Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

„Pinigai suteikia didesnę laisvę įgyvendinti savo svajones. Jei galėčiau sau leisti, mano didžiausia svajonė būtų keliauti aplink pasaulį“, – sako Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė (38 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Pastarieji mano pirkiniai – gana netipiški: baldai, apdailos darbai, interjero akcentai... Neseniai įsigijau naują būstą, tad ir mano pirkiniai susiję būtent su jo įrengimu ir detalėmis jaukumui kurti.

[[ge:lrytas:lrytas:30223357]][[ge:lrytas:lrytas:30451668]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Jau beveik dešimtmetį esu Kauno „Akropolio“ valdytoja, juokauju, kad darbe mane kasdien supa begalė pagundų neapgalvotai įsigyti vieną ar kitą pirkinį.

Nori nenori teko išsiugdyti gebėjimą toms pagundoms atsispirti: perku tai, kas būtina, didžiausius pirkinius planuoju iš anksto arba keičiantis sezonams. Tiesa, pamačiusi dėmesio vertą kelionės pasiūlymą dažniausiai vis dėlto nesusilaikau ir pasiduodu impulsui.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Sakyčiau, kad mano atveju tai būna ne konkretūs daiktai, o veikiau patyrimai: jau minėjau keliones, taip pat išskirčiau sveikatinimosi procedūras, knygas, meno kūrinius bei kvepalus. Tokie pirkiniai praturtina ir jų vertė išlieka ilgam, todėl lengviau sau argumentuoti, kodėl turėčiau sau juos leisti.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Asmeniniame gyvenime vertinu laisvę ir esu pratusi priimti sprendimus savarankiškai, tad už savo finansus bei pirkinius esu atsakinga pati sau.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Jau šiek tiek užsiminiau apie tai, kad pinigus matau kaip įrankį, suteikiantį galimybę praturtinti gyvenimą potyriais. Todėl manau, kad jie turėtų būti skiriami ne tik būtiniausiems materialiniams poreikiams, bet ir mažiems gyvenimo malonumams.

Man tai – trumpos savaitgalio kelionės į užsienį, galerijų ar koncertų lankymas, gurmaniškos vakarienės su draugais mieste.

Pinigai taip pat gali tapti investicija į save: mokantis, gilinant žinias, tobulinant įgūdžius, studijuojant.

Taigi, mano požiūriu, pinigai turi pasitarnauti siekiant tikslų, kuriuos sau keliame, leisti patirti pozityvių emocijų ir neturėtų būti pagrindinis gyvenimo tikslas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Anksti pradėjau užsidirbti pati. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, daug ko išmokau per gyvenimiškas pamokas, pavyzdžiui, kai pervertinusi savo galimybes neapgalvotai išleidau per daug pinigų, o vėliau turėjau susiveržti diržą. Esu pasimokiusi ir neinvestuoti į didesnio rizikingumo abejotinus projektus.

Tokios pamokos ir eksperimentai suformavo požiūrį, kad su pinigais reikia elgtis atsakingai ir racionaliai vertinti savo galimybes bei biudžetą, rizikas.

Mėgstu klausyti tinklalaidžių apie finansinį raštingumą, kuriose mokoma, kaip efektyviai valdyti asmeninius finansus. Džiugu, kad internete galima rasti daug nemokamų profesionalių ir ekspertinių patarimų.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Tėvai mane visada skatino turėti santaupų ir būti pasiruošus netikėtoms išlaidoms.

Šio principo laikausi ir dabar, planuodama asmeninį biudžetą: būtinosioms išlaidoms, tokioms kaip būsto paskola, draudimas, maistas, mokesčiai, skiriu 50 procentų savo pajamų, 30 procentų – drabužiams, pramogoms ir kelionėms, o 20 procentų atidedu santaupoms.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Manau, kad tai teisinga: tik pats efektyviai valdydamas asmeninius finansus gali suprasti pinigų vertę, išmokti valdyti rizikas, perprasti kapitalo kaupimą ir investavimą, išmokti planuoti savo biudžetą – tokios žinios labai vertingos ir valdant įmonių finansus.

Bet koks individualumo ir atsakomybės skatinimas yra labai sveikintinas.

[[ge:lrytas:lrytas:30989188]]

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Manau, kad žmones gadina ne pinigai, o finansinio raštingumo žinių arba atsakomybės trūkumas.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmasis mano darbas buvo gamybos sektoriuje.

Tuomet buvau šešiolikos ir dirbau per vasaros atostogas. Kiek tiksliai uždirbau, nepamenu, tik žinau, kad už pirmąjį atlyginimą nusipirkau mobilųjį telefoną „Nokia“.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Labiau nei pinigai mane motyvuoja vizija, kad mano ir visos komandos darbas gali daryti realų pokytį mieste, atliepti bendruomenės poreikius, prisidėti prie verslų sėkmės.

O gaunamą užmokestį už darbą vertinu kaip atlygį už savo skiriamą laiką bei energiją.

Žinoma, vertinu ir finansinę laisvę bei jos suteikiamus privalumus – tai irgi motyvuoja dirbti ir uždirbti.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip, per Lietuvos Raudonojo Kryžiaus fondą visada skiriu kasmėnesinę finansinę paramą vienišiems Lietuvos senjorams.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Neteko. Visada stengiuosi turėti finansinę pagalvę ir santaupų rezervą, kuris leidžia jaustis saugiau.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Pirmoji reforma, kurią pamenu, buvo po nepriklausomybės atgavimo įvesti talonai, vėliau – lito įvedimas, tačiau tada dar buvau vaikas, todėl ir mano finansinio gyvenimo šie pokyčiai nepaveikė.

Kur kas geriau atsimenu 2008 metų finansinę krizę: tada dirbau prekybos centrų valdymo vadove viename didžiausių maisto produktų parduotuvių tinklų. Susidūrėme su daugybe iššūkių, kuriuos privalėjau suvaldyti, kad verslai veiktų nepertraukiamai.

Nors tai nebuvo lengvas metas, įgijau neįkainojamos patirties: sustiprinau derybinius įgūdžius, išsiugdžiau atsparumą stresinėms situacijoms ir lankstumą, išmokau operatyviai priimti sprendimus.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Taip. Kaip jau minėjau, santaupoms atidedu bent penktadalį kasmėnesinių pajamų, o esant galimybei – ir daugiau. Šiuo metu taip pat domiuosi alternatyviomis investavimo galimybėmis, kad galėčiau įdarbinti santaupas ir gauti papildomų pajamų.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Manau, kad svarbiausia yra emocija ir tikslas, dėl ko daiktas dovanojamas, todėl pačios dovanos vertės nesureikšminu.

Su šeima ar draugais keisdamiesi dovanomis pastaraisiais metais susitariame dėl dovanų vertės.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Dovaną pirmiausia vertinu kaip man parodytą dėmesį, todėl kiekviena jų vien tuo yra brangi ir džiugina. Taigi dovanų gautus daiktus visada stengiuosi prisijaukinti – surasti kiekvienam tinkamą vietą savo erdvėje.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Jei galėčiau sau tai leisti, mano didžiausia svajonė būtų keliauti aplink pasaulį.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Tikiu ne ritualais, o nuosekliu darbu, ilgalaikių tikslų ir vizijos turėjimu. Finansinę sėkmę vertinu kaip grąžą už pastangas, nuveiktus darbus ir sėkmingai įgyvendintus projektus.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Nebūtinai. Manau, kiekvienam žmogui laisvę suteikia skirtingi dalykai ir potyriai.

Net ir neribotas finansines galimybes turintis žmogus gali būti įkalintas savo įsitikinimų, kompleksų, streso ir niekada neatrasti vidinės laisvės.

Tuo metu kitas, turėdamas net ir gerokai mažesnius finansinius pajėgumus, jausis visiškai laisvas – tai labiau požiūrio klausimas.

Kita vertus, pinigai išties suteikia didesnę laisvę įgyvendinti savo svajones, vizijas ir norus.

Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė atskleidė, kaip taupo pinigus