Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

Dainininkė Donata Virbilaitė (36 m.) sako: „Pinigai skirti gyventi, o ne krauti į kojinę su viltimi, kad kada nors ką nors didelio už juos nusipirksi. Pinigų vertė krinta, o mes gyvensime ne amžinai.“

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Dabar visi pirkiniai skirti mano mažajai Gabijai. Naujausias – kilimėlis žaidimams ir vartymuisi bei naujas pientraukis mamytei.

[[ge:lrytas:lrytas:28694278]][[ge:lrytas:lrytas:29001362]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Dažniausiai emocijos. Bet mano emocijos man būtinos! Dėl to ir visi pirkiniai būtini.

Paprastai net nepradedu žiūrėti to, ko negaliu sau leisti, dėl to labai neišgyvenu, jei netyčia išleidžiu daugiau, nei planavau.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Šiuo metu – šliaužtinukams Gabytei ir muzikos prekėms savo studijai. Jeigu reikia pakeisti kolonėlių laidus, tikėtina, kad tuo pat metu studijoje atsiras nauja gitara, mikrofonas ar bent keli barškučiai. O norint sutalpinti Gabytės rūbelius jau teko pirkti naują komodą. Toks sprendimo būdas man buvo priimtinesnis.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Tikrai ne. Visą gyvenimą stengiausi pasirūpinti savimi, kad jausčiausi patogiai, nepaisant to, kiek kišenėje turiu pinigų, todėl niekam neatsiskaitinėju nei už porciją ledų, nei už naują telefoną.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Jie uždirbami ir skirti gyventi, o ne krauti į kojinę su viltimi, kad kada nors ką nors didelio už juos nusipirksi. Pinigų vertė krinta, o mes gyvensime ne amžinai. Užtenka turėti tiek, kad tau ir tavo šeimai būtų ramu kelis mėnesius į priekį.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Esu žmogus, kuris viską daro priešingai. Jei man sakysi, kad mano figūra netinkama trumpam sijonui, aš jį segėsiu, jei man sakysi, kad iš muzikos pragyventi neįmanoma, aš padarysiu, kad būtų įmanoma, jei man sakysi taupyti, aš leisiu. Bet leisiu protingai. Ten, kur gausiu fizinį ir emocinį pasitenkinimą ar naudos, suteikiančios teigiamų emocijų.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mama mane visada skatindavo taupyti. Ir nors jai atrodo, kad visada buvau išlaidi, iš tiesų net ir neturėdama darbo sugebėdavau turėti bent šimtinę kokios nors tuo metu man reikalingos valiutos savo kišenėje.

Ir jeigu matydavau, kad pinigai senka greičiau, nei tikėjausi, aš vėl rasdavau būdą, kaip jų uždirbti. Kadangi darbo nebijau ir visos specialybės bei darbas man yra vienodai gerbiami, dėl to bėdų nebuvo.

Ir indus ploviau, ir namus valiau, ir lėkštes nešiojau, ir vadovavau dešimties ar daugiau žmonių komandoms.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Manau, kad jie yra absoliučiai teisūs. Nesakau, kad reikia juos palikti plikus basus, bet atiduoti viską būtų nenaudinga.

Žmogus turi suprasti, kaip užsidirbti pinigų, kad įvertintų gyvenimą, nes būtent už pinigus mes galime nusipirkti ne tik privalumus, bet ir elementarų patogumą, džiaugsmą, emocijas. Žmogus toks yra, kad išmoksta vertinti viską tik tada, kai to neturi arba praranda.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Gal pasakyčiau kitaip – dideli pinigai gadina žmones. Nors teko ir pačiai su tuo susidurti, daug pinigų iššvaistyti vėjais, užuot juos protingai investavus į gyvenimą. Bet mes visi turime tai pereiti, išmokti ir išbandyti viską. Kadaise man mieliau buvo išleisti tūkstantį kazino, dabar mieliau išvažiuoju į kelionę.

O jeigu žmogus iš neturtingo tapo turtingas, manau, ateis diena, kai jo pasąmonė vis tiek grįš į tą neturtingą žmogų, kuris vertina savo aplinką ne tik pagal kišenės turinį. Visai kitaip gali būti su žmogumi, kuris gimė turtingas, bet šiuo klausimu aš neturiu didelės patirties ar nuomonės, nes mano aplinkoje turtuolių nėra.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Smulkių pinigėlių sugebėdavau užsidirbti jau nuo antros klases. Bet tai buvo mano vaikiški versliukai. O pirma alga buvo 600 litų, juos užsidirbau dainuodama baruose ir turguje pardavinėdama kriaušes. Už juos įrašiau pirmąją savo dainą „Atleisk“ ir nusipirkau bilietus į norimą koncertą.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Lėktuvų bilietų išpardavimai. Bent taip būdavo anksčiau. Kadangi kasdienybėje labiausiai mėgstu laisvę, man svarbu, kad nereikėtų skaičiuoti renkantis duonos kepalą ar sulčių pakelį. Nors, neslėpsiu, esu akcijų medžiotoja. Dažniausiai mėgstamą ar norimą daiktą visada sugebu nusipirkti mažiausia rinkos kaina.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Dažniausiai paaukoju tiesiogiai žmonėms, įsigilinusi į situaciją. Bendrų labdarinių akcijų privengiu, nes teko domėtis, kiek procentų pinigų iš tiesų pasiekia žmogų, kuriam to reikia. Keli pavyzdžiai privertė suabejoti. Bet dažnai daiktus, kurių nenaudoju ar nusiperku per klaidą, atiduodu žmonėms, kurie sunkiau verčiasi.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Ir ne kartą. Keisdama šalis net kelis kartus buvau likusi su minusu ar nuliu sąskaitoje.

Bet labai greitai rasdavau siūlą, už kurio galiu užsikabinti, dėl to išmokau gyventi tiek su 50, tiek su 500 eurų.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Visada turiu sumą, kurią stengiuosi laikyti. Ji tikrai nėra didelė, išgyvenčiau su ja gal mėnesį. Bet stengiuosi dirbti taip, kad ji visada būtų ir nereikėtų tų pinigėlių panaudoti. Taip pat turiu kaupiamąjį draudimą.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Kai renku dovanas, galvoju apie žmogų, o ne apie tai, kiek kainuoja dovana. Žinoma, nedovanoju kompiuterių, automobilių ir kailinių. Dažniausiai nusistatau preliminarų biudžetą kiekvienam žmogui. Artimajam sumos būna didesnės, pažįstamiems ir tolimiems draugams – mažesnes.

Vis dėlto dažniausiai susitelkiu į pačią dovaną. Visada stengiuosi pagalvoti apie žmogų, dėl to man nesuvokiamas lietuviškas požiūris, kad reikia į gimtadienius ar vestuves nešti tam tikrą sumą pinigų ir neva negali būti mažiau.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Taip būna labai retai, bet nebijau sakyti, kad perdovanoju, jeigu manau, kad ta dovana tiks ir patiks atitinkamam žmogui. Pati kartais nepažinodama žmogaus ką nors padovanoju ir pasakau: jei nepatiks, gali perdovanoti kam nors kitam.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Apkeliauti aplink pasaulį. Tiesą sakant, šis planas buvo beveik pavykęs. Galų gale sutaupyti pinigėliai nukeliavo į pirmąjį būsto įnašą. Bet ir gerai, nes netrukus į pasaulį atkeliavo ir mažoji Gabija. Tad dabar yra naujas planas – sukaupti tiek, kad pasaulį apkeliautume visi kartu su šeima.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Netikiu, bet prisipažinsiu, kad vienu naudojuosi. Kai man už paslaugą atsiskaito grynaisiais pinigais, visada prašau, kad juos padėtų ant stalo, o ne įduotų į rankas.

Ir mama dažnai pasako, kad nelaikyčiau rankinuko su pinigine ant grindų, nes „išeis pinigai“. Visada nusijuokiu, kad nelabai ten yra kam išeiti.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Iš dalies. Aš keletą metų sugebėjau gyventi, pirkti, pramogauti ir keliauti į užsienio šalis bent porą kartų per mėnesį uždirbdama vos per 1 tūkstantį svarų sterlingų (1,1 tūkstančio eurų) per mėnesį.

Manau, priklauso nuo to, kokios laisvės tu nori. Mano laisvė yra paprasta, tam man nereikia krūvos pinigų. Bet kažkiek jų tikrai reikia, kad galėtum jaustis patogiau.

Dainininkė Donata Virbilaitė: „Kadaise man mieliau buvo išleisti tūkstantį kazino, dabar mieliau išvažiuoju į kelionę“