Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas (64 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Mintis, kad į šį pasaulį atėjau dėl kažkokio tikslo ir, kad ir kas vyktų, tai yra to tikslo dalis. Būna, šauna mintis ką nors pasiekti ir tampu tarsi apsėstas, kol tai įvyksta.

Pavyzdžiui, kadaise labai norėjau įlipti į uoste stovintį laivą, padirbėti paprastu darbininku. Nutiko taip, kad dabar be pastangų galiu lipti į laivus kasdien.

[[ge:lrytas:lrytas:29072957]][[ge:lrytas:lrytas:30777144]]

Man galioja posakis – atsargiai su svajonėmis, nes jos gali išsipildyti.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Esu biologinė būtybė, tad neatspari kvapams, skoniui, vaizdui ir garsui. Ne visi deriniai tinka, pavyzdžiui, jei skaniai kvepėsite ir garsiai šauksite, greičiau sulauksite policininko, o ne mano dėmesio.

– Koks patinka patiekalas?

– Kiunkė (bulvių ir žirnių košė). Patiekalas iš vaikystės, be to, žinomas tik žemaičiams.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Benzino. Paauglystėje labai daug laiko praleidau garaže.

– Geriausia gauta dovana?

– Žmona Lijana. Gavau ją prieš 39 metus, taip ir esame kartu iki šiol.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... mano palėpės bibliotekoje. Ten galiu pabūti savimi, nes gyvenimo kaukės tiesiog atšoka ir nukrinta.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be ketinimo ir veiksmo ryte išlipti iš lovos.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Anksčiau, būdavo, sėdu į mašiną ir spaudžiu pedalą. Dabar tai nebeįmanoma, nes policija gali atpalaiduoti nuo teisių. Todėl tapau sėslesnis – ant grotuvo dedu vinilinę plokštelę, suku garsą, užsimerkiu ir skrajoju.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Savitvarda, kurios resursai yra jau ties dugnu, todėl naudoju plačiai paplitusią Rytų praktiką garsiai išsirėkti.

– Blogiausias įprotis?

– Vaipytis, graužti pirštus ir tinginiauti.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Akimirksniu atskirti gerus žmones nuo ne tokių gerų ir be sentimentų sakyti „ne“.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Jau nebepakviesiu. Prieš keliolika metų važiavau į Diuseldorfą paspausti rankos legendiniam vokiečių lenktynininkui Michaeliui Schumacheriui, bet neprivažiavus Vilniaus oro uosto viršininkas grąžino atgal į darbą, nes į laivą kraunant grūdus prikrito balandžių.

Vietoj puoselėto pasimatymo rašiau pasiaiškinimą ir rinkau iš tų grūdų nepageidautinus priedus. Daugiau tokios patirties nebenoriu.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Jau sakiau, kad negaliu svajoti, nes išsipildys, tad geriau liksiu tas, kas esu, nes mano vieta tuščia nebūna – nebus kur grįžti.

– Drąsiausias sprendimas?

– Įtikinti kolektyvą ir ryžtis gaminti vandenilį.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Vestuvės esant 32 laipsniams šalčio, kai visų svečių „Žiguli“ ir „Moskvič“ nepajudinamai užšalo, tačiau šventiniai pietūs buvo suvalgyti ir pagal tų laikų tradicijas piršlys pakartas.

[[ge:lrytas:lrytas:31083311]]

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Erdvės šviežiam maistui.

– Mėgstamiausias posakis?

– Šiaurė po nosimi – pūsk. Išmoktas iš mamos, kai pramigus prieš mokyklą reikėdavo žaibiškai suvalgyti karštą košę ar sriubą.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Labai seniai matytas filmas „Pelnas“, kuriame kontoros vaikinas kurdavo pergalės strategiją įlindęs į kartoninę dėžę. Kartais svarstau, kad ir man ne pro šalį būtų tokią įsigyti.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Tikrai jos kraunu ir pilu ant savęs nemažai, kartais net svarstyklių rodyklė sujuda.

Kai kolegos stengiasi bendrauti per atstumą, suprantu, kad tikrai saiko pritrūko.

Man patinka akimirksniu įsigeriantys kremai ir naujos mašinos odos kvapą primenantys skysčiai.

– Meilė – tai...

– Nenuvertėjanti žmonių santykių valiuta.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Aš dar noriu ir tikiuosi gyventi.

Klaipėdos uosto direktorius A. Latakas: „Man galioja posakis – atsargiai su svajonėmis, nes jos gali išsipildyti“