko širdyje vėl suplazdėjo Juodkrantės kurorto įkūrėjo E.Stellmacherio dvasia, kai jis išvydo skelbimą, kad čia parduodamas dar vienas nugyventas dviaukštis medinis vasarnamis „Löbell“.
Į žemę smengantį pastatą senųjų vilų kvartale jis matydavo rytais bėgiodamas po mišką.
„Jis buvo sukrypęs, susmukęs, išpuvęs, nešildomas, į stogą įaugęs klevas. Po sutrūkinėjusiu šiferiu – aprūdiję skardos lakštai. Skylės užkamšytos celofano plėvele, per grindis galėjai įlūžti į pirmą aukštą, kanalizacija sunaikinta“, – tokį vaizdą išvydo pastatą atidžiau apžiūrėjęs D.Chlebinskas.
Šeimininkai 1881 metais statytą istorinį vasarnamį „Löbell“ su tame pačiame sklype esančiu mūrinuku pardavinėjo su jau parengtu tvarkybos planu – buvo numatyta vidaus plotą suskirstyti butais, juos nuomoti arba parduoti. D.Chlebinskui šis projektas pasirodė komerciškai patrauklus.
Pastatas kadaise priklausė Tilžės apskrities Plaškių valsčiaus dvarininkei Elizei Bein, kurios turtą perėmė valstybė, – jis užrašytas Tilžės magistratui su sąlyga, kad Plaškiuose bus pastatytas namas gydytojui. Juodkrantės vila irgi atiteko miestui – čia vasarodavo vargingų šeimų vaikai, našlaičiai.
Tokia jos paskirtis nepasikeitė ir tada, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.
Perėmęs pasmerktą sunykti vasarnamį D.Chlebinskas užsikrovė sau nemenką rūpesčių ir papildomų investicijų naštą. Pagal projektą pamatus reikėjo įrengti ant polių, o kaip tai padaryti neišardžius viso vasarnamio?
Vadinasi, buvę šeimininkai nesiekė išsaugoti autentiškos architektūros vertybių.
Naujasis savininkas užsidegė vilą „Löbell“ atkurti tokią, kokia ji buvo anksčiau. Pirmiausia atliko istorinius ir polichrominius tyrimus, atkasė pusmetrio storio žemių sluoksniu apaugusius pamatus, juos restauravo specialia įranga pakėlęs namo kampus. Kur trūko senų raudonų plytų, įmūrijo autentiškas iš to poties laikotarpio statinių.
„Didžioji dalis statramsčių, antro aukšto spyriai – originalūs, nušveisti, atnaujinti. Paliktos tos pačios medinės lentelės virš kraigo, kurioms jau 140 metų. Pagal šešių rūšių kvadratines ir apvalias vinis nesunkiai atsekėme, kas daryta anksčiau, o kas sovietmečiu“, – atkurta ir išsaugota autentika džiaugėsi su paveldosaugininkais glaudžiai bendradarbiavęs D.Chlebinskas.
Visos senosios Juodkrantės vilos sunarstytos kaip lego kaladėlės. Kitame Kuršių marių krante pagamintas sijas, sienų ir grindų lentas, rąstus žvejai į pusiasalį atplukdydavo kurėnais. Čia meistrai iš jų mikliai surinkdavo namus, bet jų neapšiltindavo, tik apkaldavo karkasus lentomis – jie buvo skirti vasaros sezonui. Mūrinių vasarnamių tais laikais niekas nestatė.
Vila „Löbell“ dažyta septynis kartus. Paskutinė spalva buvo geltona, anksčiau – ruda, rusvai žalsva, ryškiai mėlyna, o pirmoji – žydra. Būtent tokią spalvą ir pasirinko D.Chlebinskas. Drožiniais papuoštas fasadas vėl nušvito panaikinus įstiklintus balkonus, nors dėl patalpų erdvės viduje sumažėjo. Iš atvirų balkonų galima grožėtis senųjų vilų kvartalu.
Surengė grafikų plenerą
„Tai vienintelis pastatas Neringoje, kurio plotas po kapitalinio restauravimo ne didesnis, o mažesnis. Bet poilsio kokybė dėl to nenukentėjo, svečiams siūlomi ne ankšti kambariukai, o erdvūs apartamentai su visais patogumais“, – šypsojosi užmojį atkurti pirminę „Löbell“ būklę ir išvaizdą įgyvendinęs, dėl sumažėjusių vidaus patalpų, regis, nė kiek nesisielojantis šeimininkas.
Juodkrantėje šaknis jau įleidęs D.Chlebinskas čia jaučiasi kaip namuose. Jis nepamiršo pernai anapilin iškeliavusios savo motinos T.Balčiūnaitės svajonės kada nors čia suburti savo bendramokslius grafikus ir draugus – tuomečio Vilniaus dailės instituto auklėtinius.
Ir ši idėja jau įgyvendinta – D.Chlebinsko šeimos ir jo bendraminčių iniciatyva šiemet Juodkrantėje surengtas dailės pleneras „50 kūrybos pavasarių“ sutraukė keliolika garsių menininkų, 1976 metų laidos absolventų, dailėtyrininkų vadinamų auksine lietuvių grafikos karta.
Viloje „Löbell“ gyvenę plenero dalyviai pirmieji įvertino atnaujinto statinio patogumus. Jų kūryba eksponuota Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre ir Preiloje – irgi restauruotame buvusios pradinės mokyklos pastate, kuriame įsikūrė Neringos savivaldybės bibliotekos padalinys.
