Į įvairius klausimus apie gyvenimą šįkart atsakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė (57 m.).

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Pats gyvenimas – įkvėpimas. Mes juk ir gimstame įkvėpti gyventi... Kiekviename gyvenimo etape – savi, pirmyn vedantys įkvėpimo šaltiniai. Maži kūdikėliai įkvėpti augti. Paskui – pažinti ir suvokti pasaulį, bręsti. Mus veda noras mokytis, kurti, įveikti kliūtis ir siekti gražių, prasmingų tikslų.

Kiekvienas žmogaus amžiaus laikotarpis turi savus įkvėpimo šaltinius. Kas mane įkvepia gyventi šiame etape? Tai mano šeima: kaip asmenybės bręstantys vaikai, vyras, nuostabus darbas... Darbas man – didžiulis įkvėpimo šaltinis. Juk tai – kasdienė galimybė kurti. Tai didžiulė gyvenimo dovana.

[[ge:lrytas:lrytas:32594436]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Mano dėmesį visada atkreipia įdomios idėjos. Negaliu praeiti ar palikti nepasidomėjusi. O iš gerų idėjų atsiranda ir tobuli meno kūriniai: muzika, sceniniai veikalai, dailės ar architektūros kūriniai. Jie atkreipia mūsų dėmesį, žavi ar net ilgam palieka kokybės antspaudą. Kur tik nuvykstu, skubu išvysti spektaklius, koncertus. Tai ne tik profesinis, bet ir estetinis domėjimasis.

[[ge:lrytas:lrytas:31251123]][[ge:lrytas:lrytas:31790981]][[ge:lrytas:lrytas:31561047]][[ge:lrytas:lrytas:32488064]]

Su malonumu žiūriu spektaklius, lygiai kaip ir aplankau dailės galerijas, apžiūriu įdomius architektūrinius statinius. Man tai teikia didžiulį džiaugsmą ir patenkina profesinį smalsumą. Jei muzikantas, norintis palaikyti formą, privalo kasdien groti, šokėjas – šokti, dainininkas – dainuoti, tai meno vadybininkas turi nuolat lavinti savo meninį skonį.

– Koks patinka patiekalas?

– Šviežia grilyje kepta žuvis.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Labai mėgstu jazminų, bijūnų, pakalnučių kvapus. Liepų kvapas mane tiesiog hipnotizuoja. Tobuli gamtos kūriniai mane žavi.

– Geriausia gauta dovana?

– Kelionės, kurias man dovanojo vyras.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– Nuostabus Lietuvos pajūris: miškai, kopos... Tai amžinas grožis, kurį mes skirtingai matome kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje. Vaikystėje pastebi vienus akcentus, o brandžiame amžiuje žaviesi visai kitais dalykais.

Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad lietuviškas pajūris – pats nuostabiausias, net jei nešviečia saulė ar šilumos mažiau. Tą grožį tada sugeri kita forma.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be artimų žmonių. Be kasdien sutinkamų žmonių ir gražių darbų.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, šokti. Kartais pažiūriu gerus filmus ar paskaitau knygą. Prie mano lovos guli apie dvidešimt knygų, kurią skaityti, pasirenku pagal nuotaiką.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Kvėpavimo pratimai ir pasivaikščiojimai.

– Blogiausias įprotis?

– Mėgstu ryte pamiegoti. Aš tikrai nesu vyturys.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Labai norėčiau išmokti nardyti. Mane žavi giluminis nardymas. Norėčiau atrasti povandeninį pasaulį ir pasimėgauti ne tik jo grožiu, bet ir tyla.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Pakviesti, deja, nepavyks, nes šis žmogus jau iškeliavęs amžinybėn. Tai astronautas Neilas Armstrongas, į žmonijos istoriją įrašytas kaip pirmasis žmogus, išsilaipinęs Mėnulyje. Jei būtų galimybė, norėčiau su juo pasikalbėti ir sužinoti, kaip jautėsi skriedamas Mėnulio link, ką galvojo.

[[ge:lrytas:lrytas:33682206]]

Koks jausmas išvysti dangaus kūnus, kuriuos būdami Žemėje matome lyg mažus taškelius toliuose? Ką žmogus jaučia naviguodamas kosmoso platybėse? Ir koks buvo jausmas žengti pirmą žingsnį ne ant Žemės paviršiaus?

– Jei nebūtumėte tuo, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Gydytoja. Mano veikla ir gydytojo profesija giminingos. Juk tiek menas, tiek gydytojai stiprina žmones, tik vieni dvasine, kiti – fizine prasme.

– Drąsiausias sprendimas?

– 2018 metų rudenį pradėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybų projektą. Tuo metu situacija tikrai atrodė kebli, tad prireikė drąsaus sprendimo – rinktis sunkų kelią, eiti juo, kovoti, stengtis, kad Klaipėda turėtų ateities teatrą. Ir, žinoma, ne tik pradėti statybas, bet ir jas užbaigti. Atvesti visus iki galutinio taško ir įgyvendinti rekonstrukcijos ir statybų projektą.

Tai tapo pirmuoju specialiai Muzikiniam teatrui pastatytu pastatu, nors Muzikinis teatras Klaipėdoje įvairiomis formomis veikia daugiau nei du šimtus metų.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Teko sustabdyti kilti besiruošiantį lėktuvą. Buvo tokia kebli, bet įdomi istorija. Tai nutiko Kopenhagoje. Mes su dukra arfininke iš Vilniaus skridome į konkursą Sardinijoje. Persėdimas buvo Kopenhagoje, tačiau mūsų skrydis buvo atidėtas, teko keisti lėktuvus.

Skrendant į konkursą būtina vežtis specialią aprangą, batelius, natas, stygų rinkinius, o visa tai keliauja bagažo lagamine. Pasikeitėme bilietus, tačiau dukrai paskyrė vietą kitame lėktuve, o man – ne. Nepaisant visko perėjome patikras, sėdime lėktuve...

Žiūrėdama pro lėktuvo langą pamačiau, kad lagaminai kraunami į lėktuvą, o mano lagaminas su ryškiu kaspinėliu atidedamas ir galiausiai vežamas atgal į oro uostą.

O lėktuvas ruošiasi kilti. Man teko bėgti pas pilotus, nors stiuardesės manęs, aišku, neleido. Visi keleiviai sėdi ir laukia, kas bus... Lėktuvo pakilimas buvo atidėtas pusvalandžiui. Išsiaiškinome situaciją ir man pavyko pasiekti, kad lagaminas vyktų kartu.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Duonos, įvairių rūšių sūrio ir sutirštinto pieno. Rytą visada pradedu kava su tokiu pienu. Be to rytas netektų žavesio. Labai mėgstu ir sūrį, o prie jo reikia duonos.

– Mėgstamiausias posakis?

– Viskas, kas vyksta šiame gyvenime, tik į gera. Arba nėra to blogo, kuris neišeitų...

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Yra nemažai man įsiminusių kino filmų. Paminėsiu tik kelis: Anthony Minghellos režisuoti filmai „Anglas ligonis“ ir „Talentingasis misteris Riplis“, Miloso Formano režisuotas „Amadeus“, Andy ir Lilly Wachowskių režisuota „Matrica“.

Knygų sąrašas taip pat būtų labai ilgas, gal paminėsiu jau kelintą kartą skaitomą – Axelio Munthe romaną „Knyga apie San Mikelę“.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Įvairią, svarbu – ekologišką.

– Meilė – tai...

– Mes su vyru kartu – 35 metai. Meilė – tai atsakomybė, įsipareigojimas, rūpinimasis, džiaugsmas ir buvimas kartu. Tai ne vien pakylėjimas ir aistros. Tai gebėjimas būti kartu visais gyvenimo etapais. Svarbu mokėti vienam kitą suprasti ir palaikyti.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Norėtųsi, kad gerai. Gyvenime vadovaujuosi teisingumo principais. Norėčiau, kad tokią ir prisimintų. Ir kaip žmogų, kuriantį gražius projektus.

35 metus kartu su vyru esanti Klaipėdos teatro vadovė Laima Vilimienė: „Tai ne vien pakylėjimas ir aistros“