Televizijos laidos „1000 pasaulio stebuklų“ bendraautoriai ir herojai, keliauninkai panevėžiečiai Audrius (49 m.) ir Alma (49 m.) Sutkai pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

Audrius: Įkvepia nežinia. Ji – geriausia navigacija, kai nežinai, kaip bus, tuomet susiklosto taip įdomiai, kad patys nustembame, kaip viskas pavyko. Jeigu žinai, tau patiestas minkštas čiužinys, nepavyksta patirti nei nuotykių, nei įdomių įvykių.

Alma: Noras tobulėti, vis patirti ką nors naujo.

[[ge:lrytas:lrytas:28194912]][[ge:lrytas:lrytas:28377084]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

Audrius: Natūralumu, šiltu bendravimu. Man nerūpi, kaip žmogus apsirengęs, kokia jo odos spalva ar religija, jeigu jo akys spinduliuoja gėrį, galime tapti draugais. Buvo šimtai tokių atvejų.

Alma: Mano dėmesį patraukia geri darbai, gražūs dalykai: šypsena, spalvos, muzika.

– Koks patinka patiekalas?

Audrius: Esame aplankę 70–80 valstybių, keliavome per skirtingas kultūras – nuo Azijos iki Pietų ir Šiaurės Amerikos, tad ragavome įvairiausių patiekalų.

Su Alma labai mėgstame žuvį, jūrų gėrybes. Kokios nors pakrantės restoranėlyje paragaujame tokių skanėstų, kokių neparagautume jokiame kelių žvaigždučių „Michelin“ restorane, nes ten bus vienas kąsnelis, apipiltas gražiu padažėliu, ir parduotas už 50 eurų.

Stengiamės paragauti įvairių šalių nacionalinių patiekalų, bet su mumis kartu visada keliauja juoda duona, gabalas lašinių.

Svogūnų nusiperkame, važiuodami užsiraugiame tos vietovės kopūstų.

Alma: Dėl galimybės keliauti nuolat tenka ką nors nauja paragauti. Mėgstu žuvį, jūrų gėrybes. Tačiau nelabai įsivaizduoju savo gyvenimo be lietuviškos varškės. Kelionėse jos kartais pati pasigaminu.

– Mėgstamiausias kvapas?

Audrius: Miško, laukų, kalnų, pušų, eukaliptų. Jei važiuojame uždarytais langais, kai pradedame jausti kvapą, iškart atidarau langą, nes norisi kvėpuoti tyru oru. Gamtos kvapas – geriausias kelionės palydovas. Jis taip pat geriausias miegui, atsipalaidavimui.

Alma: Niekada nesusimąsčiau. Bet labiausiai patinka gaivus gamtos kvapas – kalnų oras, miško ir gėlių aromatai. Labai mėgstu gamtą, todėl tai, kas su ja susiję, itin žavi.

– Geriausia gauta dovana?

Audrius: Abi dukros. Viskas paprasta. Iš pradžių gavau geriausią dovaną – žmoną, o paskui dukras. Esame laiminga šeima, vieni kitus palaikome. Neabejoju, kad geriausia dovana – vaikai.

Alma: Dovanų nesureikšminu, žinoma, malonu jų gauti. Smagiausios tos dovanos, kurios ką nors primena arba yra rankų darbo. Gali džiuginti net ir smulkmena.

[[ge:lrytas:lrytas:29634633]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

Audrius: Kol kas jis yra Lietuvoje. Sakau nė kiek neperdėdamas. Kuo toliau būnu nuo Lietuvos ir grįžtu pamatęs nemažai pasaulio, suprantu, kad čia geriausia vieta gyventi, auginti vaikus, turėti draugų.

Čia gražiausia gamta, geriausios sąlygos mokytis, rūpintis sveikata. Tikrai gyvename rojuje, tik nemokame vertinti to, ką turime. Kiekvienas žmogus nemoka vertinti to, ką turi, ir kai praranda, dažniausiai pradeda vertinti. Lygiai taip yra su Lietuva.

Alma: Rojus yra ten, kur yra mano šeima.

– Be ko diena prarastų prasmę?

Alma: Be rytinės kavos puodelio. Geriausiai jaučiuosi, kai esu išsimiegojusi, pailsėjusi.

Rytinis ritualas, kai mylimas žmogus pasako: „Labas rytas“ ir kai kavos puodelis garuoja ant stalo, man labai svarbus. Tai reiškia, kad diena jau gražiai prasidėjo.

Audrius: Man labai svarbu eiti, plaukti, patirti ar išgirsti ką nors nauja. Šiuo metu nekeliaujame, esame grįžę į Panevėžį, todėl su žmona, kai išeiname pasivaikščioti, įprastai nužingsniuojame aštuonis kilometrus. Dažną dieną baseine plaukioju apie keturiasdešimt minučių. Kelionėse važiuodami automobiliu klausomės garsaknygių, kaskart įstringa kokia gera mintis.

– Kaip atsipalaiduojate?

Audrius: Žiūrėdami su žmona filmus, klausydami knygų, radijo tinklalaidžių. Atsipalaiduojame būdami kartu namuose.

Aš nemoku ilsėtis gulėdamas paplūdimyje ar prie baseino. Atsipalaiduoju vaikščiodamas – kojos pačios žingsniuoja, ir aš kažkur išeinu mintimis.

Alma: Labai mėgstame vaikščioti, tad geriausiai atsipalaiduoju gamtoje eidama, žiūrėdama į tolį.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

Alma: Mintis, kad tai, kas bloga, visada baigiasi ir vėl bus gerai.

Audrius: Reikia išmokti mintyse apsisukti ant vienos kojos ir užmiršti, kas buvo. Tarsi nukirtai praeitį, nes negali jos pakeisti. Negalima graužtis, nešioti užantyje pykčio, reikia galvoti apie šią minutę. Nereikia susikurti ir lūkesčių, nes ateities dar nėra, todėl dažnai tenka nusivilti, jeigu kas nors nepavyksta.

– Blogiausias įprotis?

Audrius: Neišklausyti, pertraukti žmogaus pasakojimą. Mokausi klausytis, dar neištobulinau šios savybės.

Alma: Turiu įprotį dvejoti, abejoti, neapsispręsti.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

Audrius: Labai norėčiau išmokti japonų, kinų kalbų ir kompiuteryje tvarkyti nuotraukas. Dar nebuvome Kinijoje, Japonijoje.

Tų šalių kalbomis parašyta daug įvairios meditacinės literatūros. Vertimai mažai gelbėtų, nes geriau tekstus skaityti originalo kalba.

Be to, tos šalys didelės, kultūriškai įdomios, ten nuvykęs toli nuo didmiesčių kalbėdamas angliškai gali būti nesuprastas. Kalbų mokėjimas smarkiai praturtina.

Alma: Labai mažai naudojuosi kompiuteriu, norėčiau daugiau būti pažengusi toje srityje.

Kadangi esu kirpėja, naujų žinių semiuosi seminaruose. Nors ir keliaujame, grįžusi į Panevėžį vėl einu į darbą kirpykloje, visąlaik esu laukiama, todėl profesiškai augti taip pat noriu. Dėl to smagu.

[[ge:lrytas:lrytas:29634624]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

Audrius: Norėčiau pakalbėti su prancūzų rašytoju Jules’iu Verne’u (1828–1905). Būtų įdomu sužinoti, kaip jis, sėdėdamas namuose, parašė tiek knygų apie keliones. Vaikystėje perskaitęs jo knygas susidariau įspūdį, kad rašytojas keliavo aplink pasaulį, o, pasirodo, nebuvo iš namų išvykęs. Man tai kelia didžiulį žavesį.

Alma: Man žodis „garsenybė“ nieko nereiškia, man visi žmonės įdomūs. Žmonių neskirstau į išskirtinius ir mažiau išskirtinius, manau, kiekvienas yra ypatingas savaip. Jeigu turi ką papasakoti, tampa labai įdomus.

– Jei nebūtumėte tie, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

Audrius: Buvau ūkininkas, verslininkas, esu keliauninkas. Manau, jeigu žmogus nieko nenorėtų veikti, prisviltų prie kėdės. Tai – ne mano būdui. Turiu keletą minčių, viena jų – norėčiau būti staliumi, daryti medinius švyturius.

Mane žavi švyturiai. Jie galėtų stovėti ir mirgėti kieme, kviestų arba parodytų kam nors kelią. Jeigu nebeturėsiu ką veikti, turbūt pradėsiu gaminti švyturių modelius. Nors kvailas noras, kai netikėtai labai užsinori, gali būti ir įgyvendinamas.

Alma: Man patinka darbas grožio srityje, bendravimas su žmonėmis, nemonotoniška veikla. Nors norėtųsi daugiau pramokti dirbti kompiuteriu, neįsivaizduoju savęs ištisą dieną sėdinčios prie jo, nes būtų nekūrybingas užsiėmimas.

– Drąsiausias sprendimas?

Audrius: Drąsumas nėra toks svarbus kaip ryžtas. Argi manote, kad susilaukti vaiko irgi yra drąsu? Taip sušvietė ir negalvoji, koks esi drąsus. Visi tikslai, kuriuos trokšti pasiekti, apie kuriuos galvoji, pavyksta.

Drąsus žmogus, mano nuomone, yra tas, kuris iš ugnies gelbėja žmogų. Man dar neteko tos savo drąsos parodyti, net nebuvau susidūręs su galimybe ją pademonstruoti.

Alma: Labiausiai savimi didžiavausi, kai Kuboje panėriau su nardymo įranga po vandeniu. Tai buvo pirmas kartas. Kai nugali savo baimes, tai galbūt yra drąsu.

– Įsimintiniausias nuotykis?

Audrius: Nors juos parodome televizijos žiūrovams, manau, kad įsimintiniausias nuotykis – dar prieš akis. Buvo tik daug įspūdžių, kurie nuolat lydėjo kelionėse.

Alma: Keliauti po pasaulį – gyvenimo nuotykis! Kaskart atrandame, išbandome ką nors nauja, susipažįstame su skirtingomis kultūromis.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

Audrius: Nesureikšminu to, kas ten yra. Šaldytuve šiuo metu yra raugintų kopūstų, kiaušinių, lašinių, sūrio.

Alma: Dažniausiai būna kiaušinių, daržovių, varškės. Kiaušinienės visada išsikeptume.

[[ge:lrytas:lrytas:29634615]]

– Mėgstamiausias posakis?

Audrius: Jeigu sakai, kad ko nors nemoki, vadinasi, nenori.

Alma: Viskas bus gerai.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

Audrius: Keliaudami su Alma iš naujo perklausėme brazilų autoriaus Paulo Coelho „Alchemiką“. Tokiu būdu per dvi tris dienas ir perskaitome knygą.

Klausymasis taip užkabina, kad pasidaro smalsu, kaip ten buvo toliau.

Alma: Man labai patiko Waris Dirie ir Cathleen Miller autobiografinė knyga „Dykumų gėlė“. Gyvenimiškoje istorijoje visąlaik randu ir ką nors sau pritaikyti.

– Kokią kosmetiką naudojate?

Audrius: Nenaudoju jokios. Nors žmona nori mano veidą patepti kremu, aš nesileidžiu. Jeigu skutuosi barzdą, naudoju skutimosi putas. Bet jeigu jų nėra, tinka ir muilas.

Alma: Pasitikiu specialistų rekomendacijomis – kosmetologė man parenka veido priežiūros produktus, o pati išsirenku plaukams skirtas priemones.

– Meilė – tai...

Audrius: Pagrindinis dalykas gyvenime.

Alma: Neapibrėžiamas jausmas. Kai ją jauti, gyvenime daug kas lengviau sekasi.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

Audrius: Praėjusią savaitę išėjęs iš baseino „Norfos“ parduotuvėje pirkau vandenį ir prie kasos, likus minutei iki dešimtos valandos, stovėjo žmogus su kvapeliu, jis pirko alų, skaičiavo centus. Kai jam pardavėja leido pirkti alų, jis pakėlė akis ir pažiūrėjęs į mane pasakė: „Oho, tu taip panašus į vieną gerą žmogų, bet dabar jis Turkijoje keliauja.“ Tuo laikotarpiu per televiziją rodė mūsų kelionių laidas būtent iš tos šalies.

Todėl aš norėčiau tiesiog būti geras žmogus. Kažkas matė mane geru žmogumi, tad turiu vilties, kad taip mane ir prisimins.

Alma: Kadangi dirbu kirpėja, tikiuosi, kad žmonės mane prisimins kaip plaukų fėją.

Keliauninkai panevėžiečiai Sutkai: „Gyvename rojuje, tik nemokame vertinti to, ką turime“