Šįkart į trumpus klausimus apie gyvenimą atsako dainininkė, vokalo pedagogė Judita Leitaitė (64 m.).

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Kai matau ne tik veržlų gyvenimą, bet ir nemažai netekčių, suprantu, jog iš gyvenimo turiu paimti viską, kas įmanoma, ir atiduoti jam taip pat. Todėl koncertuoju, mokau, einu griūdama, nes pamiegosiu, kai numirsiu. Juk nežinai, kas bus rytoj.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Kas norės, mane tikrai pastebės, juk nuolat kur nors lankausi: spektakliuose, koncertuose, operų premjerose.

Dažniausiai perku bilietą sėdėti iš krašto, kad jei nepatiks renginys, galėčiau išeiti. Juk gaila laiko. Jei matau, kad jis bėga visiškai nenaudingai, negaištu laiko kokiam nors filmui ar spektakliui. Deja, tokių yra.

Mano dėmesį atkreipia tokie spektakliai, kai žiūrėdama pamirštu save bei savo bėdas ir mane pagauna visai kita minčių srovė.

– Koks patinka patiekalas?

– Mėgstu gaminti. Mano firminis patiekalas – įdarytas karpis, jį ruošiu Kalėdoms. Labai patinka daryti koldūnus. Vaikai ir svečiai sako, kad mano koldūnai skaniausi. Dėl jų einu į turgų, perku mėsą ir viską darau pati.

[[ge:lrytas:lrytas:13415963]][[ge:lrytas:lrytas:21835804]]

– Mėgstamiausias kvapas?

– Iš vienos studentės dovanų gavau levandų puokštelę, kuri labai skaniai kvepėjo, dabar sudžiūvo ir kvepia dar skaniau. Puokštelė stovi prie lovos, šiuo metu mėgaujuosi tuo aromatu.

Dievinu paprastus kaimiškus rožinius bijūnus, nuo seno vadinamus pinavijomis. Visada laukiu jų pražystant, prisiperku, ir namai nuostabiai kvepia.

– Geriausia gauta dovana?

– Mano vaikų Paulinos ir Dainiaus dėmesys ir meilė. Kai būname kartu, jaučiuosi palaiminta.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis yra galvoje – mintyse. Pats gali susikurti arba rojų, arba pragarą, nereikia toli ieškoti.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Esu kavos mėgėja, todėl neišgėrus ryte puodelio kavos diena gal ir neprarastų prasmės, bet nebūtų tokia graži.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Dabar atsipalaiduoju tapydama – grįžau prie seno pomėgio, nusipirkau drobę, sėdžiu namuose ir paišau.

Turiu ir akvarelinių, ir aliejinių dažų, kuriais noriu, tais ir tapau.

Per atostogas vykau pas draugę į Palangą, atsipalaidavau su ja žaisdama kortomis. Lošiame kokius tris kartus per metus, kai susitinkame pajūryje. Tik su ta drauge ir žaidžiame „Tūkstantį“, dėl to tenka toli važiuoti.

[[ge:lrytas:lrytas:33173666]]

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Darbas, kokia nors veikla. Prisipirkau gėlių, draugė paskolino kauptuką ir prie namo jas pasodinsiu. Nebuvo gėlyno, bet aš jį sukursiu.

Tai pati geriausia kova su neigiamomis emocijomis, nereikia eiti pas psichoterapeutą ir išleisti pinigų, nes geriausiai padeda tik darbas. Nebūtinai fizinis, man padeda ir pedagoginis darbas, juk paniręs į rutiną užsimiršti. Jei sėdėsi ir skųsiesi, kad blogai, tuomet taip ir bus.

– Blogiausias įprotis?

– Vakarais lovoje žiūriu filmus ir užmiegu apie pirmą valandą nakties. Kartais užmiegu su akiniais ir planšetiniu kompiuteriu. Tai tragedija, nes keliuosi anksti – septintą valandą.

Be to, vakarais labai noriu valgyti, net apie vidurnaktį galiu sukrimsti riešutų, džiovintų vaisių, net keptų bulvių. Šaldytuve turėtų nieko nebūti!

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Norėčiau išmokti turkų kalbą. Kodėl būtent turkų? Per karantiną žiūrėjau gražų serialą „Nuostabus amžius“, iš viso buvo 140 serijų. Taip pamėgau šį filmą ir Turkiją, kad nusipirkau kelionę į Stambulą, ruošiuosi vykti. Noriu mokytis turkų kalbos ir negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Mielai būčiau susitikusi ir pasišnekėjusi su Motina Terese (1910–1997), jeigu būtų buvusi galimybė. Aišku, ji tam nebūtų turėjusi laiko.

Mane žavi ši asmenybė, norėčiau paklausti, iš kur ji turėjo tiek stiprybės ir drąsos. Juk ji buvo visiškai atsidavusi kitiems žmonėms.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Norėčiau turėti savo restoraną. Galėčiau būti ir virėja. Kodėl nepavadinus kavinės ar restorano „Svečiuose pas Juditą“? Turiu visokių šeimos patiekalų receptų, tad norėčiau jais pasidalyti su kitais.

– Drąsiausias sprendimas?

– Sugebėjau atsikratyti priklausomybės nuo vieno žmogaus. Esu labai patenkinta, kad priėmiau šį sprendimą, kitaip turbūt jau būčiau mirusi.

– Įsimintiniausias įvykis?

– Kai sužinojau, kad laukiuosi dukters. Buvau labai laiminga, net saulė suspindo kitaip.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Lašinių, rūkytos dešros. Vaikai neleidžia turėti tokių produktų, bet aš juos taip mėgstu. Visada yra ir naminių vištų kiaušinių, nes juos irgi dažnai valgau.

[[ge:lrytas:lrytas:33173667]]

– Mėgstamiausias posakis?

– Niekada nepasiduok.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Filmai „Forestas Gampas“, „Žalioji mylia“ ir daug kitų – visus sunku išvardinti.

Knygų skaitau nemažai, bet paminėsiu Helenos Mniszek „Raupsuotąją“. Ją skaitė dar mano mama, turiu senąjį Antano Smetonos laikų knygos leidimą, sulaistytą ašaromis, geltonais puslapiais ir dylantį.

Mama skaitė ir verkė, aš irgi skaičiau ir verkiau. Pirkau ir naujus šios knygos leidimus.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Gerą ir brangią. Kremai gali būti bet kokie, nes man kosmetologė sakė, kad dabar jau nepadės jokie. O dekoratyvinė kosmetika, kurią naudoju eidama į sceną, turi būti aukštos kokybės. Jos turiu daug, neseniai atnaujinau visą lagaminėlį.

– Meilė – tai...

– ... didžiulė Dievo dovana.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Dainavau 243 Lietuvos bažnyčiose, išvažinėjau atokiausius kaimus.

Širdį visada paglosto, kai po koncerto priėję kaimo žmonės su ašaromis akyse padėkoja, kad nuskaidrinau jų kasdienybę. Norėčiau, kad mane prisimintų gražiai ir šviesiai.

Dainininkė J. Leitaitė: „Sugebėjau atsikratyti priklausomybės nuo vieno žmogaus“ (1)