Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

„Pinigai sudaro galimybę būti laisvam, tačiau tik tuo atveju, jeigu nesi jų vergas“, - įsitikinęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius (56 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Naujas telefonas „iPhone 15“. Dvi dienas vargau, kol viską perkėliau iš seno telefono, ir apėmė supratimas, kokie mes dabar priklausomi nuo šių prietaisų.

[[ge:lrytas:lrytas:29001362]][[ge:lrytas:lrytas:29188106]]

Visas mūsų gyvenimas yra ten: banko sąskaitų, automobilių, garažų, namų valdymas, net bendravimas su vaikais. Taigi labai reikšmingas pirkinys, leidžiu sau vis naują telefoną nusipirkti kas ketverius metus.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Viskas priklauso nuo tą akimirką turimos pinigų sumos.

Būdavo laikai, kai turėdavome daugiau laisvesnių pinigų, daug investuodavome į gamyklas, naujus įrenginius, žmones.

Tuomet pasitaikydavo, kad nusiperki kokį nors daiktą, kuris tau tam tikrą laiką kelia teigiamas emocijas.

Bet pastaruoju metu perkame tik tai, kas yra būtina. Kas būtina šeimai, vaikams, jų ugdymui ir, be abejo, kas būtina verslui.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Praeityje mano silpnybė buvo automobiliai, jiems negailėjau savo uždirbtų pinigų, nes vis norėdavau turėti ką nors naujesnio ir įdomesnio.

Batai yra daugiau moterų silpnybė, gal vyrai jiems nekelia aukštų reikalavimų. Drabužiai – taip, kiekvieną dieną reikia stengtis atrodyti solidžiai ir tvarkingai, nes laukia daugybė susitikimų ir su Lietuvos, ir su užsienio partneriais. Ta taisyklė, kad sutinkama pagal drabužius, o išlydima pagal protą, mano nuomone, vis dar aktuali.

Kaip dažnai juos perku? Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo tos situacijos, kokioje esame, o ji labai dažnai keičiasi.

[[ge:lrytas:lrytas:29407598]]

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Ne, tokios pareigos neturiu, bet visada pats pagalvoju, ar tai, ką perku, atitinka tikrą daikto vertę ir ką galėčiau už tuos pinigus nupirkti savo vaikams arba šeimos nariams.

Ir jei gerai pagalvojus man atrodo, kad tie pinigai bus racionaliai išleisti, tada perku, o jei matau, kad geriau juos išleisti šeimos poreikiams, dažnai ir susilaikau. Ypač pastaruoju metu.

Bet prisipažinsiu – praeityje garderobui išleisdavau nemažai pinigų.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Nebūsiu labai originalus – man pinigai yra tik galimybė pasiekti savo tikslus. Tai ir yra vienintelė mano filosofija tuo klausimu – pinigai yra tik įrankis. Ir tai jums gali pasakyti ne vienas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Esu pirmas vaikas šeimoje, gimęs po tremties Sibire. Ir nors tėvai vaikams stengėsi duoti viską, ką tik galėjo, tikrai nelepino.

Manau, požiūris į pinigus susiformavo būtent tuo laikotarpiu, kad reikia jų nešvaistyti ir – labai svarbu – visada šeimoje turi būti bent minimalios santaupos, nes niekada nežinai, kas bus rytoj.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Kaip minėjau, pinigų pertekliaus neturėjome, bet mano tėvai pirmenybę visada skyrė vaikams.

Ką aš bandau daryti namuose, tai paaiškinti vaikams, kodėl vienas ar kitas pirkinys yra netinkamas, per brangus ar nebūtinas. Turiu pasakyti, kad vieni vaikai jau bando taikyti šiuos principus, o kiti dar ne, bet tikiuosi, jog ateityje atsakomybės jausmas, kam išleisti pinigus, didės.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Iš dalies gal pritarčiau, bet, kita vertus, vien tik vergauti pinigams ir nesidžiaugti jų suteikiamomis galimybėmis kurti ir bendrąjį gėrį, ir savo šeimos gerovę nėra labai logiška.

Aš savo vaikus papildomai premijuočiau už tai, jeigu jie užsidirbtų ateityje pasinaudodami tomis galimybėmis, kurias jiems suteikiu. Norėčiau ateityje sukurti fondą, kuriame jie galėtų gauti startinį kapitalą savo idėjoms.

Be abejo, tėvų atsakomybė yra suteikti vaikams tinkamą išsimokslinimą, o vėliau papildomai užsidirbęs vaikas turėtų gauti ir papildomą premiją, kaip pas mus šiandien dažnai būna – dalį savo pinigų sutaupęs vaikas kitą dalį gauna iš tėvų ir tik tada įsigyja norimą daiktą. Taip vystosi įprotis pirkti tik būtinus daiktus.

Ir ateityje, manau, toks auklėjimas lems vaikų požiūrį į pinigus ir gebėjimą santūriai žiūrėti į išlaidas, ugdys poreikį pirkti tik tuos daiktus, kurie yra reikalingi, ir, svarbiausia, uždirbti tuos pinigus, kurie leis išlaikyti šeimos ir savo ateinančių kartų gerovę.

[[ge:lrytas:lrytas:29458560]]

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Tai priklauso nuo pačių žmonių. Yra tokių, kurie nesikeičia ir tapę milijardieriais, o yra tokių, kurie nuo pirmo šimto tūkstančių gali išpuikti.

Tai priklauso nuo auklėjimo ir ypač nuo supratimo, kas yra pinigai. Ir tada vėl grįžtame prie klausimo, kokia yra vieno ar kito žmogaus pinigų filosofija.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Sunku pamiršti. Būdamas 15-os metų dirbau staliumi per atostogas ir pinigus atsidėjau motoroleriui nusipirkti. Taigi pirmoji mano alga buvo 138 rubliai visą liepos mėnesį pradirbus staliumi. Tai buvo 1981-ieji ar 1982-ieji.

Bet pirmasis uždarbis man primena vaikystę sovietmečiu. Kolekcionavau mašinėles, kurių tais laikais buvo galima tik atsisiųsti, turėjau visą kolekciją ir ją labai sėkmingai pardaviau. Buvau tuo metu trečiokas ar ketvirtokas ir uždirbau savo pirmuosius, kiek prisimenu, 45 rublius.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Tai, kad už pinigus galima sukurti matomų ir gerų dalykų, kurie lieka po tavęs. Tavo vaikams, valstybei, šeimai. Kita vertus, tai, kaip tu sugebi uždirbti pinigų, yra ir tam tikras tavo, kaip verslininko, mato vienetas.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Žinoma, nuolat. Kiekvienais metais turime vienokių ar kitokių labdaros projektų, juos skatiname ir jiems lėšų visada atidedame.

Pastaruoju metu, žinoma, daugiausia labdaros projektų yra susiję su Ukraina. Aukojame Ukrainai, mėginame ten investuoti.

Kiekvienas iš verslų turi savų labdaros projektų. Optikos įmonės padeda sergantiems vaikams, būna atvejų, kai kaip labdarą dovanojame saulės modulius vaikų namams. Kai dar turėjome kompaktinių diskų verslą, leisdavome pinigus labdaros koncertams, o surinktas lėšas aukodavome senjorams.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Kol kas neteko nuvesti iki bankroto nė vienos savo įmonės ir prarasti visų pinigų. Be abejo, būna pakilimų ir nuopuolių, kai atsiduri visai šalia raudonos ribos, pavyzdžiui, per krizę 2009 metais. Bet visada pavykdavo susitvarkyti ir vėl daug dirbti, kad galėtume atkurti savo pajamas.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Daug jų buvo. Ko gero, skaudžiausiai palietė vykusi 9-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai verslo uždirbti pinigai buvo tiesiog nebepriimami, nekeičiami. Aš tuo metu buvau ir studentas, ir pradedantis verslininkas.

Taigi pradedantiems verslauti Sovietų Sąjungos griūties grimasos turėjo padarinių.

Tuo metu uždirbti pinigai neteko savo vertės ir buvo prarasti, sakyčiau, tie nuostoliai man tuomet buvo didžiausi ir skaudžiausi.

Žinoma, vėlesnės reformos irgi atsiliepė, kad ir lietuviški „zuikučiai“, bet jau vis tiek buvo nepriklausoma Lietuva ir tai daug reiškė.

[[ge:lrytas:lrytas:29407600]]

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Ne, dabar neatsidedu, nes pirmenybę šiuo metu skiriu projektams, kuriuos esame pradėję, pabaigti. Turiu omenyje mūsų kaupimo baterijų gamyklą, kurios statybos eina į pabaigą ir tai bus pirmoji tokio pobūdžio investicija Baltijos šalyse.

Apskritai mūsų verslai, kai juos pradėdavome, dažnai būdavo pirmi Baltijos šalyse ar net Rytų Europoje.

Taigi dabar visas mano dėmesys yra investuoti ir kuo greičiau paleisti naują gamybinę liniją, taip pat baigti naują mūsų ypač inovatyvų pastatą. O pinigų atsidėti pavyksta tada, kai turi laisvą tam tikrą sumą.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Kažkur per vidurį tarp šių kraštutinumų. Man pačiam svarbiausia, kad mano dovana būtų praktiška.

Ne visada toks požiūris patinka moterims, bet kažkodėl manau, jog daugelis vyrų nori, kad jų dovanos būtų praktiškos ir kurtų kažkokią tolesnę vertę.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Jei dovanos nėra kaip pritaikyti mūsų gyvenime, be abejo, pagalvoju, kam ji galėtų būti naudinga. Tokių variantų surandu, tai ir perdovanoju.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Su metais ateina supratimas, koks svarbus yra mūsų artimųjų gyvenimas ir jo kokybė, jų sveikata. Jei galėtume kažkokiu būdu nupirkti sveikatos savo artimiesiems – tai būtų didžiausia mano svajonė.

Ką galime šia kryptimi daryti, tai investuoti į tuos, kurie gali išrasti naujus vaistus nuo vėžio, nuo kraujo ir širdies ligų, nuo kurių miršta daugiausia žmonių pasaulyje. Tikrai išleisčiau visus pinigus, jei būtų galima išrasti vaistus, kurie padėtų realiai su šiomis ligomis kovoti.

Pastaruoju metu nemažai artimų žmonių, taip pat ir jauno amžiaus, netekau dėl tokių ligų, todėl manau, kad tai būtų geriausia mano investicija.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Tokių ritualų neturiu ir tuo netikiu. Kaip ir kone kiekvienuose namuose, pas mus yra pinigų medis. Kartais jis žydi, kartais vysta, bet dažnai finansinis ciklas yra priešingas.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Pinigai sudaro tau galimybę būti laisvam, bet tiktai tuo atveju, jei nesi jų vergas.

Pramonininkas Vidmantas Janulevičius: „Esu pirmas vaikas šeimoje, gimęs po tremties Sibire“