"Sąvartynų vaikai. Juos galima vadinti ir nepriklausomybės vaikais. Jie – tai ir kainos, kuria mokame už savo laisvę, dalis", - taip 2003-iasiais "Lietuvos ryte" rašė žurnalistė Laima Lavaste, iš arti pažvelgusi į kraupią anuomet savartynuose gyvenusių mažamečių kasdienybę.

Šis rašinys - iš lrytas.lt ciklo "Atsukam laiką"

Meilė būsimajai prostitutei

„Labas ritas saulele, tu tartum saulės spindulelis kuris ateina į kiekvieno širdi. Tavo plaukų spindesis apšviečia visa pasauli. Aš isimilejau į tave ir negaliu sedet rankas sudėjės, aš noriu užkovot tavo širdi...“

Šį laišką Kariotiškių sąvartyne (jis buvo uždarytas 2008 m. - Red.) augęs 12-metis Dima parašė taip pat sąvartyne gyvenusiai 14 metų Aniai.

Po kelių metų Dima pradėjo mokytis amatų mokykloje. Ania tapo profesionalia prostitute. Tai buvo gal vieninteliai jos išgirsti meilės žodžiai gyvenime, kuriame ji buvo nuo septynerių metų prievartaujama, bet ne mylima.

Gal ir šie žodžiai niekada nebūtų pasakyti, jei šie vaikai, nors ir trumpai, nebūtų susitikę ir gyvenę vilniečių Jūratės ir Boriso Smirnovų namuose. Per 10 metų čia prieglobstį rado beveik 200 sąvartyno ir lindynių vaikų.

Nori išlikti – gerk

Pirmi vaikai Vilniaus sąvartyne kartu su tėvais pasirodė apie 1990-uosius. Praradę darbus, geriantys, nemokantys lietuviškai, netekę santaupų, po to – ir butų, jie tapo visuomenės atmatomis, radusiomis vietą sąvartyno gelmėse.

[[ge:lrytas:lrytas:4743340]][[ge:lrytas:lrytas:4743340]]

Tie vaikai tapo pragerto gyvenimo įkaitais, greitai supratusiais žiaurią tiesą: nori valgyti, gyventi – kapstykis. Nori išlikti – gerk.

Kiek jų čia? Vaikų teisių apsaugos tarnybos tvirtina, kad visi sąvartyno vaikai suregistruoti ir suskaičiuoti.

Bet iš tiesų šis skaičius lyg devyngalvis slibinas – nukirtus vieną galvą tuoj pat atauga dvi.

Kariotiškių sąvartynas plečiasi, įsiurbdamas į save ir aplinkinių kaimų gyventojus. Vis daugiau Rykantų, Senosios Būdos, Miško Ežero, Gurelių kaimų gyventojų ir jų vaikų sąvartynas tampa darbo vieta ir pragyvenimo šaltiniu.

Laiške – mergaitės išpažintis

„Namuose buvo pjankė, motina daužė mano galvą į krosnį. Brolį Toliką taip sumušė, kad jis apsikakojo. Kai sėdėjau ant senelio lovos, mane užgulė brolis Vadikas, traukė kelnaites ir norėjo išprievartauti. Pabėgau į mišką ir pasislėpiau medyje. O kai nulipau, norėjau pasikarti. Radau miške virvę, bet ji buvo supuvusi. Motina netikėjo, ką papasakojau, ir tik mane aprėkė. Ji netikėjo ir tada, kai Vadikas išprievartavo senelę, o aš su patėviu iškvietėm policiją. Eidavau kapstytis į sąvartyną. Motina vogdavo uždirbtus pinigus, kuriuos aš taupiau sąsiuviniams. Man teko visą rudenį maitinti šeimą, todėl rytą eidavau į mokyklą, o vakare – į sąvartyną“.

Tokį 12-metės Evelinos iš Senosios Būdos pasakojimą aptikau tarp Jūratei ir Borisui Smirnovams rašytų jų vaikų laiškų.

Evelinos pas juos nebėra. Neseniai, kai jai sukako 19 metų, ji grįžo namo. Į sąvartyną, nebaigusi lankyti 11 klasės.

„Noras ten grįžti sunkiai nugalimas. Jei vaikas užaugo sąvartyne, nors ten utėlės, nešvara ir prasigėrę tėvai – traukia atgal. Parvesti jį į gyvenimą – ilgas kelias“, – sako J.Smirnovienė.

Smirnovų šeimos namai

Buvusios garsios manekenės Jūratės ir jos vyro, menotyrininko, literato, žurnalisto maskviečio Boriso Smirnovo gyvenimas jau dešimt metų atiduotas sąvartyno vaikams.

Nuošalioje sodyboje už Inturkės miestelio skamba prikimęs Fiodoro Šaliapino balsas, sukasi Kipro Petrausko plokštelė.

17 metų Janina, 15 metų Olia, 12 ir 13 metų broliai Audrius ir Vytas, 14 metų Jurgis bei 11 metų Mirekas sėdi nutilę prie balta staltiese apdengto pietų stalo.

Nutilus muzikai girdisi, kaip kieme kudakuoja vištos, pešasi kalakutai. Už sienos, verandoje, cypsi ką tik bokserės Dusios atsivesti šunyčiai.

Prie šio medinio namo nekabo jokia iškaba. Bet aplinkiniai žino, kad tai – Smirnovų šeimos namai, romantiškai pavadinti „Baltažiede lelija“. Namai vaikams, kuriuos Jūratei, Borisui ir jų dukrai Kristinai pasisekė ištraukti iš sąvartyno ir Vilniaus landynių.

Prieš 10 metų nusipirkę sodybą Labanoro draustinyje, prie ežero, Smirnovai ketino čia leisti gražias vasaras. Jūratė – tapyti paveikslus, Borisas – rašyti. Susitikinėti su menininkais ir intelektualais iš Maskvos ir Vilniaus.

Gerti vakarais arbatą ir pasikaitinti rusiškoje pirtyje. Tačiau pirtis sudegė jau pirmą vasarą.

Kai ją per daug prikaitino, dezinfekuodami utėlėtus sąvartyno vaikų rūbus. Teko statyti naują.

Pradėdavo naują gyvenimą

Vietoj intelektualų Smirnovai į šį namą prieš aštuonerius metus ėmė vežtis pirmuosius sąvartyno vaikus, kad priglaustų, apšvarintų, pamaitintų. Ir primintų: vaikai, yra kitas gyvenimas.

„Toks pamokslavimas buvo lyg ir netyčia – plaunantis nakčiai kojas, kepant duonkepėje pyragą“, – prisimena Jūratė.

Kai prieš 9 metus ji susirengė važiuoti į sąvartyną aplankyti vaikų, net nežinojo kelio. Atvežė taksi automobilis, kurio vairuotojas nenorėjo jos vežti atgal – taip ji dvokė.

„Mano pirmas įspūdis – tai nerealus pasaulis. Tai – ne pas mus. Tačiau tame pasaulyje šiukšlėse knaisiojosi visai realūs vaikai. Ir aš turėjau kaip nors jiems padėti“, – sako Jūratė.

Prikalbinusi tėvus išleisti vaikus su ja, susiveždavo juos į butą sostinės senamiestyje.

Čia, tarp paveikslų, knygų vaikai sėsdavo prie šiltų pietų stalo, prieš tai Jūratė tepdavo jų plaukus skysčiu nuo utėlių.

Po maudynių vonią ji dezinfekuodavo paprastai – užpildavo du kibirus verdančio vandens. Po to nuveždavo vaikus pas gydytoją.

„Gydytojai net tušinukas iškrito iš rankų, kai paklaususi, ar vaikas rūko, išgirdo atsakymą – „taip, nuo ketverių metų“, – liūdnai šypsosi Jūratė.

Reikėjo laiko juos prijaukinti. Prisikalbinti, kad jie liktų ilgesnį laiką, eitų į mokyklą. Priprašyti tėvų, kad leistų jiems čia būti.

„Vilniaus ir aplinkinių kaimų vaikus iš sąvartynų, lindynių veždavomės į sodybą prie Inturkės, kad jie apsigyventų toliau nuo savo praeities“, – kalba Smirnovai.

Istorijos sudegdavo lauže

Šioje sodyboje apsigyvenę vaikai surašydavo savo išgyvenimus popieriaus lape ir sudegindavo jį lauže. Kitame lape rašydavo savo svajones. Taip kūrėsi Smirnovų šeimos namai.

Bet ugnyje per akimirką sudegdavo tik popierius. Vaikų randus po truputį mažinti galėjo tik laikas ir aplinka.

Šią istoriją, kurią, surašytą popieriuje, viena iš Smirnovų globotinių sudegino lauže, ji man papasakojo pati.

„Lūšnoje viename kambaryje gyvenome visi. Tėvai knisosi sąvartyne. Motina, atrodo, turėjo septynis vaikus, bet ne visus buvau mačiusi, nes kiti buvo kalėjime. Aš buvau jauniausia. Kai man buvo 10 metų, iš kalėjimo grįžo brolis. Jo nebuvome anksčiau matę, nes jį pagimdžiusi motina kažkur paliko. Motina jį paguldė į mano lovą. Naktį mane išprievartavo, nors kitoje lovoje miegojo motina su kitu broliu, tėvas. Niekas nekreipė dėmesio. Mane tas brolis užkrėtė sifiliu, bet tai sužinojau vėliau.

Jis išėjo į sąvartyną ir aš paskui jį. Gyvenome kartu, nors man buvo tik 10 metų. Už surinktus butelius pirkdavom degtinės. Visi gerdavom. Valgydavom, ką rasdavom. Gyvenom lūšnoj, kurią pasistatėm iš kartono. Kartais nueidavau į mokyklą. Dvokiau ir turėjau utėlių. Nesiprausiau 3 mėnesius, kol gyvenau sąvartyne. Ir dabar dar būna noras sugrįžti į sąvartyną, bet turiu laikytis ir galvoti apie ateitį, kaip sako dėdė Borisas“.

Lėtas grįžimas į gyvenimą

„Pas mus pakliūva tokio sunkaus likimo vaikai, kad bendros auklėjimo schemos jiems netinka. Čia nieko neįvyks greitai. Turi elgtis kaip reanimacijoje – per anksti išjungsi aparatą, ir ištiks mirtis, – įsitikinęs B.Smirnovas, kuriam Lietuvoje netikėtai teko pakeisti profesiją. – Štai mes pažeidžiam įstatymą – neišleidžiam vaikų atostogų. Kur? Į sąvartyną! Išleisi tokį vaiką atgal – nutrauksi tą ploną virkštelę, kuri ką tik išaugo. Ir vaikas prarastas“.

Buvęs maskvietis į Maskvą dabar grįžta retai. Tik pasiimti pinigų, kurių reikia sodybai remontuoti ir plėsti, kad tilptų nauji augintiniai. Tik spaudžiamas prisipažįsta, kad išleido beveik visas šeimos santaupas – 117 tūkstančių JAV dolerių.

„Nieko, mes ne vargšai. Europinio remonto Vilniaus bute nedarysime, o geriausias kurortas mums – ši sodyba, – juokiasi Borisas. – Lietuvoje įstatymai puikūs. Neturėtų likti nė vieno elgetaujančio vaiko. Tik kur tie pinigai nueina? Prašau vieno – jei negalite padėti, nors nekliudykite“.

Šeima, o ne organizacija

Smirnovams kelia nustebimą tik valdininkų priekabės. Antai vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė priekaištavo, kad Smirnovų sodyboje inspektoriai virtuvėje rado šunį ir katę, neplautų indų, o stiklinėje kartu sudėtus keturių čia gyvenančių berniukų dantų šepetėlius.

To užteko, kad net nepasikalbėjusi su sodybos šeimininkais kontrolierė rekomenduotų uždaryti šiuos šeimos namus.

„Mūsų valdininkai niekaip nesuvokia, kad mes – ne organizacija. Juk čia nėra nė vieno etatinio darbuotojo. Ir mes su žmona, ir dukra Kristina dirbame be jokio atlyginimo ir gyvename su tais vaikais kaip šeimoje.

Juk čia viskas – nuo tų dantų šepetėlių iki antklodžių ir puodų yra mūsų, ne valdiška. Vaikai ir katę pagainioja, ir šunį paglosto, vištų kiaušinius renka. Mes esame šeima!“ – kalba Borisas.

„Aš vaikams sakau – jūs mano vaikai. Jūsų mamų neatstosiu, bet stengsiuosi. Ir jūs turite stengtis. Bandykite mokykloje nors du mėnesius pabūti geri. Jei nepavyks, ką darysi, būkite, kokie esate. Ir vaikams pradeda patikti toks žaidimas. Jie nori įrodyti, kad gali būti ne tik geri, bet geriausi“, – apie vaikus Jūratė gali pasakoti visą dieną.

Neatsispyrė savo praeičiai

Surinkti iš sąvartynų, prievartauti patėvių ir brolių, dėl narkotikų injekcijos santykiavę su pedofilais, gėrę ir vogę, Smirnovų šeimos vaikai gyvena kaip ant garo katilo. Juos vis traukia atgal.

„Aš deginau, naikinau namų turtą. Norėjau atkeršyti, kad man neduoda laisvės, neleidžia namo, kur aš galėčiau gerti, rūkyti ir būti su kompanija“, – parašė Jūratei laiške viena jos buvusių globotinių. Ji – viena iš nedaugelio, neatsispyrusių savo praeičiai ir grįžusių namo į sąvartyną.

Šešiolikmetę mergaitę sąvartyne Jūratė aplanko dažnai. Šįkart ir aš važiuoju drauge.

Ji tupi prie surinktų šiukšlių krūvos. Greta – jau nugertas alaus butelis, kuriuo ji dalijasi su draugu, taip pat sąvartyne besiknisančiu vyresniu vaikinu. Jie drauge gyvena pasistatytoje lūšnoje šalia sąvartyno esančiame miške.

„Negrįšiu, teta Jūrate. Nenoriu toliau mokytis, atsibodo, – tai ji sako, nežiūrėdama į mus. Tarp purvinų pirštų smilksta cigaretė. – Kas bus toliau? Nežinau, negalvoju, aš dar jauna“, – išrėžia ji ir atsiprašiusi nubėga paskui atvažiavusią šiukšlių mašiną.

„Mūsų vaikus atgal į sąvartyną traukia ne tik buvęs gyvenimas, bet ir ten likę tėvai. Jiems vaikai – dar vienos darbo rankos.

Vaikai čia kaip žvirbliai prisilesioja maisto. Juos kaip sugyventinius gali kam nors parduoti. Jie reikalingi, kad tėvai ar globėjai gautų pašalpą ar malkų veltui. Tie vaikai yra tėvų pragerto gyvenimo įkaitai“, – Jūratė žino beveik kiekvieno sąvartyno vaiko istoriją.

Atstumtieji suskaičiuoti?

Oficialiai vaikų sąvartyne iš viso nėra.

„Bent Vilniaus vaikų ten nėra, – tvirtino Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Nijolė Stakėnienė. – Už aplinkinių kaimų vaikus negaliu atsakyti“.

Valdininkės teigimu, jei sąvartyne yra vaikų, jie suregistruoti, priklauso internatinėms mokykloms, vaikų globos namams, gyvena pas asocialius tėvus.

Jei tėvai vaikui negali suteikti minimalių gyvenimo sąlygų, jų teisės būna apribojamos.

Bet iš internatų ar globos namų pabėgusių ir besikapstančių sąvartynuose vaikų niekas iškart nepuola ieškoti. Už jų išlaikymą valstybinės įstaigos gauna pinigų kas dieną.

Mažieji lenkia vyresniuosius

Kai lietingą dieną užsukau į Kariotiškių sąvartyną, į visas puses pabiro vaikai. Tiek aš juos ir temačiau!

Vyresni į mane net neatsigręžė. Nėra kada.

Šiukšlių mašinos važiuoja viena po kitos. Per petį pasikabinę maišus, vaikai kaip į vandenį neria į išverčiamų šiukšlių kalną.

– Tų vaikų čia gyvas velnias. Vaikai – tai ne mes, seniai. Jie kaip vijurkai – mus aplenkia. Jie maži, arčiau žemės, jiems lengviau kapstytis, – porina man šiukšlyno gyventojas 23 metų Dima, kai prisėdu prie jo kūrenamo lauželio.

– Ar nėra pavojinga vaikams lįsti po šiukšlių kalnu? – teiraujuosi jo kaip specialisto.

– Ne... Nebent trosas nutrūktų.

– O ką vaikai čia renka?

– Tą patį, ką ir mes. Butelius, skardines, geležį.

– Apvagiate juos, nuskriaudžiate?

– Ne, to sąvartyne nėra. Net padedam jiems sunkesnę geležį pakelti.

– Kodėl vaikai čia kapstosi? Juk turi kažkokius namus?

– Babkės, babkės... Po 10–15 litų per dieną užsidirba. Kai kurie sako, kad sąsiuviniams reikia. Bet prageria.

– Ir vaikai geria?

– O kaipgi? Ir tu gertum. Kitaip čia neištempsi.

– Matau ir mergaičių. Ar jų niekas neskriaudžia?

– Visos jos turi sugyventinius. Čia savos grupės, savos taisyklės. Ar geriau būtų, kad koks patėvis jas dulkintų?

Grąžina vaikams regėjimą

Smirnovų šeima žino visų savo vaikų likimus. Apie juos pasakoja krūvos nuotraukų, vaizdajuostės, laiškai.

„Pas mus yra gyvenę apie 200 vaikų. Tie, kurie išbuvo bent pusantrų metų, į sąvartyną nebegrįžo. Vieni – amatų mokyklose, kiti – pas girtaujančius tėvus. Bet jau turi jėgų kabintis į gyvenimą“, – kalba J.Smirnovienė.

Tačiau vaikų, kurie buvo pas juos tik savaitgaliais, gali užtikti ir sąvartyne, ir tarp prostitučių stoties rajone.

„Nuvažiuoju į sąvartyną, o ten vienas buvęs mūsiškis kapstosi. Bet vienintelis – su pirštinėmis. Ir kalba jo kitokia, ir žvilgsnis jau kitoks. Bet vaiko likimo nenukalsi“, – sako B.Smirnovas.

Šie inteligentiški žmonės užleido savo namus sąvartyno vaikams, užmetė savo pradėtus rašyti straipsnius ir tapytus paveikslus. Kodėl? Jie kalba, kad vieną kartą priglaudęs vaiką nebegali jo atstumti.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Sąvartyno vaikai – pragerto tėvų gyvenimo įkaitai Atsukam laiką