Laura pasakojo, kad buvo vakaras, 21–22 val., sūnus jau miegojo, ji buvo kitame kambaryje. Išgirdo pokštelėjimą, pamanė, kad vaikas pabudo ir kažką padarė. Garsiai paklausė: „Ką tu ten darai?“, o sūnus po kelių sekundžių atbėgo verkdamas, išsigandęs ir pasakė: „Ugnis“.
„Aš bėgau pažiūrėti, kas ten vyksta, bandžiau gesinti liepsną su dviem dideliais buteliais vandens, bet ugnis labai staigiai išplito. Jaučiu, kad nuo lubų laša putplastis (lubos buvo išklijuotos juo) – tarsi lyja ugnimi. Aš stoviu ant lovos, iš po jos veržiasi staiga ten persimetusi ugnis. Tada suvokiau, kad situacija nevaldoma ir reikia bėgti“, – atsiminė Laura.
Jos supratimu, galėjo pokštelėti ir užsidegti prailgintuvas, telefono pakrovėjas, paliktas elektros lizde arba telefono baterija. Elektros instaliacija name buvo nauja.
„Jeigu vaikas nebūtų atsibudęs, atbėgęs ir pasakęs „ugnis“ – mes būtume neišsigelbėję. Jis mus išgelbėjo“, – pabrėžė Laura.
Vyras tuo metu buvo išvykęs į miestą, nes pirmadienį anksti rytą turėjo būti darbe (dėl to jis turi savo dokumentus, telefoną, mašiną).
Namas degė ilgai
Supratusi, kad situacija nevaldoma ir ugnies užgesinti nepavyks, Laura nubėgo į kambarį, kur stovėjo sūnus, griebė jį už rankos ir išsivedė basą ant sniego. Grįžusi atgal į kambarį, galvojo, ar pakankamai saugu bėgti gilyn pasiimti telefono, kad galėtų išsikviesti pagalbą.
„Pagalvojau, kad dingo elektra, nes buvo visiškai juoda ir nieko nesimatė. Paskui supratau, kad ten tiek dūmų, kad viskas atrodo juoda“, – atsiminė Laura.
Nusprendusi nerizikuoti dėl telefono, ji mėgino išgelbėti raktus, kad galėtų išeiti iš teritorijos (sklypas yra aklinai aptvertas, kad sūnus neišeitų už jo ribų). Raktai buvo pakabinti prie durų, moteris juos griebė, bet jie buvo įkaitę, ji nudegė visus kairės rankos pirštus – ir dabar nelabai ką gali jais paliesti. Rankas ir veidą dar aptaškė lašantis putplastis.
Tuomet ji be raktų išbėgo atgal pas sūnų. Tuo pat metu šaukėsi kaimynų pagalbos ir kvietė name likusį šunį, bet nieko neprisišaukė.
Tada perlipo per 1,5 m aukščio tvorą, nubėgo pas kaimynę, ją pažadino, išsikvietė pagalbą. „Kalbėdamasi telefonu su pagalbos centru, pamačiau, kad lydosi mūsų namo langai. Po to stovėjome su vaiku apsikabinę, jis verkė... Ugniagesiai atvažiavo greitai, bet jiems dar reikėjo išsipjauti vartus, kad galėtų patekti į kiemą“, – pasakojo Laura.
Ugnį gesino ilgai – namo perdanga buvo iš senų spalių, 8 val. ryto vis dar buvo ugnies židinių.
Aprūko nuo galvos iki kojų
Moteris liko ne tik be namų, bet ir be telefono, tad pradžioje nė negalėjo pranešti artimiesiems, kas nutiko. Vienintelis telefono numeris, kurį prisiminė mintinai, buvo jos brolio.
Jam pirmam Laura pranešė apie gaisrą, paprašė, kad jis paskambintų vyrui, kad šis juos pasiimtų – juk stovėjo basi ant ledo. Ji – dar yra visa juoda, aprūkusi nuo galvos iki kojų.
Vyras ją su sūnumi nuvežė pas jos tėvus, ten jie persirengė jų drabužiais.
Ir šiuo metu jie ten apsistoję. Be to, jau sekančią dieną sūnaus klasės draugai paaukojo jam drabužių, taip pat žaislų.
„Žmonės aukojo viską nuo muilo iki rankinuko, taip pat ir lovas, patalynę – daiktų jau turime pakankamai. Žmonės dalinasi viskuo, ką turi. Vienas žmogus pažadėjo net ir šaldytuvą, pilną jautienos“, – galiausiai nusišypsojo Laura.
Labiausiai gaila šuns
„Labai svarbu, kad vaikas yra sveikas. Mano veidas, rankos sugis, randus uždengs plaukai. Be galo gaila šuns, jis buvo mūsų šeimos narys, kurį labai mylėjom. Kiti dalykai, kurių netekom – materialiniai, juos galima užsidirbti, atstatyti“, – dėstė Laura.
Ir pridūrė, kad šiomis dienomis skaudžiausia – kai sūnus, kuris vis dar išgyvena šoką, ateina atsinešdamas žaislinį šuniuką, žiūri į akis ir sako: „Ugnis. Ugnis buvo“.
Berniukui sunku suprasti, kas ir kodėl nutiko – gali būti, kad jam atrodo, kad jis dėl to kaltas, nors ugnis tiesiog įsiplieskė jo kambaryje. „Tie mano žodžiai „ką tu ten darai“ jam įstrigo, dabar nežinau, kaip paaiškinti, kad tikrai ne jis kažką padarė“, – sakė mama, dabar labiausiai besurūpinanti vaiko gerove ir naujų dokumentų gavimu.
Į sodybą – dėl sūnaus
Seniau šeima gyveno Kaune – sodybą su tėvų ir brolio pagalba įsigijo, kai sūnus buvo mažas, kad būtų arčiau gamtos, bet liko gyventi mieste, galvodami, kad vaikui reikia daug specialistų pagalbos.
Prieš dvejus metus tėvai visgi suprato, kad jų atžalai geriau būti gamtoje, kur daug erdvės ir gyvūnų.
„Tuomet išsikėlėme į kaimą, matėme, kad vaikui čia labai gerai – jo nervų sistema rimsta, kalba lavėja, raida žymiai greičiau eina į priekį, jis mokosi geriau komunikuoti. Supratome, kad jam tai besąlygiškai naudinga. Palengva kūrėmės, pirmais metais įsigijome gyvūnų, šiemet tvarkėmės patį namą, vietoje lauko virtuvėlės įrėngėme vyrui darbo kabinetą, net praėjusį savaitgalį klijavome šiltinimą. Vyras planavo dirbti nuotoliniu būdu, vaikui planavome ugdymą šeimoje, ir visi trys būtume jaukiai gyvenę...“, – pasakojo Laura.
Planavo apsidrausti iki Kalėdų
Pašnekovė pastebėjo, kad dabar daug kas klausia, ar namas buvo apdraustas. Jie planavo iki Kalėdų dar apsitvarkyti, baigti pakuotis daiktus, tada nufotografuoti namus draudimui – ir nespėjo.
Ugniagesiai sakė, kad namą telieka griauti, jis neremontuotinas. Tačiau į kaimą grįžti norėtųsi, bent jau vasaromis. Kol kas dar neturi planų, ką darys toliau.
Laura su šeima labai nori padėkoti visiems už jiems šiuo sunkiu metu suteiktą pagalbą. „Mes esame nepratę jos gauti iš aplinkos, kartais ir nejauku dėl to, bet esame labai labai dėkingi. Ta pagalba svarbi ne tik materialine prasme svarbi, ji svarbi, nes tokiu momentu tu nesijauti vienišas, jauti, kad aplinka tavo pusėje ir tu gauni stiprybės vien dėl to, kad žmonės paremia ir palaiko“, – teigė Laura.
Pagalbos šeimai prašymą rasite čia.
