Rugsėjo 24 dieną Belgijoje vykusiame pasaulio breiko čempionate D.Banevič, kurios sceninis vardas B-Girl Nicka, pelnė aukso medalį ir iškovojo teisę dalyvauti 2024-ųjų olimpiadoje. Kartu su laimėjimu Nicką užgriuvo dėmesio lavina – sveikinimai, kvietimai į pokalbius, oficialius priėmimus, nepažįstų žmonių prašymai vesti jų vaikams breiko pamokas, praeivių bandymai fotografuoti ją gatvėje.
Nepageidaujamas dėmesys būtų tik išvarginęs šokėją, jei šio srauto nebūtų suvaldžiusi mama. Nemažai kvietimų atsisakyta dėl paauglės dvasinės ramybės išsaugojimo ir susitelkimo į pagrindinį tikslą – breiką.
– Kodėl jums šiuo metu svarbu kaip liūtei ginti savo vaiką? – paklausiau A.Banevič.
– Taip susiklostė, kad esu priversta būti žvaigžde, nors nemėgstu viešai kalbėti. Juk kalbu daug ir ką nors nereikalingo pasakau, todėl pasižadėjau kalbėti mažiau.
Kadangi dabar Nicką iš visų pusių nori tampyti, draskyti, kalbinti, nutariau pabūti auka ir leisti jai ruoštis varžyboms. Man sąžinė neleidžia jos psichologiškai žlugdyti.
– Kas pasikeitė dukrai tapus pasaulio čempione?
– Niekas nepasikeitė – tą pačią dieną grįžo į salę, kaip ir anksčiau, dirba visu pajėgumu. Atsirado daugiau dėmesio, bet stengiamės dėl to neeikvoti energijos.
– Bet juk sveikinimai malonu.
– Buvo daug žmonių, kurie džiaugėsi. Lankėmės mokykloje, labai smagu, kad mus palaiko.
– Tikėtina, kad daug kas norėtų susipažinti ir susidraugauti su Nicka.
– Mes draugų neieškome, neturime tam laiko.
– Dažniau dukrą vadinate Dominika ar Nicka?
– Nuo mažens ją vadinau Nicka, nes Dominika – ilgas vardas. Kai buvo maža, negalėjo jo ištarti, sakydavo: aš – Nicka.
Dominika sutrumpintai Nika. Šokant breiką nebereikėjo galvoti kokio nors slapyvardžio.
Aš įterpiau į trumpinį raidę c, kad būtų originalu, nes Nikų gali būti daug. Įsitikinau, kad pasaulyje daugiau Nickų nėra. Kai kas nors pasako Dominikos vardą, labai nustembu.
– Kokia ji buvo vaikystėje?
– Labai judri, gerai nusiteikusi. Aš ją visą laiką vadinau savo gera nuotaika, nes dukra mėgdavo pralinksminti, prajuokinti. Nuo mažens ji buvo lyderė, net mokyklą pradėjo lankyti metais anksčiau, nes sėkmingai įveikė psichologų komisijos testą.
Dėl pasiruošimo žaidynėms Nicka atidėjo mokslus mokykloje metams – pasiėmė akademinių atostogų. Kadangi ją pradėjo lankyti anksčiau, kitąmet grįš į mokyklą – į vienuoliktą klasę eis su bendraamžiais. Mums taip patarė mokyklos direktorius, nes dukra nori gerai mokytis.
– Apie breiką Lietuvoje daugiau sužinota, kai dainininkas Egidijus Sipavičius 1986 metais sudainavo „Breikas valdo mus kaip mašinas“ atlikdamas šio šokio judesius. Vėliau šokis buvo pamirštas, jį išstūmė kiti. Iš kur apie breiką sužinojo Nicka?
– Ji, kaip kiekvienas normalus vaikas, labai mėgsta techniką – kompiuterius, telefonus. Ji tiesiog sėdėdavo prie įjungto kompiuterio ir žiūrėdavo filmukus. Kai baigiasi filmukai, iškrinta tai dainos, tai šokiai. Jai pasirodė breiko filmukas ir taip patiko, kad daugiau buvo nebeįdomu žiūrėti animaciją. Ji prašė įjungti breiką, nors nežinojo, kas tai yra.
Aš įjungdavau, o ji žiūrėdavo kaip užhipnotizuota. Paskui nulipdavo nuo kėdės ir bandydavo atkartoti matytą vaizdą. Po to sakydavo: dabar nufilmuok ir įkelk į „YouTube“. Aš sakau, kad įkėliau. Ji prašydavo: parodyk, ar tikrai įkėlei. Turėjau tai padaryti. Tuomet jai buvo penkeri.
Nuo aštuonerių metų Nicka Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pradėjo lankyti breiko treniruotes pas Jevgenijų Kirljanovą, jis tuo metu buvo geriausias Lietuvoje treneris. Jie surado bendrą kalbą, Nicka labai prie jo prisirišo.
Jai puikiai sekėsi, bet po pustrečių metų treneris išėjo iš darbo. Šešerius metus dukra treniruojasi viena.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Dešimt metų dirbau vadybininke vienoje darbovietėje – buvau pripratusi, jaučiausi patogiai. Teko išeiti iš darbo, kai Nicka liko be trenerio. Supratau, kad esu jai reikalinga.
Nuo pat pirmos kelionės į varžybas visur esame kartu. Mums gera, viena kitą suprantame iš pusės žodžio. Jeigu šalia jos būtų kiti žmonės, įsivaizduoju, kad mums jau trukdytų.
– Esate virėja, skalbėja, lagaminų nešiotoja.
– Ir psichologė, stilistė. Ir salę išvalau – viską darau. Tik paskiausiai esu mama. Ja būnu vakare, kai norisi apsikabinti.
– Nickos karjera į aukštumas šovė žaibiškai. Kaip tai paaiškintumėte?
– Tai nėra didžiulis šuolis. Pirmąkart į pasaulio čempionatą Slovakijoje nuvykome pasibaigus karantinui – 2021 metais. Jai buvo keturiolika. Ir Nicka iškovojo pirmąją vietą! Breiko pasaulį tai supurtė, nes iki tol niekas tokio jauno amžiaus nebuvo laimėjęs čempionato.
Bet tas pasaulio čempionatas nebuvo oficialiai pripažintas ir dėl to nebuvo tokio didelio atgarsio. Bet atsivėrė durys ir langai.
Jau tuomet jame dalyvavo tos pačios dalyvės, kurios varžėsi ir šįmet oficialiame pasaulio čempionate. Breikas į olimpinių žaidynių programą pirmąkart įtrauktas ir patvirtintas 2019-aisiais, o kitąmet šokėjos pirmąkart varžysis Paryžiuje. Kaip bus 2028-ųjų žaidynėse, dar neaišku.
Manau, po žaidynių Paryžiuje viskas pasikeis, beveik garantuoju, kad 2032 metais breiko rungtis bus įtraukta į olimpiados programą. Juk labai daug darbo įdėta.
Be to, net į Azijos breiko varžybas per 15 sekundžių išperkama keturi tūkstančiai bilietų – skaičiai daug ką pasako. Buvo labai daug norinčiųjų, bet nebuvo vietų – tik keturi tūkstančiai. Lygiai tas pat ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje – milžiniškas susidomėjimas.
– Ar norėtumėte, kad jūsų dukra niekas nesidomėtų, paliktų ją ramybėje? Sportininkui tenka mokėti šlovės kainą.
– Nenoriu, kad dukra patirtų tokį spaudimą, kokį karjeros pradžioje patyrė plaukikė Rūta Meilutytė. Jauni sportininkai psichologiškai kenčia dėl nereikalingo kapstymosi – manau, jog kiti žmonės neturi knistis tavo asmeninėje erdvėje. Pakanka, kad visuomenė žino sportininko rezultatus ir dienotvarkę.
Visi nori turėti privatumo. Jau buvo tokių situacijų, kai Vilniuje einant gatve fotografavo nepažįstami žmonės. Pasijutome nesmagiai. Ėjome kartu, mes po vieną nevaikštome.
Jeigu kas nors prie dukters prikibtų piktybiškai, už savo veiksmus neatsakyčiau – ginčiau iš visų jėgų. Galiu būti jos apsaugininkė.
– Gal pati sportavote – lankėte dziudo ar karatė, kad drąsiai sakote apginsianti savo vaiką?
– Nelabai turėjau galimybės sportuoti, bet šokius mėgau visą gyvenimą.
– Negaila nutrauktos profesinės veiklos? Ar kada nors planuojate grįžti prie įprasto darbo?
– Tikrai neplanuoju, aš turiu darbą – padedu dukrai ir liksiu prie to.
Toli į ateitį nežiūriu, šiandien gyvename gerai, o rytoj gali kilti karas. Neverta sukti galvos, kas bus po dešimties metų. Gyvenu čia ir dabar.
– Sportą dažnai lydi traumos. Ar Nicka jų patyrė?
– Be abejo, visko pasitaiko. Buvo riešo ir kelio uždegimas. Traumos nebuvo labai baisios. Ji pažįsta savo kūną, elgiasi atsargiai, be apšilimo nešoka, nes tyko pavojus skaudžiai nukentėti.
– Jums dabar svarbiausia atlaikyti psichologinį spaudimą dėl aukštų rezultatų žaidynėse?
– Prašau mūsų nespausti, o tiesiog palaikyti. Mes tikime ir jūs tikėkite – viskas bus gerai. Tikrai džiaugiamės, kad Nicką visi taip myli ir palaiko. Mums labai reikia Lietuvos palaikymo, nes tai suteikia energijos.
Tačiau kai visi iš anksto pradeda svarstyti, ar bus medalis, ar ne, sakau, kad bus, kaip Dievas duos. Kas priklauso nuo Nickos, ji atliks šimtu procentų.
Dėl sūnaus atsisakė verslo
Žinomas iš Klaipėdos kilęs tenisininkas Edas Butvilas (19 m.) visus buities rūpesčius, treniruočių grafikų derinimą patiki mamai Danai Butvilienei (51 m.). Motina dėl sūnaus atsisakė verslo, kad galėtų nevaržoma keliauti su juo į varžybas.
Jaunasis talentas Lietuvą paliko būdamas 16 metų, kai su mama persikėlė į Alikantę Ispanijoje siekti meistriškumo „Atletico Montemar“ akademijoje. Anksčiau Edą treniravo jo tėvas teniso treneris Tomas Butvilas, o pastaruoju metu ispanas Ivanas Navaro.
Prieš Edo tėvams nusprendžiant, ar dės visas pastangas, kad jų sūnus taptų profesionaliu sportininku, D.Butvilienė planavo atidaryti savo kirpyklą. Tačiau 2021 metų vasarą Vimbldono jaunių dvejetų varžybų čempionu tapęs E.Butvilas sumaišė kortas ne tik teniso pasaulyje, bet ir šeimos gyvenime.
Viską apgalvojusi tenisininko mama atsisakė verslo idėjos ir nusprendė laiką bei pinigus investuoti į Edą.
Dabar Dana sūnui skiria visą savo laiką – rūpinasi juo lydėdama po visą pasaulį. Juk profesionalo karjeros siekiančiam sportininkui paprasčiausiai neužtenka laiko susitvarkyti su namų ruošos darbais.
Jo grafikas įtemptas – keliasi 7 valandą, per pusvalandį mama jam sudeda pusryčius, vitaminus, drabužius, kad į pirmą treniruotę 8 valandą sūnus išeitų tuščia galva.
Turėdamas 3–4 valandų pertrauką jis grįžta namo, kur gauna šviežiai pagaminto maisto, eina pusvalandį pamiegoti, atsikelia ir vėl išvažiuoja. Jeigu jam reikėtų vaikščioti į parduotuvę, galvoti, ką pasidaryti valgyti, viską išsiskalbti, nukentėtų sporto rezultatai.
Motina neslėpė, jog sūnui palankiai susidėliojo daug galimybių, kad galėtų siekti profesionalios karjeros. „Mums buvo laisvas kelias: norėdavome – išvažiuodavome į Šiaulius ar Vilnių pasitreniruoti, jeigu reikia – ir į užsienį.
Nebuvome prie nieko pririšti ir patys kontroliavome visą eigą. Būdavo, važiuoji iš vienų varžybų į kitas, ir taip kelias savaites be sustojimo. Ieškodavau jam dvejetų varžybų partnerio, kad jis būtų su treneriu, kad Edas galėtų ryte ir vakare eiti į treniruotes, o treneris jam duotų patarimų. Partneriai būdavo kitų šalių pirmosios raketės – vokiečiai, ukrainiečiai, rusai, tad mums tai iš karto papildomas pliusas“, – pasakojo sūnaus sėkmės kalvė D.Butvilienė.
Krepšinio superžvaigždė – paklusnus sūnus
Talentingas slovėnas Luka Dončičius (24 m.) nemėgina atitrūkti nuo motinos Mirjam Poterbin (49 m.) sijono.
2019-aisiais tapęs NBA lygos Metų naujoku tuomet dvidešimtmetis L.Dončičius ne kartą pabrėžė, kad svarbiausias žmogus jo gyvenime yra mama. M.Poterbin su savo vyru, Lukos tėvu, išsiskyrė tada, kai jaunajam krepšinio vunderkindui buvo 8-eri.
Motina visada yra šalia savo sūnaus per svarbiausius jo gyvenimo įvykius ir rungtynes. Kartais net gali pasirodyti, kad Luka ir Mirjam yra žavingai atrodanti pora. Bet tai apgaulinga, nes jų santykiai buvo gerokai pašliję. Ginčas nuvedė iki teismo, tačiau nesutarimų jau neliko.
2023 metų sausį L.Dončičius sustabdė teisinį ieškinį prieš savo motiną M.Poterbin, kuriuo buvo prašoma panaikinti jai priklausantį prekės ženklą „Luka Dončič 7“.
Pernai rugsėjį paaiškėjo, kad „Dallas Mavericks“ lyderis nori susigrąžinti prekės ženklą „Luka Dončič 7“, kuris nuo jo debiuto NBA lygoje priklauso M.Poterbin.
Vis dėlto L.Dončičiui niekaip nepavyko susitarti su motina, todėl jis ėmėsi teisinių priemonių ir įregistravo prašymą JAV patentų ir prekės ženklų biure (USPTO), kuriuo prekės ženklas „Luka Dončič 7“ būtų panaikintas.
„Turiu žiūrėti į priekį ir toliau augti kaip žaidėjas bei asmenybė, tad man svarbu kontroliuoti savo prekės ženklą ir susitelkti į pagalbą savo bendruomenei“, – 2022-ųjų rugsėjį NBA žurnalistui Marcui Stenui sakė L.Dončičius.
Vėliau abi šalys konfliktą išsprendė. Remiantis oficialios USPTO svetainės duomenimis, L.Dončičius teisinį prašymą nutraukė praėjusių metų pabaigoje.
Teisininkai, atstovaujantys L.Dončičiui ir jo motinai M.Poterbin, situacijos nekomentavo. Pradinis logotipas su L.Dončičiaus vardu ir pavarde bei po juo esančiu skaičiumi 7 buvo naudojamas per jo pirmuosius metus NBA lygoje, kai jį pašaukė „Dallas Mavericks“ klubas.
Po kelerių metų slovėnų superžvaigždė pristatė naują logotipą, kuriame jo marškinėlių numeris 77 yra suformuotas į jo inicialus LD. Pastarasis logotipas šiuo metu naudojamas ant visų L.Dončičiaus drabužių ir avalynės.
