Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

„Turtas yra ne tik galimybė, bet ir didžiulė našta ir atsakomybė. Juo reikia rūpintis, jį valdyti ir investuoti. Tik iš toli atrodo, kad turtas suteikia gyvenimui lengvumo“, - sako ekonomistė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Kelionė! Pasirodo, kad ir kaip būtų gera namuose, pailsėti trukdo begaliniai poreikiai ką nors nuveikti, tad tenka keisti geografinę buveinę ir nutraukti visus įsipareigojimus, kad atrastum save. Tai kažkuo primena senovinę piligrimystę, kai siekiama atrasti tai, kas pasislepia kasdienybėje.

Taip išeina, jog mes pirma uždirbame pinigus, įsisukame į rutiną, o paskui tuos pinigus išleidžiame tam, kad galėtume iš tos rutinos ištrūkti. Ir čia nėra prieštaravimo – žmogui reikia ir vieno, ir kito. O kelionei reikia ne tik filosofijos, bet ir kremų nuo saulės.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

[[ge:lrytas:lrytas:29188106]][[ge:lrytas:lrytas:29378284]]

– Perku visaip. Riba tarp būtino ir nebūtino labai trapi ir sąlyginė. Juk kartais atsiliepti į emociją mums, žmonėms, yra didžiausia būtinybė!

Mokslas skiria norus ir poreikius, bet iš tiesų jie skiriasi kiekvienam žmogui, o dar ir kinta bėgant laikui, todėl svarbu nesivadovauti klišėmis. Iš savo patirties žinau, kad bilietas į koncertą egzistenciškai būna svarbesnis negu duona.

Bet jei kraštui grėstų badas, būtų kitaip. O vaikui, svajojančiam griežti smuiku, šis instrumentas yra poreikis ar noras? Tai priklauso nuo mūsų pašaukimo kelio, tad pinigų funkcija – sudaryti mums galimybę realizuoti save ir tapti savimi.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Knygoms, žinoma, sunku atsispirti. Čia tas atvejis, kai apsipirkimą riboja ne tiek pinigai, kiek laikas, kurį gali skirti skaitymui, ir dar vienas labai apibrėžtas dalykas – knygų spintos dydis.

Pirkdama knygas primenu sau, kad jau turiu knygų, kurios nebetelpa į lentynas ir laikomos dėžėse. Labai laiku atsirado elektroninės knygos!

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Neprivalau, bet artimųjų patarimas visuomet praverčia. Netgi mėgstu pasitarti.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Nuostabus klausimas, dėl kurio ir sutikau duoti šį interviu. Mane labiausiai domina socialinė pinigų funkcija, jų tarnystė mums, žmonėms, kaip matavimo, vertės suteikimo ir mainų priemonė.

Suprasti pinigų prigimtį ir vaidmenį, saugoti pinigų ribotumą, puoselėti dėkingumą pinigams, kaip mūsų tarnams, – tokia mano filosofija. Pati stengiuosi taip gyventi, toliau studijuoti pinigų filosofiją ir ja dalintis.

Nuoširdžiai skaudina ir kelia nerimą vis dar gaji žmonių neapykanta pinigams, įvairių utopijų kūrimas – koks šventas neva būtų žmonių sambūvis be pinigų.

Beje, socializme pinigai turėjo būti panaikinti, ir ką gi? Komunistams teko juos „išrasti“ iš naujo.

[[ge:lrytas:lrytas:29571457]]

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Labai anksti pradėjau dirbti ir nuo penkiolikos metų užsidirbdavau savų pinigų. Įgijau pasitikėjimo, kad visuomet galėsiu jų užsidirbti.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais?

– Sovietmečiu, deja, santykis su pinigais buvo kupinas vidinių konfliktų ir kompleksų.

Viena vertus, buvo nuolat kalbama ir bandoma įtikėti, kad ne piniguose laimė, kita vertus, visi sunkiai vertėsi, kad sudurtų galą su galu.

Būdama vaikas ir šeimoje, ir aplinkui susidūriau su prieštaringu požiūriu į pinigus, kuris man kėlė daugybę klausimų. Tėtis buvo iš prigimties labai dosnus, kai užsidirbdavo honorarą iš „chalturkių“, braižydamas, dosniai pasidalindavo su kolegomis.

O mama paskui sukdavo galvą, kaip tvarkytis su nuolatiniais buitiniais iššūkiais. Ir puikiai suprantu, kodėl. Bet ir pati mama, vadovaudama darbo užmokesčio skyriui viename sovietmečio fabrikų, visuomet stengėsi išrūpinti darbuotojams kuo didesnes premijas. Tam buvo įvaldyti specialūs metodai! Ir man jie buvo atskleisti.

Mano laimė, kad padėdama mamai skaičiuoti pažinau sovietmečio ekonomiką iš vidaus. Žinau daugybę sovietinių būdų įveikti pinigų ribotumą, nors žodžiais tuos pinigus ir materialines gėrybes visi niekino.

Dabar jau suprantu, kad toks prieštaringas santykis su pinigais būdingas visai anų laikų visuomenei. Tai skausmingas, labai sužalotas santykis.

Visuomenė iki šiol nešioja komunizmo žaizdas, bet kažkodėl tų laikų ilgisi. Ši patirtis pastūmėjo mane vėliau ieškoti ir surasti taiką su pinigais.

Ne tik sau pačiai, bet ir kitiems padėti ją rasti. Ir tai iš dalies tapo mano profesiniu įkvėpimu.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą savo palikimo dalį užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Matyt, už to yra amžių patirtis ir išmintis. Pažįstu žmonių, kurie dar kupini energijos ir sveikatos kuria filantropinius fondus ir išplečia savo gyvenimo tikslų ir interesų horizontus.

Ne visuomet mes tokius dalykus žinome, nes geri darbai dažniausiai daromi nesigarsinant.

Beje, turtas yra ne tik galimybė, bet ir didžiulė našta ir atsakomybė. Juo reikia rūpintis, jį valdyti ir investuoti. Tik iš toli atrodo, kad turtas suteikia gyvenimui lengvumo. Anaiptol.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Kaip ir kiekvienas dalykas, pinigai gali paskatinti ir gėriui, ir blogiui. Nuo sveiko požiūrio į pinigus ir jų vaidmenį prasideda kiekvieno žmogaus galimybė veikti moraliai.

Svarbiausia, kad pinigai mums tarnautų, o ne atvirkščiai.

[[ge:lrytas:lrytas:29571456]]

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmoji alga buvo saldi! Ir tai ne metafora – gavau ją už saldainių gaminimą. Penkiolikos metų pradėjau dirbti saldainininke – būtent taip įrašyta mano darbo knygelėje. Labai gerai mokiausi, tad sugebėjau gauti leidimą įsidarbinti – tai nebuvo įprastas noras, reikėjo įveikti teisines kliūtis.

Po pamokų eidavau į antrą pamainą saldainių fabrike. Kilnojau sunkias dėžes ir rankomis bėriau būsimų saldainių įdarą į glazūravimo konvejerį, vėliau teko dirbti ir prie pirmosios kramtomosios gumos gamybos linijos, viskas buvo tik pusiau automatizuota, tad turėjau kur išlieti energijos perteklių.

Kam konkrečiai skyriau pirmąjį atlyginimą, tiksliai neprisimenu, bet po kelių mėnesių jau galėjau nusipirkti džinsus. Kainavo jie bent kelių mėnesių uždarbį ir pirkti juos reikėjo juodojoje rinkoje. Tada džinsai buvo laisvės simbolis. Vėliau padėjau mamai nusipirkti baldų komplektą, turėjau tam reikalingą tūkstantį.

Bet svarbiausią tūkstantį išleidau dalykui, kuris pakeitė mano santykį su pinigais.

Devyniolikos metų nusipirkau auskarus su briliantais, kurie man buvo svarbus kasdienybės įveikimo simbolis.

Tiesa, tuo metu jau dirbau valytoja siuvykloje, valyti reikėdavo ankstyvą rytą, iki studijų, tad pinigai nebuvo lengvi. Be to, gauti tuos papuošalus irgi reikėjo pastangų – juos nusipirkau Rygoje. Ir nuo tada dirbti dėl pinigų man tapo nebeįdomu.

Gal tai nebuvo visiška taika su pinigais, bet reikšmingos paliaubos, kurios lėmė mano tolesnį profesinį kelią.

– Kas jus skatina užsidirbti pinigų?

– Po tų auskarų pirkimo interesą užsidirbti praradau. Įsitikinau, kad bet kada galiu užsidirbti, alkana neliksiu. Įsteigus Lietuvos laisvosios rinkos institutą keletą metų dirbau be atlygio. Ir kartu mane vis labiau pradėjo dominti pinigai kaip fenomenas – iš asmeninės įtampos su pinigais perėjau į socialinę įtampą ir ėmiau ieškoti atsakymų. Žinoma, kaip ir kiekvieną žmogų, mane ištinka įvairios įtampos dėl pinigų, bet stengiuosi jas patirti ne tik kaip ribotumų spaudžiamas žmogus, bet ir kaip tyrėja.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip, bet kairė ranka nežino, ką daro dešinė.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Neteko, bet kai vyro verslui per praėjusią krizę iškilo rimta rizika, aiškiai supratau, kad pradėti gyvenimą nuo nulio nėra baisu. Tokiai nuostatai įsigalėjus šeimoje vyras pasijuto laisvai ir drąsiai atrado sprendimus, kaip įveikti sudėtingą situaciją.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Šis klausimas prakalbina ypatingai, mat išgyvenau reformas ne tik kaip pinigų vartotoja, bet neretai ir kaip aktyvi dalyvė.

„Vagnorkių“ įvedimas tapo svarbiu teorinių nagrinėjimų slenksčiu. Lito įvedimas iškėlė klausimą apie giluminius pinigų išleidimo principus, kurie tuo metu nebuvo apibrėžti, tad buvau kitos reformos iniciatorė.

Lito patikimumo įstatymą parašiau savo rankomis – tai buvo ne mažiau reikšminga nei paties lito įvedimas. Dvidešimt vieniems metams šis konstitucinis principas užtikrino lietuviško pinigo sveikatą ir patikimumą. Įstatymas galiojo iki pat euro įvedimo.

[[ge:lrytas:lrytas:29571458]]

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Atsidedu ne juodai dienai, bet jeigu taip galima pasakyti – šviesiai dienai, tam šviesiam laikotarpiui, kai jau tapsiu pensininke. Kadangi pati kadaise inicijavau privataus pensijų kaupimo įtvirtinimą, privalau būti šios sistemos dalyve, kitaip būtų neetiška. Tad mano atlyginimo dalis automatiškai atidedama būsimai pensijai.

Senatvėje ypač atsiskleidžia pinigų funkcija – užtikrinti žmogaus gebėjimą patenkinti savo poreikius, netapti priklausomam nuo valdžios. Panašu, kad mūsų visuomenė ir valdžia vis dar tiki komunizmu. Skaudu stebėti buvusių kartų priklausomybę nuo valdžios, kai žmogus yra pažeidžiamiausias.

Reikia ieškoti būdų, kad ne tik aktyviai dirbdami, bet ir senatvėje liktume nepriklausomi nuo valdžios kišenės.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Gal atsitiktinai klausimas tarsi akcentuoja, kaip neatrodyti šykštiems. Manau, branda išmoko mus subalansuoti vertes. Bet tai jautri erdvė – čia piniginė vertė susiliečia su nepiniginėmis vertybėmis – draugyste, šeima.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Visaip gyvenime nutinka, bet juk svarbiausia – žmogaus dėmesys ir rūpinimasis.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Bijau, kad tos svajonės vis mažiau susijusios su pinigais.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Apie tai nemąstau. Mane domina ritualai, lemiantys socialinę pinigų vertę, pasitikėjimą, santykį su pinigais, tarp jų – ir ritualai, kuriais siekiama panaikinti pinigų ribotumą. Bet čia jau politikos sfera.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Pinigai gali padėti žmogui būti laisvesniam, bet pačios laisvės negarantuoja. Laisvė iki gyvenimo pabaigos lieka kiekvieno mūsų sprendimo leitmotyvu ir nesibaigiančia kova.

Ekonomistė E. Leontjeva: požiūrį į pinigus pakeitė dirbant valytoja nusipirkti auskarai su briliantais