2002 metų paskutinėmis dienomis Lietuvoje skandalingai nuskambėjo trylikametės aborto istorija. Sunkios būklės nepilnametę E.B. iš mirties nagų išplėšė Kauno klinikų gydytojai.

Skausmo ir aukštos temperatūros kamuojama paauglė iš Vilkaviškio rajono Pilviškių miestelio tik po trijų parų pakliuvo į ligoninę. Ji bemaž negalėjo kalbėti. Vilkaviškio ligoninės, į kurią pirmiausia buvo atgabenta nepilnametė, medikams pavyko šiek tiek išsiaiškinti, kas atsitiko.

Trylikametė tvirtino, kad prieš kelias dienas savo namuose neva pati sau darė abortą. E.B. sakė atsigulusi ant lovos ir virbalu persidūrusi gimdą. Po kiek laiko nubėgo vaisiaus vandenys.

Kitą dieną negaluojanti trylikametė išėjo į miestelio turgų. Po pietų, paauglės teigimu, jai iškrito vaisius bei placenta, kuriuos ji iš karto įmetusi į krosnį ir sudeginusi.

E.B. tik pirštais sugebėjo atsakyti į medikų klausimą, kiek mėnesių ji buvo nėščia. Mergaitė parodė šešis pirštus.

Kaune trylikametė buvo operuojama. Jos būklė ėmė gerėti.

Šis rašinys - iš lrytas.lt ciko "Atsukam laiką"

Motiną kaltino abejingumu

Miestelio gyventojai „Lietuvos rytui“ sakė, kad dėl šio kraupaus įvykio pirmiausia reikėtų kaltinti E.B. motiną. Ši pareigūnams apie mažametės dukters nėštumą ir abortą tvirtino nieko nežinojusi.

„Daugelis Pilviškių žmonių žinojo, kad paauglė artimai bendravo su 20-mečiu vaikinu. Jeigu net mažametės motina neprieštaravo intymiam jų bendravimui, ko vaikinui bijoti? Motina galėjo nors paaiškinti mergaitei, kaip apsisaugoti nuo nėštumo“, – smerkė E.B. motiną miestelio gyventojai.

Kodėl nenorima gimdyti?

Iš dvidešimties apklaustų moterų, kurias „Lietuvos ryto“ žurnalistė sutiko Vilniaus gimdymo namuose laukiančias aborto, dvylika pasakė: negaliu gimdyti vaiko, nes neturėsiu iš ko jo auginti.

Keturios moterys manė, kad pakaks šeimoje jau turimų vaikų. Likusios neslėpė – nežinau, kas tėvas, buvau išgėrusi, nereikia man to vaiko, aš dar jauna.

Statistika rodo, kad Lietuvoje apie 70 proc. nėštumą nutraukiančių moterų teigia tai darančios dėl socialinių priežasčių.

Aritmetika paprasta. Jei moterys gautų šiek tiek daugiau pagalbos, iš 13 588 užsimezgusių gyvybių, kurios abortu buvo nutrauktos 2001 metais, būtų gimę 10 000 sveikų naujagimių.

Paradoksalu, kad abortą neretai pasirenka moterys, kurios sako turinčios didelį atsakomybės jausmą už savo vaikų ateitį.

Tuo tarpu asocialios moterys gimdo – iš alkano vaiko atimtos pašalpos galima gerti visą mėnesį.

Nutraukiama kas trečia gyvybė

2001 metais Lietuvoje gimė 30 910 naujagimių. Atlikta abortų 13 588 moterims. Į šį skaičių neįeina asocialių moterų įvairiais būdais sukelti persileidimai, kai nužudyti embrionai išmetami į lauko tualetų duobes, kanalizacijos vamzdžius ar šiukšlių konteinerius.

[[ge:lrytas:lrytas:25773351]][[ge:lrytas:lrytas:25971767]]

Vien tik Vilniaus gimdymo namuose per metus pasaulį išvysta apie du tūkstančius kūdikių. 1700 netenka gyvybės aborto metu.

1995-aisiais Lietuvoje atlikti 31 083 abortai, gimė 40 857 kūdikiai. Atrodytų, dėl vis plačiau naudojamų kontracepcinių priemonių abortų mažėja.

Tačiau mažėja ir gimstamumas. Dabartinę situaciją sociologai, žvelgdami į ateinančio dešimtmečio perspektyvą, vadina demografine katastrofa.

Procedūros kaina – 115 litų

„Jūs nevalgiusi, negėrusi?“ – trumpa moters apklausa priėmimo kambaryje. Moteris į kasą sumoka 115 litų 22 centus, jei abortas atliekamas visiškai nuskausminus. Vietinis nuskausminimas – perpus pigiau. Kai kurioms moterims tai – nemaža suma.

Moterys perrengiamos ligoninės drabužiais ir paguldomos į baltai paklotas palatos lovas.

Paskutinė gydytojo apžiūra ir lakoniškas nurodymas: „Laukite, pakviesime“. Čia moterų jau niekas nebeatkalbinėja nuo pasirinkto žingsnio. Svarstymai, abejonės liko anapus durų, nors apsisprendimas buvo labai sunkus.

„Būna, kad netikėtai moteris persigalvoja ir išeina. Bet po kelių dienų grįžta atgal“, – pripažįsta Vilniaus gimdymo namų ginekologijos skyriaus vedėja Kornelija Mačiulienė.

Motina neleido gimdyti

„Mama pasakė – jokiu būdu negaliu gimdyti. Neturėsime iš ko auginti. Aš mokausi, mama mažai uždirba, o tėtis miręs. Mano neigiamas kraujo rezus faktorius. Gydytoja sako, kad galiu nebeturėti vaikų. Ar tai tiesa?“ – klausia smulki aštuoniolikmetė Lina, lyg laukdama mano pagalbos.

Jos kūdikiui tuoj 12 savaičių. Paskutinė riba. Vėliau Lietuvoje nutraukti nėštumą leidžiama tik sutikus medikų komisijai.

Kodėl Lina taip ilgai laukė?

„Aš bijojau mamai pasakyti. Draugavau su vaikinu apie du mėnesius. Nepasisaugojau, nors mokykloje to mokė. Maniau, man taip neatsitiks“.

Daryti aborto ją atlydėjo motina. Vaiko tėvo nėra. „Jis žino, davė man 125 litus. Sakė, kad neturės pinigų auginti vaiką. Nenoriu jo daugiau matyti. Gal būtume kaip nors užauginę?

Ką tik gydytojai apžiūrėjo mane echoskopu. Mačiau vaiko kojytes, rankytes. Nemiegojau visą naktį“, – Lina nebesišluosto ašarų. Ji nori, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi.

Po 6 valandų moterys išeis namo. Vienas jų kieme automobiliais pasitiks vyrai, taip ir neužėję į vidų. Kitos iškiūtins vienos iki artimiausios troleibuso stotelės.

Vyro leidimo nereikia

Pagal 2003-iaisiais galiojusius įstatymus, Lietuvoje abortai merginoms iki 15 metų buvo daromi tik teismo sprendimu.

15–18 metų mergina, norinti nutraukti nėštumą, privalėjo pateikti motinos, globėjų, artimų giminaičių sutikimą.

Moteris abortą pasirenka savo noru. Toks formulavimas yra medicinos dokumentuose, statistikos lentelėse.

O vyro? Ar pradėto kūdikio tėvo? Jo sutikimo nereikia. Ar visi vyrai žino, kam pasiryžo jo žmona, draugė ar sugyventinė?

Tikrai ne visi. Ne viena moteris man atvirai pasakė – jis nevertas, kad žinotų. Arba – jam tai visai nerūpi.

Moterys neslepia, kad klausiami patarimo vyrai dažnai atsako: „Daryk, kaip išmanai“.

Moteriai gimdant dalyvauja nemažai vyrų. Nutraukti nėštumo moteris ateina viena. Ją atvežęs vyras tuoj sprunka iš ligoninės kiemo.

[[ge:lrytas:lrytas:29858998]]

„Gimdyti kūdikį ar jį sunaikinti, neturėtų būti vien tik moters sprendimas. Tik mes visada kalame moterį prie kryžiaus, ir tas vinis jai smeigiame nuo širdies iki gimdos, – sako gydytoja K.Mačiulienė. – O vyras, užmezgęs gyvybę, lieka nuošaly“.

Tačiau yra ir kita šio sunkaus apsisprendimo šeimoje pusė.

Jei vyras skatintų savo vaiko motiną daryti abortą, tai būtų suvokiama kaip prievarta. Kai pasirenka pati moteris – skelbiama kaip jos pasirinkimo laisvė.

Tačiau abortas tiesiogiai paliečia ir moterį, ir sunaikintą kūdikį, ir tėvą, ir net medikus, kurie atlieka tą procedūrą.

Gydytojai atlieka pareigą

„Visi mes už tai, kad negalima žudyti gyvybės. Nė vienas gydytojas nenori daryti aborto. Visame pasaulyje gydytojams tai skaudi moralinė problema. Mūsų skyriuje dėl moralinių nuostatų keturi gydytojai atsisakė tai daryti. Bet jei abortai legalizuoti, kažkas juos turi atlikti, – apgailestavo gydytoja K.Mačiulienė.

Gydytojai yra tekę susidurti su moterimi, kuriai buvo atlikti net 33 abortai. Medikai tai išgyveno skaudžiau, negu tiek gyvybių savo noru nutraukusi motina.

Po nėštumo nutraukimo moteris gauna vienos dienos nedarbingumo lapelį. Nors nedarbingumo priežastį slepia kodas, moterys nelinkusios tokią pažymą atnešti į darbą. Moteriai ypač svarbu išsaugoti šią savo paslaptį.

Vengia šiurkštaus žodžio

Abortą gydytojai vadina švelnesniu terminu – nėštumo nutraukimas. Žodis „abortas“ reiškia ir savaiminį persileidimą, ir dirbtinai sunaikintą embrioną.

Moterys vengia šitokių žodžių. „Darysiu valymą arba atsiurbimą“, – sako jos, lyg norėdamos sumažinti sunkią atsakomybės už savo sprendimą naštą. Lyg daug paprasčiau atrodo kažką, nereikalingą, iš savo organizmo „išvalyti“ ar „išsiurbti“.

„Net nenoriu žinoti, ką iš manęs „išvalys“. Noriu išeiti iš čia ir kuo greičiau viską pamiršti“, – prisipažįsta dvidešimtmetė Skaidrė, nežinanti, nuo ko pastojo.

Lietuvoje leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių. Vėliau, iki 22 savaičių, tik leidus medikų komisijai, kai nėštumas pavojingas motinos gyvybei.

Aborto taikant visišką nejautrą metu moteris 15 minučių miega.

Veikiausiai ji nesužinos, kad jau aštuonių savaičių vaisius turi visus vidaus organus, akis, ausis, lūpas, o nuo 12 savaičių paaiškėja, kas tai buvo – mergaitė ar berniukas.

Embrionai laidoti slaptai

Tuometis bendrovės „Netekties valanda“ direktorius Vitalijus Gasperovičius sakė:„Retai, bet yra pasitaikę, kad su biologinėmis atliekomis konteineriuose, gaunamuose iš ligoninių, esame radę embrionų. Aiškinomės, kodėl. Vieni pasako, kad tai dar ne žmogus, kiti – kad jau žmogus. Bet dažniausiai ligoninės perduoda embrionus tvarkingai supakuotus į dėžutes. Mes embrionus įdedame į karstelį ir palaidojame kapinėse, kur laidojami nežinomi asmenys. Nelegaliai, nes galime laidoti embrioną tik nuo 22 savaičių – kai jis jau turi dokumentus. Iki tol jis – ne pilietis“.

V.Gasperovičius neslėpė, kad vis dažniau tėvai nori palaidoti sunaikintą savo kūdikio embrioną, jaunesnį nei 22 savaičių.

„Moteris po persileidimo arba aborto patiria šoką ir nieko nenori žinoti. Bet vėliau būna, kad mūsų mašiną, pasiėmusią embrioną iš ligoninės, pasiveja tėvai ir prašo padėti jį palaidoti. Mes jiems parduodame karstelį ir patariame slapta palaidoti giminaičių kape“, – kalbėjo laidojimo biuro direktorius.

Bendrovė „Netekties valanda“ surinkdavo embrionus beveik iš visų Vilniaus gimdymo skyrių. Embrionai buvo laidojami Karveliškių kapinėse.

„Mes pastatome kryžių, tačiau ant jo nieko negalime parašyti, bijodami vandalų. Per Vėlines ten kažkas uždega žvakučių“, – sakė V.Gasperovičius.

1998-aisiais Rasų kapinėse, Angelų kalnelyje, organizacijos „Už žmogaus gyvybę“ iniciatyva pastatytas balto akmens paminklas „Negimusiems kūdikiams“. Po paminklu palaidotas kūdikio embrionas. O žemė suvežta iš visų Vilniaus gimdymo namų kiemų.

Išsigando naujo nėštumo

„Vienai dukrytei buvo 1,4 metų, kitai – 4 mėnesiai, kai vėl pastojau. Gyvenau kaime. Jokių apsaugos priemonių. Prezervatyvai miestelyje už 12 kilometrų. Vyras norėjo santykių prievarta, net ranką pakeldavo. Aš išsigandau naujo nėštumo. Planavau, kaip ištrūkti iš to kaimo, o čia – vėl vaikas. Nusprendžiau daryti abortą. Labai bijojau. Nieko apie tai nežinojau. Gėda, panika... Kaip į mane žiūrės? Juk kažką iš manęs krapštys. Labai skaudės. Vaikystėje atvesdavo mus iš vaikų namų į „Lietuvos“ kino teatrą. Pasislėpusios rūkydavome prie netoliese stovinčio namo ir girdėdavome moterų klyksmus. Pasirodo, čia darė abortus. Buvo baisu.

Ar išgyvenau, kad žudysiu? Ne, didelio gailesčio nebuvo. Raminausi, kad nėštumas tik kelių savaičių, kad nešioju tiktai kažkokį krešuliuką.

Pasiėmiau analgino, sėdau ant dviračio ir – į miestelį. Maniau, nebus skaudžiau nei per gimdymą. Gal užmigdys?

Tačiau nebuvo jokio nuskausminimo. Iškenčiau. Džiaugiausi – aš nebe nėščia. Pasėdėjau tualete, parūkiau, galva nustojo suktis. Grįžau namo dviračiu. Vakare laukė ūkio darbai.

Vyras žadėjo nupirkti spiralę, bet taip ir nenupirko. Po mėnesio vėl nėščia, nors naktį bijodavau eiti į lovą.

Prasidėjo skausmai, kraujavimas. Vyras deda ant pilvo sniegą. Nepadeda. Atvažiavo greitoji, išvežė į ligoninę. Pasirodo – persileidimas. Padarė „valymą“ be jokio nuskausminimo. Skausmas žvėriškas. Vyras iš laukų atvažiavo į miestelį traktoriumi ir atvežė analgino. Išgėriau saują.

Po dienos išleido namo. Buvo jau vakaras, autobuso į kaimą nebėra. Einu per laukus, sniegas, šalta.

Po to man buvo ilga depresija. Vyro neprisileidau iš tolo. Jaučiausi žudikė. Iki šiol man atrodo, kad sunkūs išbandymai gyvenime man skirti už tuos abortus“, – pasakoja 28 metų Nijolė, viena auginanti tris vaikus.

Sūnų apsisprendė gimdyti

Su Nijole kalbamės jos mažame bendrabučio kambarėlyje.

Tuoj iš mokyklos grįš abi dukros, po kambarį siaučia baltapūkis dvejų metų Renatas.

Laukiamas sūnus, kuris pradėtas vyro įkalinimo vietoje.

„Ilgai svarsčiau – palikti jį ar ne? Jau turėjau siuntimą daryti abortą. Buvo Kalėdos. Pašalpos pinigai baigėsi, aš neturiu darbo.

Po bemiegės nakties suplėšiau siuntimą. Ir štai koks mano sūnelis“, – didžiuojasi Nijolė mažuoju padauža.

Po sūnaus gimimo moteris vėl tuoj pastojo. Vyras jai prisipažino, kad specialiai „užtaisė vaiką“, nes netikėjo, kad jam sėdint kalėjime pradėtas sūnus yra jo. Norėjęs patikrinti, ar žmona tikrai jį myli.

Tokio tikrinimo rezultatas – abortas.

Ginekologė pavadino žudike

„Nebuvo sąlygų auginti ketvirtą vaiką. Vienas kambarėlis bendrabutyje, lova prie lovos. Aš pati gyvenimo neturėjau ir tokiam pat vargui gimdau savo vaikus.

Apsisprendžiau. Guliu palatoje, savo eilės laukiu. Durys praviros, matau – į vieną pusę moterys pačios nueina, atgal grįžta jau lovose.

Per dvi valandas gal 8 moterys taip pravažiavo kaip konvejeriu.

Po to išsiskyriau su vyru. Sutikau kitą žmogų. Vėl pastojau. Einu pas ginekologę. „Žudike!“ – aprėkė mane, net koridoriuje skambėjo. Praverkiau visą naktį.

Bet dabar tikrai nenorėjau to kūdikio.

Nemylėjau vyriškio, nuo kurio pastojau, nors man jis buvo geras. Ir pradėto vaiko nemylėjau, ėjau jo tik atsikratyti.

Naktį prieš abortą išgyvenau tiktai dėl to, ar atneš buvęs draugas abortui pinigų. Atnešė, tačiau apsiverkė.

Po aborto buvau kaip ant sparnų – dabar jam nebepriklausau. Kaip tik buvau gavusi pasiūlymą dirbti – nešioti po turgų čeburekus. Nėščia būčiau negalėjusi.

Kai atsikračiau nėštumo, apsidžiaugiau – galėsiu tęsti prekybą“, – kalba ir kalba moteris.

Nijolė norėjo paklausti gydytojos, ką nešiojo pilve, bet gėdijosi. Baiminosi, kad gydytoja išbarsianti – negana, kad ateina vaiko žudyti, o dar nori pažiūrėti, kaip jis atrodė.

„Kai aš dariau paskutinius du abortus, naktį melsdavausi – Dieve, žinau, kad žudau, bet tik dėl kitų savo trijų vaikų. Noriu jiems nors pakenčiamo gyvenimo, neleisdama į pasaulį ateiti kitai gyvybei“, – prisipažino daug išgyvenimų patyrusi jauna moteris.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Negimusių kūdikių kapai žymėjo motinų likimus: viena moteris abortus darėsi 33 kartus Atsukam laiką