Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

Kainas stebinčio portalo „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas ir kainų specialistas Petras Čepkauskas (50 m.) sako: „Pinigai žmonių negadina – jie tik atskleidžia, kas žmogaus charakteryje jau buvo.“

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Pastarasis pirkinys – kilogramas citrinų. Aišku, juokauju. Didesnis pirkinys, bet daugiau dydžio nei sumos prasme – išmanusis televizorius savo pradinukui į kambarį. Nors, tiesą sakant, čia daugiau jo paties pirkinys iš per metus sutaupytų pinigų. Mano pagalba buvo daugiau techninė: padėti išsirinkti, užsakyti ir atvežti. Išmanieji televizoriai yra labai gerai – galima nustatyti ir ekrano laiko limitus.

[[ge:lrytas:lrytas:29872978]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Emociniai pirkimai pasibaigė gal prieš 20 metų, kai reikėdavo kasmet naujausio modelio telefono ar kompiuterio, – nauji elektronikos įrenginiai tuo metu buvo vieninteliai emociniai pirkinukai. Dabar kol veikia, nestringa, atsinaujina, pakanka atminties, tol tinka.

[[ge:lrytas:lrytas:32394441]][[ge:lrytas:lrytas:32131706]][[ge:lrytas:lrytas:31660618]][[ge:lrytas:lrytas:31900294]]

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Knygoms ir kariniams šalmams. Bet esu labai išrankus, tad čia nėra emocinio pirkimo ir nesusilaikymo – daugiau laiko užima paieška ir įsitikinimas, ar tai tikrai yra originalu ir vertinga.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Ne, atsiskaitymo nėra, nes visi pirkimai yra iš poreikio, o ne padėties visuomenėje parodymo ar emocijos. Šeimoje, aišku, aptariame, bet ne tai, pirkti ar nepirkti, o daikto atliekamą funkciją, modelį, išvaizdą.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Jokios ypatingos filosofijos nėra. Pinigai yra viso labo priemonė, praplečianti ar ribojanti tam tikras galimybes. Jeigu ko nors reikia – jie kaupiami tam tikslui, jei ne – atidedami.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Šeima ir gyvenamas laikas. Šeima iki senelių, jei per daug neišsiplėtotume, nes tam, ko gero, reikėtų neplonos knygos, buvo toks kaimo ir miesto, represuotų ir laisvų, kareivių ir gydytojų, didvyrių ir dezertyrų, darbininkų ir inteligentų ir net keturių tautybių mišinys, kuris leido pasaulį suvokti įvairiapusiškai ir matyti savo akimis priežastis ir pasekmes.

Na, ir laikas, kai viskas keitėsi, vėrėsi galimybės, o kad nuo jų neapsvaigtum, reikėjo šalto proto.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Ne tiek mokė, kiek rodė savo pavyzdžiu. Jei yra trūkumas – visada yra galimybių jį panaikinti savo veiksmais esant bet kokioms aplinkybėms. Kadangi algos gamykloje, matyt, buvo ne visai pakankamos, tai mūsų šeimos butas buvo panašus ir į Tailandą, ir į Turkiją, ir į Italiją.

Mat mama šalia darbo gamykloje siuvo gaminius, kurie buvo parduodami turguje, todėl mano pareiga buvo užsakovo atvežtos žaliavos užtempimas į penktą aukštą (nebaisu – buvo liftas), modelių perkėlimas ant medžiagos, iškirpimas, paruoštos produkcijos lyginimas, o sagas iki šiol moku labai mikliai prisiūti. Visa tai išmokė, kad pinigų iš oro nebūna ir algą ne gauni, o uždirbi.

Matau, kad ir mano vaikams tai persiduoda.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Su savo uždirbtais pinigais gali elgtis kaip tinkamas – net ir sukrovęs į krūvą sudeginti. Bet jūsų minėti turtuoliai yra daugiau išimtis, nes Morganai, Rockefelleriai vis dėlto kuria šeimos imperijas. Aišku, kažkas iš vaikų tampa valdytojais, kažkas pasuka kitu keliu. Jeigu nusileistume ant žemės, tai kaip senajame Lietuvos kaime – vyriausias lieka prie žemės, vidurinis – prie amato, o jauniausias eina į daktarus ar kunigus.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Yra toks posakis: „Guns do not kill people“ – ginklai žmonių nežudo, tai daro žmonės. Pinigai žmonių negadina – jie tik atskleidžia, kas žmogaus charakteryje jau buvo.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Jeigu neskaičiuotume pinigų iš senelių ar gautų renkant „kailiukus“ (taip buvo vadinama tara, beje, tai tada buvo geras biznis – 10 kapeikų už „kailiuką“, kai limonadas kainavo 20–30 kapeikų), renkant vaistažoles ar uogas (brangiausiai buvo superkami rugiagėlių žiedai – 25 rubliai už kilogramą, bet aš siaubiau kaime šermukšnius – 1,20 rublio už kilogramą, juos reikėjo džiovinti), tai pirma alga buvo reklamos srityje.

Kauno troleibusų parke šalinau reklamas nuo troleibusų prieš perdažymą.

Manau, nedaug kas prisimena ir žino, kas užklijavo pirmą reklamą ant troleibuso Kaune, – čekiškų makaronų reklamą su zuikiu, valgančiu spagečius, tai žinokit, kad nuplėšiau ją aš.

Nuostabus, nepakartojamas vaitspirito, minkštinančio lipduką ir jo klijus, kvapas ir 200 rublių už troleibusą. Rubliai tuo metu dar buvo nevisiškai nuvertėję, tai tie 4–5 troleibusai labai gerai papildė mokinuko piniginę.

O kur dar galimybė pažaisti troleibusų parko poilsio patalpose biliardą su beveik kvadratiniais nuo daužymo rutuliais! Ir tik nereikia sakyti, kad poilsio ir žaidimų kambariai – tik šiuolaikinis sėdmaišinių biurų privalumas.

Na, o pinigai buvo leidžiami paprastiems reikalams – džinsams, kedams, lenkiškam nešiojamajam kasetiniam grotuvui įsigyti, pasisėdėjimui su draugais, atidedami taupymui.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Niekas neskatina. Pinigai yra pasekmė to, ką aš darau, – padedu žmonėms kurti pridėtinę vertę jų verslui, įvairiai veiklai.

Man patinka analizuoti problemas, klaidas, padėti jų išvengti ir smagu, kai dėl to atsiranda geri rezultatai. Tada atsiranda ir pinigų.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip, periodiškai palaikau šalį, kuri yra užpulta, kurioje turiu nemažai draugų. Padedu ne tik pinigais, bet ir surasti naujų kontaktų, verslo galimybių.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Ne, šito išvengiau. Ir todėl, kad rankos atstumu turėjau draugų, pažįstamų, darbdavių, kurie prarado viską arba daug dėl savo priklausomybių, netipinių investicijų.

„Tai merkiame apyvartines lėšas į nekilnojamąjį turtą, visi taip daro – greitai įeisime ir išeisime“, – sakydavo jie. Aš į įdomius, rizikingus projektus siūlau investuoti ne pinigus, o save – savo žinias, kontaktus.

Galiu į kvapą užgniaužiantį projektą investuoti savo darbo laiką, naktis, energiją, bet ne lėšas – jos užsiima kitais reikalais.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Rublio nuvertėjimas, rublis – į talonus, talonai – į litus, litai – į eurus, o kur dar tarpuose buvusios krizės. Didžiausią įspūdį paliko, kai tėvų 18 metų kaupti „vaiko pinigai“ – 1000 rublių mano pilnametystei – tapo keliomis dešimtimis JAV dolerių.

Tai labai anksti leido suprasti, kad tie skaičiukai ant popieriukų yra daugiau susitarimo reikalas nei vertė.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Kaip rekomenduojama – 10–15 procentų nueina į daugiau ar mažiau saugias investicijas. Bet vis labiau įsitikinu, kad pagrindinė investicija vis dėlto yra galva ir sveikata, nes, kaip sakiau, skaičiukai ant popieriukų yra daugiau susitarimo reikalas nei vertė. O šiaip žmogus tiems susitarimams nelabai gali daryti įtaką.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Žmogus susirenka tokį draugų ratą, kokių jis vertas, – jei kam nors reikia dovanoti, iš esmės žinau, ko jam reikia, nes paklausiu, o jis atsako, kaip ir aš pats pasakau. Jei pasibaigia kalbomis, kad nieko nereikia, tai dovana būna vartojama – aš ilgai esu maisto prekyboje, tad surasti įdomią, išskirtinę prekę – prieskonių, maisto priedų, delikatesų, gėrimų, aliejaus – galiu lengvai. Dažniausiai būna tik geri atsiliepimai.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Bandžiau prisiminti bent vieną taburetę be vienos kojos per dešimtmetį, bet nepavyko.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Taika visame pasaulyje.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Ritualai yra periodiniai veiksmai – periodiškai kaupti, periodiškai save ir kitus lavinti. Nuolatinis, nors ir nedidelis, veiksmas visada veda į sėkmę.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Tai labai materialistiška. Man nepatinka pinigai, man patinka daiktai, kuriuos už juos nusiperki. Jau sakiau, kad pinigų vertė yra tik susitarimas. Čia ir dabar jie reiškia ne laisvę, o galimybes. O tos galimybės labai subjektyvios – gali būti sotus už 1 eurą ir alkanas už 10 eurų – viskas yra pasirinkimai galvoje. Taigi laisvė yra galvoje, o ne piniguose.

„Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas: „Pinigų iš oro nebūna ir algą ne gauni, o uždirbi“