Atvirame internetinės laidos „Proto industrija“ pokalbyje apie tai, kaip organizuojamas Bažnyčios darbas, kokios strategijos pasitelkiamos sekėjams pritraukti, kalbinamas Eriko Viršilo jis atvirai pasakoja, kaip atrado savo pašaukimą, atskleidžia, nuo ko priklauso tikinčiųjų skaičius bei dalijasi kitomis intriguojančiomis gyvenimo detalėmis.
– Kaip manote, kodėl Bažnyčia vis dar yra pakankamai uždara organizacija, apipinta įvairiais mitais?
– Manau, kad Lietuvoje yra išaugęs „Altorių šešėly“ mitas. Visi skaitė šį literatūros kūrinį ir turi susidarę tam tikrą įvaizdį. Tačiau pažiūrėjus, kaip yra iš tikrųjų, pamatysime, kad realybė su tuo visai nesutampa.
– Tačiau nėra kitos, modernios knygos apie Bažnyčią. Apskritai, ji, ko gero, patiria didžiulį spaudimą modernizuotis?
– Kai kalbame apie modernizavimą, visi galvoja tik apie paskutinį šimtmetį. Tačiau reikia prisiminti, kad būtent iš Bažnyčios kilo universitetai, ligoninės, menai. Didžiojo sprogimo teoriją taip pat atrado vienuolis. Be to, nuolat turime dokumentų, kuriuose kalbama, kaip toliau modernizuotis, diskutuojame apie dirbtinį intelektą. Tačiau su dabartiniu pagreičiu matome, kad ne viskas, kas yra nauja, garantuotai išeis į gera. Bažnyčia nėra linkusi viską greitai keisti, viską, kas sena, išmesti ir pradėti iš naujo. Vis dėlto, ji auga ir naudoja naujus dalykus.
– Kodėl bažnyčios tuštėja?
– Kalbant apie Lietuvą, taip yra dėl demografinių priežasčių. Europoje tai lemia kultūros pasikeitimas. Tačiau Afrikoje ar Azijoje tikinčiųjų skaičius auga. Štai Vietname vien tik klierikų yra 2000. Kartais atrodo, kad yra parapija, kurioje žmonės vien miršta ir jau reikės ją uždaryti. Tačiau tada ateina naujas klebonas, kuris įveda dinamiką, ir parapija suklesti.
– Sakyčiau, kad kunigai buvo pirmieji nuomonės formuotojai, skleidę žodį, rinkę sekėjus. Be to, Jūs sakote, pakeitus kleboną, sekėjų skaičius gali padidėti arba sumažėti. Vadinasi, taikote panašias strategijas kaip ir versle.
– Jei reikėtų išskirti vieną pagrindinį nuomonės formuotoją, sakyčiau, kad tai Jėzus Kristus, nes būtent jis pakeitė pasaulio mąstymą.
– Turbūt visuomet bandoma kalbėti paprastam žmogui suprantama kalba, ne teologinėmis frazėmis?
– Dažnai, jei paklausai, kokį Dievą įsivaizduoja ir kokiu juo netiki agnostikai, tai paaiškėja, kad ir pati Bažnyčia tokiu Dievu netiki. Svarbu suprasti, kas iš tiesų yra Bažnyčios mokymas. Tai yra vienas didžiausių iššūkių.
– Ar socialiniai tinklai padarė įtaką Bažnyčiai?
– Jie daugiau padarė įtaką žmonių tarpusavio bendravimui ir mąstymui, o tai taip pat pakeičia ir Bažnyčią.
– Ar rašant pamokslą teko pasinaudoti ChatGPT?
– Taip. Rengdamas Vasario 16-osios minėjimo pamokslą, paklausiau ChatGPT, ką daryti, kad Lietuva išliktų laisva? Pamokslo metu pacitavau gautus atsakymus, tikintiesiems taip ir sakiau, kad naudojau ChatGPT, o jis atsakė, kad štai šie punktai būtų svarbūs.
– Kaip dažnai Jūs keliaujate? Juk turite ir tarptautinių pareigų.
– Dėl tarptautinių pareigų praeitais metais nukeliavau 100 tūkst. mylių, t. y. keturis kartus apkeliavau aplink pasaulį. Kuomet mane išrinko Europos konferencijų tarybos pirmininku, galvojau, kad teks keliauti tik Europoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad yra ir tarpžemyninių vizitų. Jau du kartus buvau Afrikoje. Bažnyčia yra pasaulietinė organizacija, nors dažnai apie ją galvodami įsivaizduojame vien savo parapiją.
– Kartą mačiau Jus oro uoste, buvote su ausinėmis. Įdomu, ko arkivyskupas klauso?
– Jei keliauju, tuomet klausau maldų. Taip pat audioknygų, dainų grojaraščių.
– Ar kunigas gali kaupti turtą?
– Taip. Jis neturi duoti neturto įžadų, kaip kad vienuolis. Tačiau jam patariama vengti prabangos. Krikščioniškas gyvenimas savaime turėtų riboti prabangaus gyvenimo siekį. Tas pats galioja ir pasauliečiui katalikui, kuriam nėra uždrausta kaupti turtų, bet skatinama juos panaudoti gėriui. Ne kaupti sau, o dalintis.
– Ar Jums pavyksta pabėgti nuo savo pareigų, pabūti tiesiog žmogumi?
– Ne pabėgti, o pailsėti, taip. Tačiau, kai manęs paklausia, ar aš kada nors negalvoju apie savo darbą, aš atsakau: o ar motina kada nors negalvoja apie savo šeimos rūpesčius, vaikus?
– Jūs pats penkerius metus dirbote vienoje didžiausių IT bendrovių pasaulyje IBM. Kas tokio nutiko Jūsų gyvenime, kad pasirinkote dvasininko kelią?
– Lūžis įvyko tada, kai turėjau galimybę būti paaukštintas pareigose IBM. Manęs laukė visa diena pilna interviu. Besiruošiant jiems, pradėjau galvoti, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo, ko man reikia? Pradėjau rašyti sąrašą dalykų, kuriuos norėjau daryti. Jame buvo: teisė, konsultavimas, viešas kalbėjimas, psichologija… Baigęs sąrašą, supratau, kad visus tuos dalykus daro kunigas.
– Ar Jums buvo iššūkis suorganizuoti 1992 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje?
– Bet kam yra iššūkis (juokiasi). Tačiau aš, kai dirbau IBM, tuo pačiu metu vadovavau Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai. Jau buvau organizavęs Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Australijoje 1987–1988 m. Tai buvo trijų savaičių kongresas, kuriame dalyvavo 300 jaunuolių iš 13 šalių. Taigi, turėjau organizacinės patirties. Taip pat man padėjo anglų, italų, lietuvių kalbų žinojimas.
– Jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadovas. Kokie didžiausi iššūkiai kyla Jums kaip vadovui?
– Didžiausias iššūkis ir skirtumas nuo kitų įstaigų, tokių kaip IBM, kurioje dirbau, yra santykis su kunigais, kurių dirbančių Vilniaus arkivyskupijoje yra maždaug 150. Kunigas yra tarsi vadybininko atitikmuo, nes jis turi savo padalinį, už kurį yra atsakingas. Tačiau aš neturiu galimybės jo atleisti iš darbo, jeigu jis dirba netinkamai. Yra galimybė atleisti iš pareigų, bet ne iš kunigystės. Šia prasme kunigas man yra labiau kaip sūnus, šeimos dalis. Jei sūnus prisidirba, tu jo neišmeti iš šeimos.
– Kai kyla sunkumų, kiek Jūs kaip lyderis prisiimate atsakomybę sau ant pečių, o kiek paliekate tai Dievo valiai?
– Nepamenu, kuris iš šventųjų yra pasakęs: dirbk lyg viskas priklausytų nuo tavęs, melskis lyg viskas priklausytų nuo Dievo.
– Ką reikia padaryti, kad iš vyskupo taptum popiežiumi?
– Tai praktiškai neįmanoma. Tiek versle, tiek visur kitur, tam, kuris nori „prasimušti“ tik tam, kad „prasimuštų“, dažnai nepasiseka.
Tačiau juk normalu turėti ambicijų, siekti ne tik sielovadinių, tikėjimo tikslų. Tad ar įmanoma daryti karjerą Bažnyčioje?
Jeigu ateini į šią tarnystę, dirbti Bažnyčioje, vadinasi, Dievas yra parengęs tau planą. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad Dievo planas mums yra daug didesnis, nei mes patys galėtume jį sukurti ar įsivaizduoti.
– Ką patartumėte jaunam verslininkui?
– Verslininkui ar ne verslininkui, bet atrasti kelią į tikrą laimę, savo pašaukimą. Verslas nebūtinai yra pašaukimas. Gyvenimas turi savo pašaukimą, o verslas gali būti tik įrankis tam.
