Pirmasis uždarbis. Didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Šįkart savo pastebėjimais apie pinigus dalijasi verslininkas Vladas Lašas (67 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Ekspedicinė kelionė į Grenlandiją. Esu ten buvęs, bet noriu vėl sugrįžti. Kadaise keturiese mažu lėktuvu skridome per Atlantą, po Islandijos buvome sustoję nakvynei Grenlandijoje. Skrendant gana žemai buvo matyti įspūdingi, atrodytų, neaprėpiami ledynai ir kalnai. Buvo ir nuotykių – leisdamiesi susidūrėme su paukščiu ir, mūsų laimė, priekinis stiklas atlaikė smūgį.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Dažniausiai net ir tada, kai ko nors reikia, ne iš karto perku. Taip pasitikrini, ar tikrai tai reikalingas daiktas. Juk daiktų ir taip turime per daug ir su jais sunku išsiskirti.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Man atrodo, jog daiktams tokios silpnybės neturiu, nors mano žmona sako, kad knygas aš perku be saiko. Gal ji ir teisi... Na, o jei kalbame ne apie daiktus, tai kelionėms, įdomioms konferencijoms, mokymuisi negailiu nei laiko, nei pinigų. Ar tai silpnybė? O gal stiprybė?

[[ge:lrytas:lrytas:31993686]]

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Atsiskaityti neprivalau, bet dažniausiai dar prieš įsigydamas tariuosi su žmona – ji ir geriausia patarėja, ir entuziastė, ir kritikė. Tiesa, šeimos investicinius sprendimus – investavimą į startuolius ar biržoje į akcijas – ji dažniausiai patiki man. Apie juos papasakoju, bet spręsti tenka man.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Tai – tik priemonė tikslui pasiekti.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Tėvai išmokė taupyti, skaičiuoti ir planuoti. Dar ir dabar turiu vieną iš pirmos klasės užrašų knygučių, kurioje viskas buvo suregistruota kapeikos tikslumu, – dienpinigiai, bandelės mokyklos valgykloje ir kitos išlaidos.

Tėvų dėka supratimą apie verslą ir pinigus turėjau nuo vaikystės, bet daugiausia pokyčių, supratimo ir galimybių atnešė atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tada daug dalykų norėjosi išbandyti, išmokti ir pritaikyti Lietuvoje.

Skubių tarptautinių siuntų tarnybą, kuri tapo UPS atstove Lietuvoje, įkūrėme trise po mano pirmos kelionės į JAV ir iki šiol verslas priklauso toms pačioms trims šeimoms.

Su Vytautu Jokužiu, mano draugu nuo studijų laikų, esame „Elintos“ kompanijų grupės bendraturčiai, joje kuriame naujas technologijas – tai elektromobiliai, robotika, kompiuterinė rega. Šiose srityse dirbti labai įdomu, nors uždirbti pinigus nėra lengva, nes konkuruoji su visu pasauliu.

[[ge:lrytas:lrytas:31251160]][[ge:lrytas:lrytas:31900294]][[ge:lrytas:lrytas:32131706]][[ge:lrytas:lrytas:32556971]]

Daug išmokau iš Silicio slėnio technologijų verslų įkūrėjų ir kitų įdomių žmonių TED („Technology Entertainment Design“) konferencijose: buvo labai įdomu ne tik išgirsti jų pranešimus, bet ir susipažinti, gyvai pabendrauti. Tai paskatino ne tik pačiam mokytis investuoti, bet ir padėti kitiems kurti startuolius.

Su bičiuliais Jungtinėje Karalystėje įkūrėme startuolių akceleratorių „Springboard“ Kembridžo universitete, vėliau – „Techstars“ Londone. Keleto sparčiai išaugusių startuolių – mūsų akceleratoriaus absolventų – akcijas sėkmingai pardaviau.

Kartu su bendraminčiais Lietuvoje kūrėme mūsų startuolių ekosistemą, kuri dabar ne tik sparčiai auga, bet ir gerai žinoma ir vertinama pasaulyje. Esu Lietuvos verslo angelų tinklo „LitBAN“ bendraįkūrėjis ir valdybos pirmininkas, aktyvus verslo angelas, turintis savo portfelyje per 50 investicijų į startuolius. Džiaugiuosi dalindamasis savo patyrimu ir mokydamasis iš jaunų startuolių įkūrėjų.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Atsakingai, atsargiai ir protingai. Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Vaikus stengėmės supažindinti su mūsų darbais ir pajamomis, išlaidomis ir planais.

Kadaise su vaikais skaičiavome, kiek kainuotų įgyvendinti visas mūsų šeimos svajones. Kai surašai, ko iš tikrųjų norėtum, gali atsirinkti, kas iš tikrųjų svarbu ir ką gali įgyvendinti. Ir tada tai neatrodo neįmanoma.

Vaikai Kauno technologijos universiteto gimnazijoje dalyvavo „Junior Achievement“ programoje, kūrė savo mokomąsias bendroves – startuolius, kartu daug išmoko apie verslą, finansus ir pinigus.

Kai duktė ir sūnus mokėsi SSE (Stokholmo ekonomikos mokykloje) Rygoje, buvome sutarę, kokią stipendiją jiems mokėsime. Daug dalykų vaikai išmoksta iš to, kaip elgiasi jų tėvai. Dabar jau stebime, kaip tuos įgūdžius mūsų vaikams sekasi perduoti mūsų anūkėms.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Toks požiūris turi pagrindą. Svarbiausia vaikams padėti įgyti gerą išsilavinimą, pasiekti, kad jie išmoktų būti savarankiški, atsakingi ir sugebantys apsirūpinti. Kartais pernelyg aktyvi tėvų globa, visiškas aprūpinimas ir sprendimų priėmimas slopina jauno žmogaus iniciatyvą, neleidžia jam užsiimti savo svajonių įgyvendinimu.

[[ge:lrytas:lrytas:33173441]]

Kuo anksčiau leidžiame vaikams pajusti darbo skonį, galimybę pačiam užsidirbti net ir nedidelį atlyginimą, tuo geriau jie bus pasiruošę savarankiškam gyvenimui. Mūsų vaikai dar būdami moksleiviai vakarais porą valandų dirbdavo mūsų bendrovėje – į kompiuterį įtraukdavo UPS siuntų duomenis.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Nesutinku – manau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, ką su jais darome, koks mūsų požiūris į pinigus. Tai daugiau iššūkis ir išbandymas – kaip ir kiti dalykai: laisvė, dabartinės didelės galimybės rinktis gyvenimo kelią. Tačiau sutinku, kad tokius išbandymus laisve, populiarumu ar pinigais ne kiekvienas sėkmingai atlaiko.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Nors esu uždirbęs pinigų ir mokykloje – remontuodamas elektroniką, dirbdamas pagalbiniu darbininku ar elektriku statybose, pirma reikšminga alga buvo tuomečiame Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) studentų statybiniame būryje Jakutijoje – 1700 rublių.

Kad galėtumėte įsivaizduoti, kiek tada uždirbome per pusantro mėnesio, pasakysiu, jog studento stipendija buvo 40 rublių, o baigęs studijas inžinierius uždirbdavo 120 rublių per mėnesį. Tiesa, ten dirbome 80 valandų per savaitę – ir savaitgaliais.

Parvykęs namo iš karto išsiruošiau į kelionę motoroleriu po Lietuvą. Grįžtant namo ties Jurbarku sugedo („užkalė“) motorolerio variklis – per pusantros paros motorolerį parsistūmiau pats, beveik visą kelią pėstute.

Aišku, šiai kelionei išleidau tik nedidelę uždirbtos sumos dalį, bet kelionės ir su transportu susijusios istorijos mano išlaidų biudžete visada užėmė svarią dalį. Tačiau jau 7 metai degalams pinigų nebeišleidžiu – elektromobiliui „Tesla Model X“ reikia tik elektros.

[[ge:lrytas:lrytas:33173437]]

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Noras padaryti ką nors įdomaus, naujo ir vertingo, galinčio pakeisti vieną ar kitą sritį. Jei pasiseka ir tai yra tikrai naudinga žmonėms, anksčiau ar vėliau uždirbsi ir pinigų.

– Ar praveriate savo piniginę labdarai?

– Labdara man neatrodo tinkamas žodis – manau, kad tai irgi labai svarbi investicija į geresnę mūsų visuomenės, bendruomenės ar tiesiog jauno žmogaus ateitį.

Kai mūsų vaikai baigė studijas, stipendijas skyrėme kitiems – jau keliolika metų mūsų šeima remia talentingus jaunus žmones, studijuojančius geriausiuose užsienio universitetuose.

Pavyzdžiui, buvo džiugu aplankyti Holivude pirmą lietuvį, įstojusį į AFI („American Film Institute“), prie kurio studijų sėkmės galėjau reikšmingai prisidėti. Su bendraminčiais padedu ugdyti edukacines ir kitas iniciatyvas – tai „Junior Achievement“, „Renkuosi mokyti“, „Mokytojų palaikymo ratai“, EdTech asociacija, „LT Big Brother“, GLL („Globalios Lietuvos lyderiai“), „Jaunimo linija“.

Buvo įdomu į Lietuvą atvežti naujų idėjų ir projektų – inicijuojant bendradarbiavimą su NASA, MIT, organizuojant „TEDxVilnius“, „ForumOne“ konferencijas, pakviečiant aplankyti Lietuvą savo draugus iš užsienio.

[[ge:lrytas:lrytas:33173443]]

Dažniausiai iš šių susitikimų ir vizitų atsiranda naujų iniciatyvų. Ir čia ne tik pinigai – paramai ne mažiau svarbus laikas, žinios ir bendraminčių įtraukimas. Svarbus ir asmeninis dalyvavimas – pavyzdžiui, prasidėjus karui Ukrainoje važiavau pats su vienu iš pirmųjų paramos konvojų. Tada ir iš Charkovo, Dnipro, kitų pafrontės miestų į Lietuvą pervežėme 200 žmonių – tai buvo vaikai ir jų mamos.

Daug gerų minčių apie dosnumą yra Chriso Andersono, TED kuratoriaus ir mano bičiulio, naujoje knygoje „Užkrečiantis dosnumas“ („Infectious Generosity“). Norėčiau ją išleisti lietuviškai: mums reikia daugiau užkrečiančio dosnumo – aktyvumo ir supratimo šioje srityje.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Neteko patirti bankroto, bet sovietiniais laikais buvo laikotarpis, kai mūsų jaunai šeimai trūko pinigų pragyventi, savo butui įsigyti. Net ir su tėvų palaikymu mudviejų su žmona inžinieriaus algos, doktoranto stipendijos keturių asmenų šeimai nepakako. Tuomet vakarais važiuodavau dirbti pavežėju, kitaip tariant, nelegaliu taksistu. Remontavau kompiuterius, ieškojau kitų būdų užsidirbti.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Pasikeitimų buvo nemažai – rubliai, talonai, litai, eurai, bet nė viena man nebuvo labai skausminga.

Stengiesi galvoti apie ateitį, išskirti tendencijas, prognozuoti pokyčius ir pagal tai – kur ir kaip investuoti. Atsimenu, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir byrant Sovietų Sąjungai prasidėjo sparti rublio infliacija. Nedaug kas manė, kad ji tik spartės, o aš susilažinau, kad po 9 mėnesių JAV doleris kainuos per 100 rublių, nors tuo metu doleris kainavo tik šiek tiek daugiau negu 10 rublių.

Manau, kad žmonėms daugiau praradimų buvo ne tiek dėl pinigų reformų, kiek dėl viliojančių „Sekundės“ banko ir kitų panašių apgaulingų organizacijų lengvo uždarbio pažadų. Kritinis mąstymas, finansinis raštingumas yra svarbūs kasdien, nes ir dabar yra žadančių fantastinę investicijų grąžą, bet nutylinčių didelę riziką prarasti visą investiciją.

Todėl ir namuose, ir mokykloje su vaikais reikia kalbėti ir apie pinigus, o tokios programos kaip „Junior Achievement“ moksleiviams ne tik padeda suprasti, kaip veikia ekonomika ir verslas, bet ir padeda pagrindus ateities gerovei.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Buvo laikas, kai, atrodo, nebuvo ką atidėti – jauna šeima, maži vaikai. Bet ir tada viską, ką galėjau, – savo laiką, energiją ir uždirbtus pinigus – investavau į ateitį: su žmona ir draugais kūrėme savo verslą.

[[ge:lrytas:lrytas:33173446]]

Toli gražu ne visi verslai pasisekė ar išaugo, bet šios investicijos pasiteisino. Ne mažiau svarios ir vertingos investicijos ir į studijas – ne tik savo, bet ir visų šeimos narių. Dabar jų grąža atneša gerus dividendus, kuriais galiu dalintis su kitais – padėdamas jauniems žmonėms studijuoti ar kurti savo startuolius. Todėl dabar jau galiu neatidėti – tik protingai išleisti grąžą to, kas buvo atidėta anksčiau.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Dovana turi būti tokia, kokios pats norėtum, – nebūtinai brangi, bet tinkama ir nuoširdi. Geriausia tokia, į kurią įdėta savo darbo ir kūrybos. Ji turi nustebinti, nudžiuginti, pralinksminti žmogų, kuriam yra skirta.

Dovanoms brangiems žmonėms stengiuosi nešykštėti nei laiko, nei pinigų. Nėra lengva surasti originalią ir nuotaikingą dovaną, bet kai pavyksta, džiaugiesi ir pats. Savo geram draugui padovanojau Sylando (Sealand – liet. „Jūros šalis“) kunigaikštystės lordo titulą – pasirodo, Šiaurės jūroje esanti Antrojo pasaulinio karo laikų gynybinė platforma, pasiskelbusi nepriklausoma, jokios šalies nepripažįstama kunigaikštyste, mielai suteikia tokius titulus, iš karto priverčiančius nusišypsoti.

Labiausiai įsimena dovanos, dėl kurių reikia pasukti galvą: vaikams skirtos dovanos buvo ir tokios, dėl kurių reikėjo gerokai padirbėti, – pagal nuorodas kieme atrasti vietą, kur sniege užkasta dovana, arba keliauti po miestą pasiklausiant nepažįstamų žmonių kavinėje, parduotuvėje, degalinėje ir paeiliui gaunant nuorodas, kur galutinai surasti paslėptą dovaną.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Kad ir kokia būtų dovana, padovanota nuoširdžiai visada nudžiugina. Tačiau jei ji ką nors galėtų nudžiuginti labiau negu mane, stengiuosi rasti, kam tokia dovana tiktų.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Kelionė į kosmosą – savaitė kosminėje stotyje orbitoje aplink Žemę atliekant Lietuvos mokslininkų ir studentų paruoštus eksperimentus. Taip norėčiau paskatinti jaunus žmones domėtis mokslu bei technologijomis ir ne tik nebijoti svajoti, bet ir siekti įgyvendinti savo svajones, kad ir kokios kosminės jos būtų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Ritualais netikiu.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Tai ne tik laisvė, bet ir didelė atsakomybė – kur ir kaip juos išleidi.

Paskutinis didelis verslininko V. Lašo pirkinys – kelionė į Grenlandiją: „Noriu vėl sugrįžti“