Į klausimus apie gyvenimą šįkart atsakė poetė ir dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė (56 m.).

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Gyvenimas. Kiekviena diena yra dovana, kad ir kokia ji būtų. Tai naujos patirtys ir išbandymai.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Pakviesti, pašaukti vardu, paskambinti, parašyti laišką.

– Koks patinka patiekalas?

– Skonių skalė kinta. Patiekalai – taip pat. Neturiu vieno, kurį galėčiau išskirti ir juo mėgautis nuolatos. Daugiau vaisių, daržovių ir žuvies.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Švara ir tvarka visad kvepia gerai. Na, operacinėje sterilu, bet... Ilgą laiką mėgavausi Christiano Dioro „Dune“ kvepalais. O kartą teko dalyvauti kvepalų kūrimo ceremonijoje. Susikūriau kvepalus, kurie man itin patinka, nors kitiems – nelabai.

– Geriausia gauta dovana?

– Gyvenimas.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... rojų mes susikuriame patys. Santarvė ir draugiškas buvimas su savimi suteikia visas galimybes keliauti, ieškoti ir atrasti pažadėtąjį rojų, žemę, kurioje yra tėvai, broliai, seserys, vaikai, sutuoktiniai, bičiuliai, pažįstami ir nepažįstami.

[[ge:lrytas:lrytas:30451665]][[ge:lrytas:lrytas:30676946]][[ge:lrytas:lrytas:30872056]][[ge:lrytas:lrytas:31456581]]

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be kasdienės veiklos.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Vaikštinėdama po mišką jaučiuosi labai gerai.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Darbas, rašymas, kūryba. Parodų, muziejų, koncertų lankymas, gera poezija ir buvimas tarp bendraminčių. Malonios staigmenos ir netikėtumai, kurie kartais sujaukia visus planus, bet padeda užmiršti, nuginti šalin neigiamas emocijas.

– Blogiausias įprotis?

– Sėdėti užsikėlus koją ant kojos, ranka parėmus smakrą, akis įbedus į kompiuterį.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Kuo didesnis žinojimas, tuo didesnė nežinomybė. Nepamenu, kas tai pasakė, bet kas kartą nudžiungu, kai būna pirmas kartas: pirmas žodis, pirmas žingsnis ir taip toliau. O tų pirmųjų kartų vis dar pasitaiko. Tai ir yra pamokos, atsitiktinumai, suteikiantys atradimo džiaugsmą.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Aktorę Virginiją Kochanskytę.

Šalia mūsų yra daugybė žinomų aktorių, rašytojų, dailininkų, menininkų, politikų, verslininkų, su kuriais įdomu bendrauti. Jeigu kiekvieną dieną pasimatyčiau ir pakalbėčiau su skirtingų sričių atstovais, gyvenimas įgautų šiek tiek daugiau spalvų. Kartais reikia labai mažai – mandagiai pasisveikinti ir atsisveikinti.

[[ge:lrytas:lrytas:31621597]]

Norėčiau pakviesti susitikti britų aktorę Daisy Jessicą Edgar-Jones. Priežastis labai paprasta. Jos veido bruožuose, laikysenoje kartais atrandu nenusakomos savasties. Iš praėjusio laiko. O gal aš klystu? Susitikus galėčiau įsitikinti.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Dažnai pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu 1994 metais, gavusi kvietimą studijuoti menus Šveicarijoje, būčiau išvažiavusi ten mokytis. Bet išvažiavau į gimdymo namus Klaipėdoje ir susilaukiau puikaus sūnaus Justo.

Eilėraštyje „Viešbutis Gliotertalio kalnuos“ rašiau: „... o gal būčiau batų pardavėjo išsvajota žmona?“

Vaikystėje svajojau tapti balerina.

– Drąsiausias sprendimas?

– Ištekėti už Audriaus Lukausko.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Karpatuose pirmą kartą leistis slidėmis nuo aukšto kalno nemokant slidinėti. Pasekmes jaučiu iki šiol.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Įvairiausių uogienių, kurių aš nevalgau, konservuotų agurkėlių ir kitų skanumynų. Ten vyrauja chaotiška pilnatvė ir skonių įvairovė. Kartais tuštuma.

– Mėgstamiausias posakis?

– Lotyniškas „Omne vero – verum consonat“. Visa tai, kas tikra, yra sąlytyje su tiesa, o gal kiekviena tiesa dera su kiekviena kita tiesa?

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Išmanioji televizija dosniai pažeria įvairiausių filmų ir serialų. Didžiausia problema yra ta, kad vos tik peržiūrėję filmą jį pamirštame. Informacijos srautas toks didelis, kad galima pasiklysti, tada norisi nuklysti į siaurą, specifinį kūrybinių raiškų ratą, kai žinai, kokią knygą nori skaityti ir kokio režisieriaus filmą pamatyti.

[[ge:lrytas:lrytas:31621598]]

Įstrigo Federico Fellini, Ingmaro Bergmano filmai, Clarissos Pinkolos Estes „Bėgančios su vilkais“, Rolando Rastausko „Vienišos vėliavos“, Juditos Vaičiūnaitės „Nemigos aitvaras“, Birutės Jonuškaitės „Maestro“.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Natūralią, bet pasilepinu ir amerikietiška „Mary Kay“ produkcija.

– Meilė – tai...

– Meilė – ne seilė, nenurysi, neišspjausi. Nežinau, kodėl šią akimirką prisiminiau vaikystėje mamos bičiulės pasakytą šią frazę. O atsakymo, kas yra meilė, ieškome visą gyvenimą. Ar surandame? Kas kartą vis daugiau prasmių galima įžvelgti.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Pozityviai.

Daiva Molytė-Lukauskienė: „Pirmų kartų vis dar pasitaiko“