„Kai vyras išvyksta šaudyti iš lanko, man namuose tenka dalgiu pjauti žolę“, – tikino vilnietė geografė Seda Bukauskienė (60 m.), vasarą iškovojusi Nacionalinio šienpjovių čempionato nugalėtojos titulą.

Dabar ji ruošiasi pasaulio šienpjovių čempionatui, kuris rugsėjo 14 dieną vyks Lenkijoje. Tai šventei jau nusipynė vyžas ir nuaudė juostą tautiniais raštais.

Dėl reto pomėgio laurus neseniai nuskynė ir moters sutuoktinis inžinierius Vytautas Bukauskas (62 m.), Ukmergės miškuose vykusiose landšaftinio šaudymo iš lanko tarptautinėse varžybose pelnęs pirmąją vietą. Keliautojų porai tai nebuvo atsitiktinė sėkmė – greičiau gyvenimo mokykloje išmoktų pamokų įvertinimas.

Bukauskai labiau žinomi kaip keliautojai, ištvermės reikalaujančių žygių ir ekspedicijų vadovai, su kuriais ramu leistis net į pasaulio kraštą. Mat Vytautas ir Seda turi nemažai patirties ir sudėtingose situacijose išlaiko ramybę ir blaivų protą.

[[ge:lrytas:lrytas:197296]]

Poros gyvenimo filosofija atrodo ne tik žavinga, bet ir prasminga. Tris vaikus turintys sutuoktiniai vienbalsiai sutaria, jog dirba ne tam, kad išgyventų. Nuolat dirbant neliktų laiko tiesiog gyventi, tad jiedu gyvena ne tik darbu, bet ir pomėgiais.

– Šią vasarą vyko ir atviras Lietuvos medžioklinio šaudymo iš lanko čempionatas, ir landšaftinio šaudymo iš lanko tarptautinės varžybos, kuriose iškovojote pirmąją vietą. O kaip sekėsi atvirajame Lietuvos čempionate?

[[ge:lrytas:lrytas:21835748]][[ge:lrytas:lrytas:31100150]][[ge:lrytas:lrytas:33151653]]

Vytautas: Puikiai, nes asmeninis rezultatas nuo praėjusių metų stipriai pagerėjo. Didžiausias šaudymo aikštyne skirtumas – nežinai tikslaus atstumo iki taikinių ir dažniausiai reljefas nelygus.

Konkurencija nėra didelė, nes nėra daug norinčių veteranų klaidžioti miškais su olimpiniais lankais. Jie daugiau skirti preciziškam šaudymui aikštynuose iš 70 metrų, kur taikinio centras – apelsino dydžio.

– Koks buvo jūsų rezultatas nacionaliniame šienpjovių čempionate? Ar varžovai lipo ant kulnų, o gal pavyko stipriai nuo jų atitrūkti?

Seda: 100 metrų nupjoviau per 12:01 min., 50 metrų – per 4:08 min. Varžybose dalyvavo 50 šienpjovių – 37 vyrai ir 13 moterų. Buvau pirma moterų įskaitoje, o mano rezultatas absoliučioje įskaitoje buvo antras.

Varžybose vertinamas ir greitis, ir kokybė. Yra net atskira kokybės rungtis. Reikia tam tikrą plotą su jame esančiomis kliūtimis – medžiais, paukščių lizdais – nušienauti maksimaliai švariai ir nepažeisti lizdų.

Po kelių savaičių vykusiame Švendubrės čempionate pavyko pagerinti savo greičio rezultatus. 100 metrų nupjoviau per 11:26 min., 50 metrų – per 3:56 min.

100 metrų yra rimtas atstumas ištvermei. Kai kurie dalyviai būna laimingi ir su poilsio pertraukomis pasiekę finišą.

– Socialiniame tinkle Vytautas užsiminė, kad žmona netikėtai atrado talentą šienauti dalgiu. Greičiausiai dalgiu lankose mojavote dar jaunystėje? Kada pirmąkart paėmėte dalgį į rankas?

Seda: Netikėtai šią vasarą dalyvavau Dzūkijoje vykusio festivalio „Čiulba ulba“ dalgių čempionate. Norėjau eiti žoliauti, žolininkė vadovė vėlavo, draugės vyras sako: „Gal aš eisiu pažiūrėti, ką ten su dalgiais ruošiasi daryti.“ Ir man pasidarė įdomu, todėl kartu nusileidome prie Merkio į pievą, kur jau vyko registracija į šienpjovių varžytuves.

Čiupau dalgį ir buvau pirma. Dideliam mano nustebimui, vyrai liko tolokai už manęs.

Dalgiu mosuoti pradėjau, kai jau galėjau jį pakelti, gal kokių 5 ar 6 metų. Mama pasiųsdavo šienpjoviams nunešti priešpiečius, nes jie pjaudavo nuo saulės patekėjimo, kol dar žolė rasota. Kol visi valgydavo ir ilsėdavosi, man knietėjo išmokti tą naują darbelį.

Tėtis ir broliai mielai parodydavo ir paaiškindavo, kaip elgtis su tuo aštriu įrankiu. Niekada negąsdino, kad įsipjausiu ar tai ne mano darbas.

Šeimoje augau tarp septynių brolių ir tiek pat seserų. Mes buvome labai smalsūs ir turėjome galimybę viską išbandyti patys be draudimų ir gąsdinimų.

Vaikystė man buvo kaip sporto mokykla. Broliai su draugais prigalvodavo visokiausių lenktynių ir varžybų, kur būtinai ir man reikėjo dalyvauti ir neatsilikti.

[[ge:lrytas:lrytas:34044644]]

– Šaudyti iš lanko pradėjote dar būdamas moksleivis ir tik prieš trejus metus grįžote prie šio pomėgio. Kodėl buvo tokia ilga pertrauka?

Vytautas: Tais laikais, kai nebuvo interneto ir net ne visi turėjome namuose televizorių, daugelis mūsų gyvenimui paįvairinti lankėme įvairius sporto būrelius. Mokykloje lankiau plaukimą, gimnastiką, penkiakovę, kulkinį šaudymą, lengvąją atletiką.

Kartą Liejyklos gatvėje Vilniuje buvusiame manieže pamačiau šaulius iš lanko. Šaudžiau tol, kol suviliojo Lietuvoje atsiradusi nauja sporto šaka – karatė.

Prieš keletą metų sūnus ant namo aukšto surado mano lanką ir paprašė parodyti, kaip jį surinkti ir juo šaudyti. Susiradau buvusius draugus, kurie su manimi vaikystėje šaudė iš lanko, ir istorija vėl prasidėjo iš naujo.

Iš pradžių traukia seni geri prisiminimai, kaip ir Sedą šienavimas. Vėliau – galimybė tobulėti, azartas varžytis. Aš varžybas mėgstu labiau nei treniruotes. Vasarą šaudyti gražioje gamtoje beveik poilsis, nors varžybos vyksta bet kokiu oru ir jo nepasirinksi.

Šaudymas iš lanko – akims gražus sportas. Jis treniruoja ramybę ir dėmesio sutelkimą.

– Ar daug ruošėtės šienpjovių čempionatui?

Seda: Aš jau 50 metų pjaunu dalgiu, kai tėtis man su broliu padarė mažus dalgiukus. Mes su malonumu padėdavome šienauti tėčiui ir vyresniems broliams.

Gyvenome didelėje sodyboje, laikėme daug gyvulių. Visiems reikėjo žolės ir šieno žiemai pridžiovinti. Mes buvome darbštūs vaikai ir mielai rūpinomės gyvūnais. Tada pagrindinė žolės pjovimo priemonė buvo dalgis.

– Ar varžėtės savo dalgiu, ar varžybų organizatoriai parūpino? O kiek namuose turite dalgių ir ar jais šienaujate namų kiemą?

Seda: Pirmosioms varžyboms dalgių parūpino organizatoriai. Namuose turime keletą dalgių, jie – dar senelių palikimas ir jais mielai pjauname savo sode ir kaime.

Senesni dalgiai geresni, nes jų geležtės buvo gaminamos iš geresnio grūdinto metalo. Tik retkarčiais reikia juos iškalti. Žemaitijoje sakoma „ištinti“ ir išgaląsti su dilde arba „gude“.

– Ar varžybų sėkmei turi reikšmės dalgio paruošimas? Pati jį išgalandate?

Seda: Dalgis turi būti patogus ir, žinoma, aštrus. Moku iškalti ir pagaląsti. Kai greitai galandu, visi bijo žiūrėti, mano, kad įsipjausiu ranką, bet ranka pati jaučia ir galėčiau galąsti net nežiūrėdama.

Dabartiniai žemaitiškų dalgių kotai daromi taip, kad būtų galima keisti rankenų padėtį pagal žmogaus ūgį, tam išgręžtos kelios skylutės.

[[ge:lrytas:lrytas:34044649]]

– O kuo išskirtinis mokyklos laikų lankas, kuriuo šaudote laisvalaikiu? Minėjote, kad varžyboms įsigijote kitą, olimpinį, lanką. Ar jis daug pranašesnis už pirmąjį?

Vytautas: Lanko gerumas yra svarbus pataikymo rezultatui, bet visi, kurie šaudo, žino, kad svarbiausias pataikymo ar nepataikymo kaltininkas yra žmogaus galva.

Kai pirmą kartą pradėjau šaudyti daugiau nei prieš 40 metų, sportiniame šaudyme buvo tik vadinamieji olimpiniai lankai. Tuomet juos mums gamino Lvovo slidžių gamykla kaip priedą prie slidžių. Per tiek metų medžiagos, iš kurių jie gaminami, gerokai ištobulėjo.

Vakarietiški lankai buvo kur kas pranašesni. Kai Lietuvos ar Sovietų Sąjungos rinktinės narys mums duodavo pamėginti tokį lanką, pataikydavome beveik dvigubai geriau. Mes negalėdavome įsigyti amerikietiškų ar japoniškų lankų. Tokius Šaudymo sporto federacija duodavo tik geriausiems.

Bet yra žmonių, kuriems patinka vadinamieji istoriniai lankai. Kaip ir mėgstančių senas mašinas. Panašiais lankais žmonės medžiojo ir kariavo prieš tūkstančius metų.

– Priklausote klubui „Strėlė“. Papasakokite, kiek klube narių, kokio jie maždaug amžiaus?

Vytautas: Klube yra apie 30 narių. Metai iš metų žmonės šiek tiek keičiasi. Amžius – nuo 7 iki 70 metų. Šiais laikais yra įvairiausių lankų kategorijų: istoriniai, paprasti, ilgieji, olimpiniai, skriemuliniai, todėl kiekvienas gali susirasti sau tinkamiausią treniruotėms ir varžyboms.

Treniruotės vyksta tris kartus per savaitę. Vasarą – lauko šaudykloje, žiemą – salėje. Kai kurie klubo nariai gyvena individualiuose namuose ir, kad galėtų treniruotis kasdien, yra įsirengę taikinius prie namų.

– Kadangi tarptautinėse varžybose iškovojote pirmąją vietą, turbūt sulaukėte kvietimų varžytis kokiame nors Europos čempionate?

Vytautas: Kol kas dalyvavimas Europos ir pasaulio čempionatuose mane domina ne kaip šaulį iš lanko, o kaip karatistą. Ir to pakanka, nes tai daug laiko reikalaujanti veikla, kad rezultatai ir mane patį džiugintų.

– O šienpjovių varžybose turbūt dalyvauja daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei jaunų, taip pat daugiau vyrų nei moterų?

Seda: Yra moterų, neblogai įvaldžiusių pjovimo dalgiu techniką, net nešiojamąja žoliapjove (vadinamuoju trimeriu) lenktyniauja su vyrais. Dauguma dalyvių – garbaus amžiaus. Jaunimo mažoka ir jam sekasi sunkokai.

– Kada vyks pasaulio šienpjovių čempionatas ir kaip jam ruošiatės?

Seda: Kai apie mano pasiekimus sužinojo kaimynai, tuoj surado, kur jiems reikia nušienauti peraugusią žolę. Man tai malonumas ir treniruotė.

Pasaulio šienpjovių čempionatas vyks jau devynioliktą kartą. Šį sykį – Lenkijoje rugsėjo 14 dieną. Tai šventei jau nusipyniau vyžas ir nuaudžiau juostą tautiniais raštais.

– Jums labiau patinka suktis virtuvėje, auginti gėles ar šienauti dalgiu?

Seda: Aš užaugusi dideliame sode, kur buvo per šimtą obelų, todėl man labiausiai patinka sodininkauti. Atsivežu iš Žemaitijos vaikystės skonio obelų ir kriaušių skiepų ir priskiepiju keletą šakų sode prie Vilniaus. Vienoje obelyje dera net keturios skirtingos obuolių rūšys.

Auginu šilkmedžius, kurie gausiai džiugina uogomis. Figmedis net peržiemojo lauke. Bambukai lenktyniauja su bananmedžiu. Putino krūmas pats išaugo šalia medlievos. Tarp trisdešimt obelų karaliauja graikinis riešutmedis su gausybe riešutukų, kuriais tenka dalintis su voveraitėmis.

Kaimynai nuo ankstaus ryto triukšmauja pjaudami žolę žoliapjove, kas savaitę sunaikindami visą žolėje slypinčią gyvybę. Dalgis yra ekologiška ir tyli šienavimo priemonė. Nacionaliniame čempionate buvo rungtis – dalgis prieš nešiojamąją žoliapjovę. Jau keletą metų paeiliui laimi dalgis.

Vilniečių poros laisvalaikio palydovai – lankas ir dalgis