Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ meno vadovas, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis (46 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Visa ko varomoji jėga yra meilė visa kam – žmogui, gamtai, Dievui ir noras palikti kokį nors pėdsaką žmonijos istorijoje. Noras palikti ką nors gera ir gražaus.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Gana nesunku. Aš visada atkreipiu dėmesį į tai, ką žmogus daro gerai, nesvarbu, kas tai būtų, – vairuoja, lydo metalą. Profesionaliu darbu galima nesunkiai atkreipti mano dėmesį.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:29378267]][[ge:lrytas:lrytas:29673839]]

– Gerai paruoštas kepsnys su paprastu skaniu garnyru – bulvėmis, daržovėmis.

Nesu gurmanas, bet mėgstu kokybišką paprastai paruoštą maistą. Nenusimanau apie pasaulio virtuves, tad man gardžiausias įprastas lietuviškas kepsnys. Anksčiau daug važinėdavau po užsienį, bet nemėgau išbandyti naujų patiekalų.

Bet jeigu kokį skanų valgį užtaikau, tai ir valgau kelias dienas, nes įsitikinu, kad neapsinuodijau nuo to maisto. Šitaip užsienyje man yra buvę – keliskart apsinuodijau labai stipriai. Dėl to esu atidus rinkdamasis valgius.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Rožių. Kai po pirmo koncerto Kauno filharmonijoje vaikystėje gavau jūrą gėlių, tėvai vos galėjo jas panešti, visus namus užtvindė rožių kvapas. Man tas aromatas iki šiol išliko mėgstamiausias.

– Geriausia gauta dovana?

– Vaikai – Herbertas (17 m.), Marija (7 m.) ir Milena (6 m.).

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis turbūt yra mūsų širdyse. Mes patys, mano galva, susikuriame pragarą. Žodžiu, ką norime, tą ir susikuriame.

Net per baisiausius karus, badmečius žmonės sugebėdavo susikurti mažą rojų širdyse. Turbūt mumyse yra tas rojus, kuriame norėtume būti.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be vaikų juoko ir net pykčių.

Kai labai sumažinau griežimą smuiku, daugiau dirbu su orkestru, diriguoju, kiekvieną dieną praleidžiu su vaikais. Kai augo mano pirmagimis, tuo metu intensyviai koncertavau ir praleidau daug jo kūdikystės momentų. Dabar dažnai būnu su šeima, ir jei kur nors išvykstu dienai kitai, labai keistai jaučiuosi.

[[ge:lrytas:lrytas:30078534]]

– Kaip atsipalaiduojate?

– Kai vasarą kaime sėdu į traktoriuką ir pjaunu žolę. Apskaičiavau, kad viską sudėjus jame esu praleidęs kiek daugiau nei du mėnesius. Aplinkui daug pievų, laukų, kalnelių, turiu ką pjauti. Man sodyba yra rojaus kampelis. Jame galiu pasislėpti nuo bet kokių akių.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Neigiamų emocijų turiu labai daug, jautriai išgyvenu dėl sudėtingos kultūros situacijos ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Iš tokių emocijų mane vis bando ištraukti žmona Viktorija, keletas bičiulių – jie prašo atsipeikėti ir pamatyti ne tik blogąją pusę, problemas.

Žmona nuo neigiamų minčių mane atitraukia sugalvodama kitokios veiklos ar neįkyriai paklausdama: o gal per giliai mąstau, gal laikas nuo visko atitrūkti, pamatyti teigiamų dalykų, tarkim, kaip pavasarį skleidžiasi medžių lapai? Man tai padeda.

– Blogiausias įprotis?

– Vieno blogo įpročio – rūkymo – atsikračiau prieš šešerius metus. Šiuo metu blogiausias įprotis – per daug propaguoju sėslų gyvenimo būdą.

Jo nepajėgiu atsikratyti, nors matau, kaip Viktorija laisvalaikiu bėgioja, maudosi ežere žiemą ir vasarą, skrenda į užsienį su vaikais. O aš dažnai neprisijungiu, gal dėl to, kad anksčiau persisotinau skrydžiais po pasaulį. Jaučiuosi išsunktas neigiamų gyvenimiškų patirčių ir norėčiau išsivaduoti iš susikaustymo.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Sugebėti pasiremontuoti automobilį. Dažnai žiūriu, kaip tai daro meistrai, ir man patinka.

Taip pat norėčiau išmokti jodinėti, nes žmona tai daro. Paauglystėje ji daug jodinėjo, dabar vėl sugrįžo prie šio pomėgio. Man atrodo, kad tai romantiška. Bet aš bijau žirgų. Jeigu atsikratyčiau kai kurių baimių, kurios kartais trukdo visaverčiam gyvenimui, gyvenimas labiau prašviesėtų.

[[ge:lrytas:lrytas:30078539]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Vilniuje gimusį pasaulinio garso smuikininką virtuozą, vunderkindą Jaschą Heifetzą (1901–1987). Jis man vaikystėje buvo sektinas pavyzdys muzikoje – tobulumo viršūnė, kokią žmogus gali įsivaizduoti. Niekam nepavyko pasiekti tos viršūnės.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Jeigu nebūčiau smuikininkas, norėčiau būti žvirbliuku. Nuo pat vaikystės labai norėjau būti žvirbliuku, nes šis paukštelis turi galimybę laisvai skristi, kur tik nori. Jokių sienų jam nėra. O mes, žmonės, prisidarę visokių barjerų net tarpusavio santykiuose.

– Drąsiausias sprendimas?

– Turbūt tas, kad išsukau iš profesionalaus smuikininko kelio. Tą kelią, kuriuo ėjau daug metų, uždariau ir stipriai atsidaviau šeimai, vaikams.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Tai nutiko 1991 metais Madride, kai už nuopelnus Europos kultūrai buvau apdovanotas Ispanijos, Jordanijos ir Graikijos karalienių įsteigto fondo „Kartu už taiką“ medaliu.

Didžiulio pobūvio metu prie vieno staliuko sėdėjome su keletu garbių svečių, kai mano kaimynei ant grindų nukrito auskaras su briliantais.

Negi kas nors iš solidžių svečių lįs po stalu? Aš, tuo metu keturiolikos metų lietuvis, lindau po stalu ir suradau briliantus. Pamenu, kaip dama džiaugėsi ir kaip man paplojo visi aplinkui. Atrodo, tai niekai, bet dabar juokinga prisiminus.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Sūdytos lašišos.

– Mėgstamiausias posakis?

– Vengiu kitus atvirai kritikuoti, primesti nuomonę. Jei kas nors nori išgirsti mano nuomonę, sakau: nekritikuokite, padarykite geriau.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Esu perskaitęs nemažai lietuvių autorių knygų, man labai patiko Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Vincas Mykolaitis-Putinas, Marius Katiliškis. Jų kūrybą prisimenu labai šiltai, skaitydamas išgyvenau kelionę per gražiąją Lietuvėlę.

[[ge:lrytas:lrytas:30078537]]

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Tokią, kokią nuperka žmona.

– Meilė – tai...

– ... tarnystė.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Norėčiau, kad prisimintų kaip smuikininką.

Smuikininko Vilhelmo Čepinskio nuotykis: per pobūvį lindo po stalu ieškoti briliantų