Švenčiant Valstybės dieną Kaunas nusilenkė miestą garsinantiems žmonėms. Daugiatūkstantinės publikos akivaizdoje apdovanojimais scenoje buvo pagerbti kultūros ir meno darbuotojai, medikai, rašytojai, sportininkai, taip pat dvasininkai.

Išskirtinės pagarbos sulaukė kauniečiai, apdovanoti 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklais.

Jais pasipuošė Miko Petrausko scenos menų mokyklos tautinių šokių ansamblio „Malūnėlis“ meno vadovė, choreografijos mokytoja ekspertė Birutė Brazdžiūtė, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Jūratė Onaitytė, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Zigmantas Dargevičius bei Kauno kunigų seminarijos studijų garbės dekanas, Trečiojo amžiaus universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Kauno miesto savivaldybės sielovadininkas prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas.

– Ar šis apdovanojimas tapo didele staigmena? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo 53 metus kunigo pareigas einančio prelato V.S.Vaičiūno.

– Esu gavęs daug įvairių apdovanojimų – tiek bažnytinių, tiek valstybinių. Vienas garbingiausių – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.

Šiemet pavasarį švenčiau 80 metų jubiliejų, o didžiąją dalį gyvenimo praleidau Kaune, todėl Kauno savivaldybė tokiu būdu turbūt nusprendė pasveikinti mane ir įvertinti mano veiklą.

Nors gerai pažįstu Kauno merą Visvaldą Matijošaitį, tikrai neprašiau skirti apdovanojimo. (Juokiasi.)

Pirmiausia reikia padėkoti Dievui už gyvenimą ir visa tai, ką turi savyje.

Talentus galime užkasti į žemę ar pragerti, o galime savo pašaukimą leisti į apyvartą, kad jis duotų naudos. Tai, matyt, buvo mano pašaukimo įvertinimas.

Daugiau kaip pusšimtį metų atidaviau Kaunui ir Lietuvai. Turiu daugybę draugų, pažįstamų, stengiuosi su visais gražiai sugyventi. Galiu bendrauti su bet kuo – mažu vaiku, suaugusiuoju, mokslininku, elgeta, girtuokliu. Kaip ir Kristus, aš žiūriu į žmogų. Galbūt jis nelaimingas, bet žmogus.

– Nepaisant daugybės įvertinimų ir amžiaus, esate labai aktyvus žmogus?

– Vienu metu turėjau 8 pareigas. Lig šiol esu paskirtas teisėju bažnytiniame teisme, kuriame nagrinėjamos santuokinės bylos. Šias pareigas einu 50 metų, taip pat du dešimtmečius esu Trečiojo amžiaus universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas.

Lygiagrečiai dirbau mokslinį darbą. Nuo 1993 iki 2007 metų dirbau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanu.

Palikęs šias pareigas po metų gavau profesoriaus vardą.

– Dar nepaminėjote, kad esate paskirtas Kauno savivaldybės sielovadininku.

– Kauno savivaldybės administracija yra vienintelė Lietuvoje, turinti savo koplyčią ir kapelioną. Jau keturiolikti metai kiekvieną pirmadienį einu ten laikyti šv.mišių, vykstančių pietų pertraukos metu, nuo vidurdienio.

– Ar savivaldybės tarnautojai aktyviai jose dalyvauja?

– Paprastai susirenka 10–15 žmonių, kartais daugiau. Kai kurie darbuotojai atvyksta nuolat.

Paprastai atvykstu pusvalandžiu anksčiau, nes kai kurie žmonės tiesiog nori pasikalbėti, prieiti išpažinties arba turi kokį nors dvasinį klausimą, paprašo atlaikyti šv.mišias už mirusius artimuosius.

– Kokį įspūdį palieka bendravimas su miesto politikais?

– Dievas sukūrė žmogų – tuo metu nebuvo nei valstybių, nei politinių partijų. Kristaus akimis reikia žiūrėti į kiekvieną žmogų. Neturime teisės kažką nurašyti tik todėl, kad žmogus netikintis, kito tikėjimo, kitokių politinių pažiūrų.

Viskas, kas neprieštarauja dorai ir tikėjimui, yra garbinga. Jeigu žmogus net ir netikintis, reikia į jį žiūrėti su pagarba.

[[ge:lrytas:lrytas:32830690]][[ge:lrytas:lrytas:19212831]]

Aišku, ateistiniais laikais vyko kova prieš Dievą ir dalis aktyviausių dvasininkų kovojo prieš Bažnyčios persekiojimą.

Dabar lakai pasikeitė, Lietuva atgavo nepriklausomybę, tačiau atsirado kitas blogas dalykas – liberalizmas, o liberalizmas be rėmų veda į nužmogėjimą. Bažnyčia tokių dalykų negali toleruoti, todėl daugiau kaip milijardą tikinčiųjų vienijanti Bažnyčia kai kam tapo rakštimi.

– Esate neblogai žinomas ir tarp poezijos mėgėjų.

– Šiemet išleidau jau keturioliktą savo poezijos knygą. Dvi knygos skirtos vaikams, likusios – suaugusiesiems. Iš viso esu parašęs apie 2300 eilėraščių.

Pamenu, kad galbūt šeštoje klasėje turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, kuri patarė rašyti dienoraštį. Jame buvo ne tik paauglystės išgyvenimai, bet ir keli eilėraščiai.

Sulaukęs 16 metų pagalvojau, kad gal geriau būtų, jeigu niekas jų neskaitytų, todėl sąsiuvinį su pirmaisiais eilėraščiais įmečiau į krosnį.

Vis dėlto ir vėliau parašydavau vieną kitą eilėraštį, kurie atsidurdavo stalčiuje.

Kai atsikūrė Vytauto Didžiojo universitetas, susipažinau su žinomu poetu Robertu Keturakiu. Kartą prasitariau, kad ir aš rašau eilėraščius. Jis paprašė susipažinti su mano kūryba ir iškart pasiūlė išleisti knygą.

Pirmoji knyga pasirodė kiek daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Šiemet turiu parašęs naujų eilėraščių. Jeigu Dievas duos sveikatos, noriu išleisti dar vieną knygą.

– Beveik visą gyvenimą praleidote Kaune. Kaip jūsų akyse keitėsi miestas, jo žmonės?

– Miestas gražėja kiekvieną dieną ir tuo reikia tik džiaugtis.

Kad ir ką kas kalbėtų apie merą V.Matijošaitį, jo pastangomis miestas smarkiai pasikeitė.

O žmonių moralinis gyvenimas, tautinė savimonė daugeliu atvejų sumenkę.

Kai vyksta renginiai, tautinės šventės, atgimimą galima pajusti, bet tik laikinai.

Nebeliko pagarbos nei mokytojui, nei dvasininkui. Kunigai išvis bijo paglostyti vaikui galvą, nes gali būti iškart apkaltinti pedofilija. Keisti dalykai dedasi pasaulyje.

53 metus kunigo pareigas einantis prelatas: „Nevengiu pasikalbėti tiek su meru, tiek su benamiu“