„Manau, kad be globėjos paskatinimo man būtų kur kas sunkiau siekti savo svajonės. Ji ypatingą dėmesį skyrė mano išsilavinimui. Apie gimnaziją aš net negalvojau, tačiau, kai globėja išgirdo, kad rinksiuosi profesinę mokyklą, pasakė griežtą: „Ne“. Matydama mano užsispyrimą, ji tikėjo manimi. Jos indėlis didžiulis, bet daug ir mano pastangų“, – neabejoja savarankišką gyvenimą pradėjusi globotinė.
Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus dviem savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis.
Susipažino globos namuose
Į globos namus Aelita pateko 5-erių ir juose praleido beveik dešimt metų. Ten likimas ją suvedė su Violeta, kuri vos mėnesiui buvo paskirta dirbti Vilniaus globos namuose ir tapo Aelitos auklėtoja.
„Iš pradžių nepatikliai į ją žiūrėjau, bijojau naujų žmonių, sunku buvo kuo nors pasitikėti, buvau pikta, tad ir mūsų bendravimas buvo nelengvas. Tiesą sakant, buvau pasimetusi gyvenime. Violeta savo pavyzdžiu man rodė, kad pasaulyje yra ir gerų žmonių, norėjo man padėti. Su ja dar stipresnis ryšys užsimezgė, kai ji grįžo į Zarasus“, – pasakoja Aelita.
Ji iki šiol prisimena pozityvių jausmų bangą, kurią sukėlė pirmasis apsilankymas globėjos namuose. Tuomet Aelita viešėjo savaitgalį ir kartu šventė globėjos ir jos dukros gimtadienį. Į globos namus Vilniuje paauglė grįžo su ašaromis akyse.
„Norėjau likti su Violeta, nes ten pasijutau lyg tikroje šeimoje su daug dėmesio ir šilumos. Vėliau viešėjau pas ją visą vasarą. Nuolatinė globa buvo nustatyta praėjus metams po pirmosios mano viešnagės“, – prisimena Aelita.
Aš buvau tinginiukė, o ji skatino mokytis
Atvažiavus į Zarasus tuometinė devintokė jau kitą dieną kartu su globėja keliavo į šalia namų esančią „Ąžuolo“ gimnaziją.
„Violeta besąlygiškai mane palaikė ir padėjo, nuo pat pradžių mūsų santykiai buvo artimi ir šilti. Ji lydėdavo mane ir iki mokyklos, kurioje reikėjo prisitaikyti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaikė diskusijų, ginčų, bet tai natūralu. Labiausiai nuomonės išsiskirdavo dėl mokslų – aš buvau tinginiukė, o ji skatino mane mokytis. O dabar esu jai dėkinga už išlaikytus egzaminus ir pasirinktą studijų kelią“, – teigia šiuo metu studijuojanti mergina.
Pasak Aelitos, dar gyvendama globos namuose ji daug sportuodavo, laikėsi disciplinos, atsakomybės, tvarkos, neturėjo žalingų įpročių – tai ugdė ją kaip asmenybę. Be abejo, į priekį vedė svajonė tapti sporto trenere.
Pasijutau mylima ir svarbi
Mergina atvira – gyvenimas pas globėją sugrąžino jai pasitikėjimą aplinkiniais, meilę, sustiprino norą mokytis, ko nebuvo globos namuose, kur buvo mažiau dėmesio ir motyvacijos mokslui.
„Globos namuose išmokau savarankiškumo, tvarkos, tačiau tik globėja leido man pasijausti mylima ir svarbia. To man labiausiai trūko“, – prisipažįsta Aelita.
Paklausta, ar globėją vadina vardu, ar mama, ji nusišypso. „Mama nevadinu, bet širdyje ji jaučia, kad yra mano mama. Aš ją tokia laikau. Kai mieste susitinkame su pažįstamais, ji pristato mane kaip savo dukrą“, – sako Aelita.
Nors dabar ji studijuoja Lenkijoje, tačiau su globėja ryšį palaiko beveik kasdien – susirašo žinutėmis ar pasiskambina. Atostogų universitete metu leidžia laiką pas globėją. „Violeta visada sako, kad manęs laukia ir Zarasuose yra mano namai. Man čia labai gera“, – sako Aelita.
Šiuo metu ji baigia trečio kurso studijas, beliko dveji metai ir Aelita taps lengvosios atletikos sprinto trenere. „Šiuo metu ne tik studijuoju, bet ir dirbu vaikų lopšelyje-darželyje su 9 mėn. – 2,5 m. vaikais. Labai patinka su jais leisti laiką, linksta prie jų širdis. Aplanko įvairios mintys, kad gal kada ir savo darželį atidarysiu“, – naujais planais dalijasi Aelita.
Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 8 800 10 800.
