Verslininkas, publicistas, istorikas, švyturių tyrinėtojas Aidas Jurkštas (58 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Norimo rezultato vaikymasis pagal formulę: svajonė–sumanymas–įgyvendinimas. Procesas dažniausiai būna ilgas, bet kai pasieki, pradedi kitą iš naujo.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:22407451]]

– Užtenka pasakyti ką nors protingo, nesvarbu, kokioje srityje. Šitas kriterijus svarbiausias. Žinoma, yra ir kitų...

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:28194908]][[ge:lrytas:lrytas:29467468]][[ge:lrytas:lrytas:8075880]]

– Pica, sušiai, vaisių salotos su grūdėtąja varške.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Spygliuočių, šlapios dirvos, vanilės, levandų, jūros. Ne mažiau jaudina ir garsai, spalvos, kurias ne visada pastebime. Pavyzdžiui, Australijos aborigenai, suaugę su gamta, skiria kelis šimtus žaliojo spektro spalvų ir kiekvieną savaip įvardija. Beje, man maloniausias pasaulyje garsas – skylančio akmens, išgaunamas jį skaldant.

– Geriausia gauta dovana?

– Maloni, nenumatyta staigmena. Su meile, asmeniška. Kartą, kaip filme, žmona įviliojo mane į kavinę, o ten radau draugus, susirinkusius švęsti mano gimtadienio. Netikėjau, kad taip prigaus.

Gavau daug mielų lauktuvių su švyturių iš viso pasaulio atvaizdais. Savo gausų farologinį rinkinį ketinu eksponuoti viešai, bet kol kas dar nenorėčiau plačiau apie tai kalbėti.

[[ge:lrytas:lrytas:33305170]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis, matyt, nėra materialus, kitaip jau seniai žinotume, kur tas rojus yra.

Tai veikiau dvasinė būsena. Arba anapusinė.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be prasmės. Negaliu pakęsti nieko neveikimo, kai tiek smagių darbų dar laukia.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Padeda miegas, geras pokalbis, geras filmas, gera roko muzika, įdomios kelionės.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Iš pradžių labai sveika išsikeikti į valias ir iškeikti neigiamų emocijų priežastis, o paskui, žinoma, darbas. Dar pašnekesys su žmona padeda.

– Blogiausias įprotis?

– Turbūt neįprasta dienotvarkė. Neretai painioju dieną su naktimi, mažokai miegu. Kartais esu per didelis krapštukas, kai tam nėra būtinybės.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Čia amžinas procesas. Esu studijavęs techninę braižybą, radijo techniką, dizainą, dailę, filosofiją, žurnalistiką, verslo administravimą, teisę.

Viskam, kas patinka, atrėžto laiko neužteks, bet dar norėčiau išmokti kalbų – domina jūriniai dalykai, informacinės technologijos, futurologija – ateities tyrimai.

[[ge:lrytas:lrytas:33305313]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Legendinės britų grupės „The Beatles“ atlikėją serą Paulą McCartney. Su charizmatiškuoju istoriku Alfredu Bumblausku, manau, irgi būtų įdomu pabendrauti akis į akį. Abiejų paklausčiau, kaip viskas, jų nuomone, buvo ir kodėl.

– Jeigu nebūtumėte tas, kuo esate, kuo norėtumėte tapti?

– Sunku pasakyti, galbūt menininku, mokslininku arba politiku. Mėgstu įsigilinti ir perprasti įvairius dalykus. Norėčiau, kad pasaulis būtų racionalesnis ir protingesnis. Demokratiją iš dalies laikau nevykėlių priedanga.

– Drąsiausias sprendimas?

– Prieš daugelį metų Vilnių iškeisti į Palangą. Mano senelis čia gyveno, jo nuosavybė sovietmečiu buvo konfiskuota, pats ištremtas į Sibirą. Lietuvai tapus nepriklausoma dalį turto atgavome, man netikėtai teko palikti reklamos verslą Vilniuje, kelti sparnus į pajūrį. Taip mano gyvenime atsirado marinistika, greitai aptikau ir švyturius.

Palangoje stačia galva panirau į nežinomą sritį – farologiją. Tai mokslas apie švyturius. J.Basanavičiaus gatvėje įkūriau marinistinės tematikos kavinę „Aido švyturiai“, pamėgtą šviesaus atminimo dainininkės Vitalijos Katunskytės, – daug vasarų ji čia koncertuodavo. Dabar iš aktyvaus verslo esu pasitraukęs.

Drąsos prireikė prieš keliolika metų rengiant pirmąją pasaulyje švenčiamą, bet pas mus dar neįprastą Tarptautinę švyturių dieną. Jaudinausi, nes nežinojau, kaip žmonės įvertins idėją, ar susirinks.

Įsidrąsinę vėliau Klaipėdos, Nidos, Šventosios švyturių bokštuose su bendraminčiais iškėlėme trispalvę, atvėrėme juos žmonėms. Tada jau griebiausi plunksnos – parašiau ir išleidau knygą „Lietuvos švyturių istorija“, kitus leidinius.

Pavyko išjudinti švyturių reikalus, atsirado veiklių bendražygių, pajūrio savivaldybės ketina juos atverti visuomenei. Bus gražių staigmenų! Gaila, kad klaipėdiečiai, 2024-uosius paskelbę Švyturių metais, garsiau nekalba apie sunaikinto Baltojo švyturio ant šiaurinio molo – Lietuvos marinistikos ikonos – atstatymą. Neatvertas žmonėms ir Klaipėdos švyturys. Plūgo rankena dar ne vienam valdininkui iš kišenės styro.

[[ge:lrytas:lrytas:33305169]]

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Daug visko būta... Kartą naktį važiuodamas automobiliu nudaužiau net 3 į autostradą iššokusius šernus, draudikai nepatikėjo, kad taip galėjo nutikti, laimė, buvau išsikvietęs policiją. Dar prisimenu, kaip išsinuomota mašina važiavau klampiu druskos ežero dugnu – ieškojau vieno švyturio. Rodos, Kipre tai nutiko.

Mano kelionių maršrutai dažniausiai nukrypsta į nuošalias salas, pakrantes. Iš anksto apgalvoju, kur išsinuomosiu automobilį, kaip nusigausiu iki švyturių, kiek jų spėsiu pamatyti. Skrydžius, viešbučius visada derinu su galimybėmis aplankyti švyturius. O jie beveik visada dunkso užkampiuose, ant aukštų uolų, kartais net neprieinami.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Čia jau mano žmonos Ingos ūkis, aš labai retai užsuku. O ten, žinau, itin griežta tvarka. Svarbu, kad šaldiklyje visada būtų valgomųjų ledų.

– Mėgstamiausias posakis?

– Jeruzalės šventyklą pastačiusio karaliaus Saliamono sparnuoti žodžiai: „Ir tai praeis.“ Verta prisiminti dar vieną frazę: „Diena su galu.“ Dauguma posakių kilę iš gyvenimo, įvairių istorijų be konkretaus konteksto gali ir nesuprasti.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Skaitau išskirtinai istorinės tematikos knygas. Dievinu biografinius, istorinius, muzikinius filmus. „Bohemijos rapsodiją“ pažiūriu kasmet.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Be jokios sistemos, dažniausiai dovanotą.

– Meilė – tai...

– ... dalykas, kuris verčia pasaulį suktis. Neįtikėtinai geras pramanas.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Tikėčiausi ir toliau išlikti farologu, gal dar kiek marinistu, istoriku.

Švyturių tyrinėtojas Aidas Jurkštas dėl jų net važiavo klampiu druskos ežero dugnu