Fotomenininkas Saulius Paukštys rugsėjo 16-ąją paminėjote savo 60 metų jubiliejų.

– Ar trankiai rugsėjo 16-ąją paminėjote savo 60 metų jubiliejų? Su kokiomis nuotaikomis jį pasitikote?

– Nuotaikos geros. Gimtadienius mėgstu švęsti. Šįkart išimties nedariau. Jubiliejaus proga rugsėjo 3 dieną Vilniaus rotušėje pristačiau dviejų dalių parodą „Vaizdai aplink“.

Pirmosios dalies vaizduose susipynusi praeitis ir dabartis. Vilniaus architektūros atvaizdai – pristatantys viduramžius menančius pastatus ir kompozicijas, taip pat šiuolaikinė panorama atspausti išskirtine, dar XIX amžiuje patentuota Van Dyke’o fotografine technologija. Spaudos procesai vyko kaip prieš 100 metų. Kiekvienas atspaudas yra vienetinis.

[[ge:lrytas:lrytas:44160]]

Antroje dalyje vaizdai sukurti interpretuojant fotografiją šiuolaikiniais grafinio vaizdo konstravimo būdais.

Pastaraisiais metais istorinio Vilniaus ir jo senųjų priemiesčių gyvenimas keičiasi labai greitai, vis dažniau pasipildo naujais moderniais statiniais – tai Vilniaus evoliucijos istorija.

[[ge:lrytas:lrytas:31251149]][[ge:lrytas:lrytas:32242358]][[ge:lrytas:lrytas:25700263]][[ge:lrytas:lrytas:24222577]]

– Ar jaučiate užgulusį metų svorį?

– Per daug nesureikšminu metų. Aišku, aštuoniolikametės į mane žiūri vis rečiau.

– Kaip reaguotumėte, jeigu jus pavadintų senjoru?

– Gal kažkiek papurkštaučiau, bet, manau, neįsižeisčiau.

– Nesate gražuolis, tačiau moteris visais laikais traukiate kaip magnetas. Vienos norėdavo draugauti, kitos – intelektualiai plepėti prie taurės vyno, trečios – būti įamžintos. Esate daręs nemažai moterų aktų. O šiemet šaltą sausį per parodos atidarymą jūsų svečiams vyną pilstė seksualios merginos, vilkinčios tik blizgančius apatinius. Kur slypi jūsų žavesio paslaptis?

– Vis labiau išgyvenu, kad gaunu per mažai dėmesio arba ne tos damos rodosi horizonte. Norėtųsi gerbėjų su jachtomis, prancūzišku šampanu.

Kalbant apie aktų fotografavimą, nelengva prisikalbinti modelį. Ne kiekviena mergina nori apsinuoginti, be to, akto fotografavimas – labai intymus reikalas. Turi būti abipusė iniciatyva, pasitikėjimas. Menininkas juk nesiūlo pirmai pasitaikiusiai fotografuotis, čia turi elektra nukrėsti.

– Kiek jums buvo metų, kai sukūrėte pirmą vertingą fotografiją?

– Sunku pasakyti, kas yra gera fotografija. Neretai nuotrauka praėjus kuriam laikui keičia savo vertę.

Ta, kuri prieš 20 metų atrodė vykusi, dabar gali būti kiek juokinga dėl atlikimo manieros, visų cheminių dalykų.

Bet kai numirsiu, gal tos fotografijos, kurios dabar sukrautos į stalčiuką kaip nevykusios, įgaus naują vertę – fotografai yra savotiški metraštininkai.

Fotografija – objektyviausia iš menų, geriausiai atspindinti laiko dvasią.

[[ge:lrytas:lrytas:34296454]]

– Ar mėgstate fotografuoti savo šeimos narius, save?

– Mėgstu. Kai buvau jaunesnis ir gražesnis, netgi esu sukūręs visą seriją autoaktų.

– Kodėl daugelyje savo portretinių nuotraukų esate išpūtęs akis ir kietai sučiaupęs lūpas?

– Tas pasimaivymas ir visokių grimasų rodymas atkeliavęs dar iš jaunystės laikų, kai lankiau liaudies teatrą.

– Mėgstate nardyti po fotografijos žanrus – nuo mados, reklamų, teatro, aktų, portretų iki landšafto ir architektūros ansamblių. Ar yra tekę fotografuoti ekstremaliose situacijose?

– Prisigalvoju įvairių dalykų. Yra tekę fotografuoti ir karo zonose Afganistane bei Ukrainoje, Luhanske, kuris dabar okupuotas rusų. Nebuvau mūšio lauke, bet fiksavau žmonių gyvenimą karo sąlygomis.

– Neseniai išbandėte ir rašytojo plunksną – išleidote knygą „Markučių skanumynai“ apie vietos gyventojus ir jų patiekalus. Joje tiek daug keiksmažodžių, kad jos leisti nesiėmė nė viena leidykla. O jūs atsisakėte redaguoti tekstą. Tačiau tie, kurie bandė pagal surašytus receptus ką nors gaminti, tikino, kad patiekalai skanūs, o gera humoro dozė – garantuota.

– Čia kaip ir apskritai kūryboje yra dalis teisybės, o dalis – autoriaus išmonė. Jos gal net didesnė dalis. Receptus aprašiau iš atminties. Kelerius metus gyvenu Markučiuose, su pudeliu Žmogėdra vaikštome kampais, pakampėmis, kartais susitinkame kaimyną arba kaimynę. Jie pasikviečia į svečius, kartais pavaišina.

Keiksmažodis – tai natūralios kalbos papildinys. Jei kas sako keiksmažodį, tai nereiškia, kad nori ką nors įžeisti.

– Ar mėgstate šeimininkauti?

– Ne. Namuose žmona Virginija sėkmingai gamina valgyti. Aš kartais išstoju kaip koks baleto primarijus su savo kompozicijomis – pavyzdžiui, galiu iškepti kotletų.

– Iš kur semiatės energijos, sveikatos? Gal nuo mažens esate kaip užsuktas?

– Ankstyvoje jaunystėje buvau labai kuklus ir nedrąsus. Mane gal bohemiška aplinka, menininkai bičiuliai išdrąsino ir primokė visokias galvones galvoti.

– Pats sąmoningai nesistengiate elgtis jaunatviškai?

– Ne. Jeigu apie tai pradėsiu galvoti, bus ženklas, kad vyksta negrįžtami procesai.

– Ko sau palinkėtumėte žengdamas į naują dešimtmetį?

– Išlaikyti pasiektą tempą ir esant galimybei jį dar padidinti. Nesu sveiko gyvenimo būdo šalininkas, bet negaliu skųstis sveikata. Jaunystėje sportavau pusiau profesionaliai. Kai buvau 12–14 metų, su būsimąja olimpine čempione Lina Kačiušyte (61 m.) plaukiojome viename baseino takelyje.

Buvau perspektyvus plaukikas, bet labai nemėgau plaukti. Tad pirmai progai pasitaikius iš sporto pabėgau.

Vilnietis S.Paukštys baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, bet profesinių žinių buityje netaiko – neūkiškas, žmona skundžiasi, kad kai kas nors sugenda, tenka kviesti meistrą.

Turi tris vaikus: Severiją, Stefaniją ir Igną, tačiau nė vienas nepanoro rimtai gyvenimo susieti su fotografija.

Drauge su menotyrininku Sauliumi Pilinkumi sumanė pastatyti paminklus Frankui Zappai ir Johnui Lennonui Vilniuje.

60 m. jubiliejų paminėjęs fotomenininkas Saulius Paukštys: „Aštuoniolikametės į mane žiūri vis rečiau“