Šįkart į įvairius klausimus apie gyvenimą atsako Nacionalinio šienavimo čempionato iniciatorius, „Baltijos aplinkos forumo“ vadovas, gamtininkas Žymantas Morkvėnas (46 m.).

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Pirmiausia mano šeima – žmona, dukra ir sūnus. Jais labai didžiuojuosi ir esu dėkingas už suteiktą galimybę jiems perduoti savo vertybes ir kartu kurti pasaulį, kurį paliksime po savęs.

Taip pat ir kiti dalykai: nevieniša vienatvė laukinėje gamtoje – joje įsibuvęs tampi ne tik stebėtoju, bet ir jos dalimi. Žiūrėjimas į tolį, tyki ramybė pievų ir pelkių platybėse. Pavasario ir rudens gamtos virsmai. Neįtikėtini nuotykiai keliaujant gamtoje – pilni įdomių susitikimų su nežmogiškomis būtybėmis, vietos žmonėmis, kurių dėka gali pajusti tradicinį gyvenimo būdą, kitokį požiūrį į gyvenimą ir supančią aplinką.

[[ge:lrytas:lrytas:27919449]]

Mane įkvepia ir maistas – kūryba jį gaminant, pažintis su įvairių regionų ir tautų kultūra, ryšys su vieta, kurioje jis užaugintas.

Plačiąja prasme mano įkvėpimo šaltinis – kūryba ir minčių srautas ieškant atsakymų į esminius klausimus ir išeinant už įsisenėjusių nuostatų ribų.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Nevynioti į vatą, būti autentiškam, kritiškai mąstančiam. Siųsti subrandintą žinią, o ne įmantrių žodžių srautą.

– Koks patinka patiekalas?

– Velniškai sunkus klausimas. Gaminti maistą yra mano aistra. Beribis kūrybinis procesas, galimybė geriau pažinti kitas kultūras. Save priskiriu prie žmonių, kurie gyvena tam, kad valgytų, o ne valgo tam, kad gyventų.

Šiame gyvenimo etape labiausiai patinkantys patiekalai yra tie, kuriuose išryškėja kokybiškų produktų ir prieskonių dermė. Šiuo metu mėgstamiausi būtų bulviniai blynai, kepti ant malkomis kūrenamos ugnies, su žiupsneliu juodųjų pipirų, muskato riešutu ir gelsvėmis. Dabar krakmolingų bulvių sezono pradžia – geriausias metas ragauti bulvinius blynus. Jie traškūs iš išorės ir minkšti iš vidaus.

[[ge:lrytas:lrytas:33151673]][[ge:lrytas:lrytas:33001622]][[ge:lrytas:lrytas:34044659]]

– Mėgstamiausias kvapas?

– Rudenėjančio raisto (aukštapelkės) anksti ryte.

– Geriausia gauta dovana?

– Man dovana – tai pretekstas sąmoningai rūpintis ir galvoti apie žmogų, kam ji yra skiriama, įsiklausyti į jo asmenybę. Šis procesas gerokai svarbesnis nei pati dovana. Mano geriausia gauta dovana yra jausmas, kai ją gavęs supranti, kad jos ieškant buvo įsiklausyta į mane. Esu tokių gavęs.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... tai būtinas ir pragaras, nes be jo bus sunku suvokti rojaus vertę.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Beprasmių dienų nebūna. Net ir beprasmė diena turi savo vertę.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Drožinėdamas šaukštus, grybaudamas, fotografuodamas gamtą, gamindamas valgyti, ką nors kartu veikdamas su šeima.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Maisto gamyba, žmonos ir vaikų palaikymas, pasivaikščiojimas miške, žiūrėjimas į lysvę ir stebėjimas, kaip auga daržovės.

– Blogiausias įprotis?

– Telefono ekrano maigymas.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Norėčiau geriau pažinti istorijų pasakojimo meną, geriau pažinti augalus, ypač viksvas. Dar norėčiau išmokti dainuoti.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Jei į pasimatymą, tai norėčiau su žmona – geras ir prasmingas laikas kartu. Jei su garsenybe, norėčiau ilgo pasimatymo su Serengečio nacionaliniu parku Tanzanijoje, Afrikoje, kur tikėčiausi patirti įspūdingą laukinės gamtos stichiją.

[[ge:lrytas:lrytas:33917959]]

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Staliumi, dailide.

– Drąsiausias sprendimas?

– Stoti ginti Punios šilo Alytaus rajone gamtą. Mums pavyko pasiekti, kad didžioji dalis Punios šilo buvo apsaugota suteikus jam gamtinio rezervato statusą. Kitas drąsiausias sprendimas buvo ryžtis rečiausio Europos giesmininko – meldinės nendrinukės perkėlimui. Buvome vieni pirmųjų pasaulyje, atlikę sudėtingą ir labai varginantį darbą įkurdinant mažą ir labai retą tolimąjį migrantą Žuvinto pelkėse Alytaus rajone.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Būtų sudėtinga išskirti vieną. Tarp jų būtų nuotykis, kai tundroje Rusijos šiaurėje teko slapstytis nuo įkaušusio medžiotojo, kuris sužinojęs, kad esame lietuviai, pykdamas, jog atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos, norėjo mus nušauti.

Susitikimas su jūrų vėžliais, išlipančiais į Australijos pakrantę dėti kiaušinių. Įspūdingos patirtys keliaujant sunkiai suvokiamais per Ukrainą ir Baltarusiją tekančios Pripetės upės vingiais, naktys, praleistos tarp tūkstančio gervių būrio, besituokiančių stulgių ar raiste paryčiais besipešančių tetervinų.

Minėta meldinės nendrinukės perkėlimo į Žuvintą iniciatyva yra neabejotinai sunkus, bet labai geras ir prasmingas patyrimas kartu su komanda. Vienas įdomesnių nuotykių buvo iš mano ūkio pabėgusio jaučio parsigabenimas. Jis sugebėjo per miškus ir pelkes nužingsniuoti į Baltarusiją. Neįtikėtini nuotykiai buvo tiek jį surandant, tiek parsigabenant namo.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Namuose gaminto maisto.

– Mėgstamiausias posakis?

– Nėra vienos teisybės, yra tik skirtingi požiūriai.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Neseniai perskaičiau Niko Kazantzakio knygą „Graikas Zorba“ – labai patiko.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Nesuteikiu tam reikšmės, bet stengiuosi natūralią ir ekologišką.

– Meilė – tai...

– Gyvenimas.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Kaip žmogų, kuris stengiasi gyventi ir veikti prasmingai, atviros pasaulėžiūros, mylintį gyvenimą ir šeimą, nelengvo charakterio, užsispyrusį, sugyvenantį su gamta.

Gamtininkui Žymantui Morkvėnui teko Rusijos tundroje slapstytis nuo įkaušusio medžiotojo (1)