Muzikologas, ilgametis Šv.Kristoforo kamerinio orkestro dirigentas, profesorius Donatas Katkus (81 m.). pasidalijo mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Gyvenimas. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau norisi gyventi.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Visi žino, kad norint atkreipti dėmesį reikia mane mušti. Tai ir muša. Taip pat mane žavi ir jaudina įgimtas grožis.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:29274005]][[ge:lrytas:lrytas:29072962]]

– Labai patinka aštrūs patiekalai ir saldumynai. Daug ką mėgstu, negalėčiau visų patiekalų išvardinti.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Gražios moters gerų kvepalų kvapas. Ir gamtos kvapas labai patinka. Šiuo metu šlapdriba – nuostabu. Baisiai mėgstu lietų.

– Geriausia gauta dovana?

– Didžiausią dovaną padarė mano mama dovanodama gyvenimą.

Labai blogai galvoju apie savižudžius, kurie sulaužo Dievo įsakymą „Nežudyk“. Kiek yra nusižudžiusių mano draugų, visi buvo girti.

Dar prisimenu nuostabią vaikystės dovaną – mažytę gaisrininko mašinėlę. Mama padovanojo. Įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio. Ilgai ją turėjau. Sugebėjau taip sužaisti, kad iš jos nieko neliko.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... tikrai nenoriu ten būti. Todėl, kad ten labai nuobodu ir viskas tas pat. Nes gėris yra vienodas. O pragare viskas kinta, nenuspėjama.

[[ge:lrytas:lrytas:29459104]]

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be veiklos. Matavau savo gyvenimą nuveiktais darbais. Ne rezultatu, bet veikimu. Visą gyvenimą norėjau daug žinoti. Skaitydavau knygas ir drebėdavau iš smalsumo. Smalsūs žmonės nesensta. Gyvenimas puikus, kiekvieną dieną stebina. Atsibundi ir, po šimts kalakutų, matai, kad dar gyvas. Tai mane labai stebina.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Atsigulu ir atsipalaiduoju. Kitaip neatsipalaiduoju. Nes man ir viena, ir kita įdomu. Tada protas dirba.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Neigiamos emocijos. Jeigu turi neigiamų emocijų, išdaužai visas kitas neigiamas emocijas. Ir taip visą savo gyvenimą daužai.

– Blogiausias įprotis?

– Aš esu tinginys. Su šiuo įpročiu dažniausiai nekovoju. Galvoju, ai, tiek to, šį kartą nekovosiu, rytoj kovosiu. Tinginystė yra nuostabus jausmas. Jos užvaldytas pasiduodi pats sau. Ar sąžinė negraužia, kad ko nors nedarau? Aš sąžinę perkeliu į rytojaus dieną, o, kaip žinoma, rytoj ji neateina.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Labai daug ko norėjau. Dabar žiūriu, kad ir to, ir kito nebepadarysiu. Tada mane apima saldus tingumo jausmas. Kaip gerai, kai nieko nebereikia daryti.

Rašau prisiminimų knygą „Iš Rokantiškių“ – gyvenu prie Rokantiškių kapinių. Peržiūriu savo dienoraščius, man tai kelia keistą jausmą. Svarstau, nejaugi čia aš? Bet visi žmonės tokie yra – žiūri į save, bet nepažįsta.

Daug to laiko atspindžių sugulė į mano dienoraščius – rašau nuo vienuolikos metų. Dabar, kai atsiverčiu, matau, kad tai – autentiška reakcija į to meto įvykius.

Kai rašai prisiminimus, viena bėda – yra begalė asmenybių, kurias norisi paminėti. Nemažai jau pragyvenau, be to, kai esi menininkas, muzikantas, tai ir veikla vieša, gyvenimas – intensyvus, todėl ir žmonių sutikau daugybę.

Daugelis jų pamiršti, niekur nebeminimi jų vardai. Tai reiškia – viskas, jų kaip ir nebėra visai. Nes žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Toks filosofas, žurnalistas Walteris Benjaminas yra pasakęs: „Tai, ką mes užmiršome, jau nebeegzistuoja.“

Kaip ir dienoraščiuose, dabar su malonumu kapstausi savo straipsniuose, nes muzikos tema juos rašau jau kone šešis dešimtmečius, turiu sukaupęs nemažą iškarpų kolekciją. Noriu ir iš jų sudaryti kokią knygą. Jau beveik metus dėlioju, o dar tik pusė įveikta – 500 puslapių. Į tūkstantį gal kaip nors tilpsiu.

Labai mėgstu poeziją. Bet daug mokėtų eilėraščių užmiršau. Yra tokia graži Marcelijaus Martinaičio eilėraščio eilutė: „Tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai.“ Fantastiškas pasakymas. Vieną dieną, bet amžinai.

Atmintis – toks keistas dalykas. Aš du kartus per apsirikimą žmonai nupirkau perlų karolius. Vieną kartą nupirkau, paskui užmiršau, kad nupirkau, ir dar kartą nupirkau. Laima apsidžiaugė. Sakė: tu tik dažniau klysk.

[[ge:lrytas:lrytas:29459106]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Daug ką norėčiau pasikviesti. Ką nors iš aktorių, režisierių. Ypač tuos, kurie jau mirę. Ir pasikalbėti. Jie jau tikrai neišduos.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Norėčiau būti tuo, kas esu.

– Drąsiausias sprendimas?

– Labai bijojau pasipiršti būsimai žmonai. Kai priėjau prie jos ir pasakiau: „Tekėk už manęs“, ji mestelėjo: „Už tavęs? Tai jau ne.“ Bet aš buvau atkaklus ir pasiekiau savo tikslą. Susituokėme Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje.

Jau nepriklausomybės laikais su žmona buvome pas vieną bičiulį liudininkai – sugalvojo susituokti bažnyčioje. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas manęs paklausė, ar turiu bažnytinę santuoką. Sakau: „Ne.“

Jis pradėjo mane barti. Tada sakau: „Apženykite ir būsiu apsiženijęs.“ Jis pagalvojo ir sako: „Tavo žmona su kelnėmis, o ženytis reikia su sijonu.“ Kadangi gyvenome šalimais, ji nuėjo namo ir persirengė, tada kunigas mus apženijo. Mano draugas vedybų proga surengė baliuką. Ir mes su žmona prisėdome prie vaišių stalo. Viskas gerai pavyko – nereikėjo patiems rūpintis vaišėmis.

[[ge:lrytas:lrytas:29459102]]

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Daug visko esu pridirbęs, dėl to negaliu skųstis. Net nežinau, ką pasakoti. Šiuo atveju reikėtų visą biografiją iškloti. Na, kad ir toks pavyzdys.

Dar sovietiniais laikais ėjau vieną vasaros dieną į „Neringos“ restoraną susitikti su vienu funkcionieriumi. Tuo metu lietus pylė kaip iš kibiro. Užėjau į „Neringos“ didžiąją salę, paprastai ten visuomet būdavo pilna žmonių. Susiradau staliuką. Kadangi buvau šlapias, nusirengiau iki apatinių. Pasikabinau rūbus, kad džiūtų, ir atsisėdau.

Atėjo padavėja, užsisakiau bulvinių ragelių su grybais. Valgau, ateina bičiulis funkcionierius. Pažiūrėjo į mane ir sako: „Viešpatie, Donatai, kaip aš norėčiau būti toks kaip tu.“

Kaip reagavo aplinkiniai? Žiūrėjo ir juokėsi. Mano pašnekovas jau buvo išėjęs, nes jam reikėjo į darbą, o aš niekur neskubėjau, laukiau, kol drabužiai išdžius. Kad neprailgtų sėdėti, užsisakiau putojančio vyno.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Šito reikia klausti mano žmonos. Ji žino, kas kur padėta, net tai, ko aš nerandu, – taip užkiša, kad nematyti.

Manau, kad galima rasti pieno, sūrio, vyno, varškės, olandiško sviesto.

Parduotuvėje dažniausiai maisto produktus perka žmona. Jei aš nuperku, būnu išbartas. Mėgstu nusipirkti saldainių, ledų. Pietums.

– Mėgstamiausias posakis?

– Vienais metais vartoju vieną, kitais – kitą. Ir užmirštu. Įsivaizduojate? Fantastika. Galva švari, kaip iššveista.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Gal Roberto Musilio dvitomis „Žmogus be savybių“ – filosofinė savęs pažinimo kelionė. Vertimas vidutinis, bet man labai patiko. Kuo toliau, tuo mažiau žiūriu filmus, nes rimtas kinas iškelia įvairias sunkias problemas.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Kokią žmona nuperka.

– Meilė – tai...

– ... ne seilė, neišspjausi.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Mėgstu pasižiūrėti filmus apie archeologinius kasinėjimus. Atidaro kapą ir iškasa žmogaus griaučius ar mumijas. Kas juos žino, atsimena ir kam to reikia? Žmogus numirė, ir viskas. Man tai neturi jokios prasmės. Kai numirsi, viskas – išnykimas, pabaiga. Nebijoti išnykti yra kur kas svarbiau negu manyti, kad atsivers kitas, pomirtinis, pasaulis.

Muzikologas Donatas Katkus: „Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau norisi gyventi“