Prieš mėnesį anapilin iškeliavęs Rolandas Rastauskas (69 m.) buvo ne tik ryškus kūrėjas, bet ir paslaptinga asmenybė.

Tik per vienišiaus rašytojo, kuris oficialiai nebuvo sukūręs šeimos, laidotuves paaiškėjo, kad jis turi sūnų. „Lietuvos rytui“ pavyko surasti šį vaikiną.

Net pačius artimiausius poeto, eseisto, dramaturgo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Rastausko draugus, su kuriais jį siejo kelių dešimtmečių bendravimas, pribloškė žinia, jog rašytojo ištarti žodžiai po motinos mirties šių metų rugpjūtį, kad gyvenimo ratas užsidarė ir jis liekąs vienas, iš tikrųjų nėra tiesa.

Pasirodo, RoRa slapyvardžiu žinomas kūrėjas maždaug prieš dvidešimt metų galimai su savo studente Klaipėdoje susilaukė sūnaus.

[[ge:lrytas:lrytas:34053495]][[ge:lrytas:lrytas:34086493]][[ge:lrytas:lrytas:34212352]]

Kas tas vaikinas ir kodėl iki pat mirties R.Rastauskas niekam apie jį nebuvo prasitaręs, iki šiol mįslė.

„Lietuvos rytui“ pavyko surasti ne tik rašytojo sūnų, bet ir jo motiną, tačiau ji buvo nekalbi: „Viskas, kas buvo tarp mūsų (su R.Rastausku. – Red.), jau praeitis. Nenorėčiau apie tai kalbėti.“ Bet moteris nepaneigė, kad nuo R.Rastausko yra susilaukusi sūnaus, tik užsiminė, jog dar reikia sulaukti kažkokių būtinų tyrimų rezultatų.

Atviriau apie didžiausią RoRa gyvenimo paslaptį su „Lietuvos rytu“ sutiko pasikalbėti daugiau nei trisdešimt metų su juo artimai bendravęs režisierius Vytautas Balsys.

„Niekada su Rolandu nesame kalbėję apie tai, kam jis norėtų arba galėtų palikti savo tiek kūrybinį, tiek materialų palikimą. Pernai Palangoje jis pardavė iš senelių paveldėtą namą, nusipirko butą Vilniuje ir susitvarkė mamos paliktą butą Palangoje. Atrodė, kad dabar jau gyvens, skraidys po pasaulį ir džiaugsis gyvenimu.

Kalbėdamas apie turtą ar pinigus Rolandas užsimindavo apie kažkokį mistinį vadybininką, kuris neva kažkur investavęs jo pinigus.

„Pinigai turi uždirbti pinigus“, – mėgdavo sakyti Rolandas.

Aš jam atsakydavau, kad reikia gyventi dabar, o ne taupyti ateičiai ar kažkokiems planams“, – prisiminimais dalijosi režisierius.

– Kai žmonėms trisdešimt ar keturiasdešimt metų, dar gal galėtų atrodyti, kad jų vežimas rieda į gyvenimo mugę, bet kai jau septyniasdešimt, nori nenori vežimas pradeda sukti iš tos mugės. Kaip jums, artimam R.Rastausko draugui, atrodo, kodėl jis beveik iki pat septyniasdešimtmečio neapsisprendė surašyti testamento?

– Rolandas savyje turėjo jaunatvišką geną, nors kartais pašmaikštaudavo, kad mes – jau senukai. Kai jausdavosi prastai, nesiskųsdavo. Užsidarydavo, išsilaižydavo ir tik atsigavęs vėl pasirodydavo.

Šiemet vieną vasaros popietę buvome susitarę susitikti. Kai parašiau jam žinutę bandydamas pasitikslinti, kur pasimatysime, jis netikėtai atsakė: „Niekuo netikiu. Pavargau.“ Po tokių žodžių skambinau, bet Rolandas neatsiliepė. Vėl rašiau siūlydamas susitikti, pasikalbėti, bet atsakymo nesulaukiau. Parašė tik kitą dieną: „Pabėgau į Vilnių.“

Pastaruoju metu Rolandas blaškėsi tarp Palangos ir Vilniaus. Mačiau, kad vasarą pasidarė liūdnesnis, melancholiškesnis. Tarsi kokio nerimo genamas būdavo tai Vilniuje, tai Palangoje, tai vėl Vilniuje.

– Gal tas neramumas ir liūdesys R.Rastauską užvaldė po to, kai rugpjūčio mėnesį iškeliavo mama?

– Tokią jo būseną pastebėjau dar prieš mamos netektį. O su mama Rolandas atsisveikino sąmoningai, ramiai ir pagarbiai, nes ji slaugos ligoninėje buvo jau kurį laiką.

[[ge:lrytas:lrytas:34439570]]

Pamenu, kaip Rolando kaimynės kiemelyje po mamos laidotuvių sėdėjome ir šviesiai kalbėjomės.

Buvo justi, kaip jam nuo pečių lyg našta nukrito tas nuolatinis rūpinimasis mama, bet jo santykiai su ja buvo iš tikrųjų artimi ir šilti. Jie nuolat susiskambindavo, o kelionėse Rolandas niekada nepamiršdavo jai nupirkti kokių nors mielų lauktuvių.

– Rolando tėvas jį su mama paliko dar ankstyvoje vaikystėje. Ar jis dėl to jautėsi nuskriaustas likimo? Gal ta tuštuma be tėvo žeidė ar vis dėlto jis sugebėjo tą žaizdą užsigydyti?

– Rolandas neraudojo dėl savo praeities. Savo pasakojimais apie vaikystę ir tėvus jis tarsi atsikratydavo tos praeities ir įtaigia kalba pakildavo virš savęs.

Manyčiau, kad tėvo išėjimas Rolandą užgrūdino. Apie jį kalbėdavo pagarbiai, sakydavo, kad jis – patyręs gydytojas.

Kita vertus, daug ką apie savo prigimtį laikydavo už devynių užraktų. Buvo tokių dalykų, apie kuriuos jis visiškai nenorėdavo kalbėti, bet kartais šis tas prasprūsdavo.

Rolandas buvo genialus kūrėjas, bet nepaprastai sudėtingas žmogus. Sudėtingas net sau pačiam.

Turėjo daugybę kaukių, kuriomis, be kita ko, slėpė ir savo pažeidžiamumą, ir jautrumą. O visas savo nuoskaudas grakščiai išreikšdavo kūryba. Mokėdavo ir iš savęs, ir iš kitų pasišaipyti ar net kažką įžeisti.

Jo žodžiai ir kalbos neretai būdavo kur kas įtaigesni nei poelgiai.

Dažnai prisimenu, kaip per vieną savo gimtadienį jis man pakylėtu balsu pranešė: „Nupirkau strimelių!“ Maniau, kad tų strimelių bus tiek, kad užteks visai puotai. Kai jis iškilmingai išvyniojo popierių, jame buvo viso labo šešios žuvelės. Susirinkus svečiams mes tas strimeles jau buvome suvalgę.

– Ne paslaptis, kad R.Rastauskas buvo tiesiog aplipęs jo kūrybos ar jo paties gerbėjomis, draugėmis, bičiulėmis. Atrodydavo, kad maudosi jų dėmesyje. Jam iš tikrųjų to reikėjo ar tos gerbėjos irgi buvo daugybės jo kaukių dalis?

– Jis kaip paukštelis savo kalba pritraukdavo tas gerbėjas. Ir jų iš tikrųjų turėjo daug.

Bet piktai toms mergaitėms ar berniukams neatsakydavo, neatstumdavo jų. Jam tų gerbėjų tiesiog reikėjo kaip veidrodžio, kad jame pamatytų savo atspindį.

– Už vienos iš tų daugybės R.Rastausko kaukių buvo paslėpta istorija apie sūnų. Negi per daugybę jūsų bendravimo metų jis nė karto kokiu nors būdu pokalbiuose neužsiminė, nepaatviravo turįs sūnų?

– Taip yra buvę. Užuominas apie sūnų dažniausiai įveldavo į savo ironiškų kalbų kaleidoskopą, nes labai mėgdavo klausytis, kaip aš pasakoju apie savo sūnus, kur aš su jais keliaudavau, o ypač apie vyresnįjį sūnų Povilą, kuris gyvena Londone ir dirba režisieriumi BBC. Apie jį nuolatos klausinėdavo.

[[ge:lrytas:lrytas:34439571]]

Beklausinėdamas apie mano sūnus vis tarstelėdavo: „Visi mūsų sūnūs auga.“ Tada tokios Rolando užuominos praslysdavo pro ausis. Kažkodėl atrodydavo, kad tai – tik jo žodžių ekvilibristika.

– Ar po tokių, atrodytų, iškalbingų užuominų nepaklausdavote, ką jis turi galvoje ir kiek galbūt iš tikrųjų turi sūnų?

– Tuo metu – ne. Man tos jo kalbos atrodė labiau panašios į pokštą. Bet tai jau kaip faktas išaiškėjo tik po Rolando mirties.

– Kaip jums atrodo, kodėl R.Rastauskas, šitiek metų su jumis artimai bendraudamas, slėpė turįs sūnų? Kodėl tuo nepasidžiaugdavo?

– Logiško paaiškinimo neturiu. Matyt, atsakymo reikėtų ieškoti paslaptingoje Rolando prigimtyje.

Jau po Rolando mirties prisiminiau vieną jo tekstą, rodos, Maskvoje rašytą apie gerbėjas, kurias jis vadino katytėmis: „Jos išmurkdavo daug, tačiau jų laimės niekada neteko versti į alimentų kalbą.“

Gal šiuose Rolando žodžiuose būtų galima įžvelgti vieną iš atsakymų, kodėl jis nekalbėjo apie sūnų, – gal jis bijojo ar vengė tos naštos, gal buvo koks nors susitarimas su vaiko motina?

Dabar, žinoma, galima džiaugtis, kad ta gyvenimo tąsa yra. Tik gaila, kad Rolandas pats tuo nesidžiaugė ir gyveno slėpdamas, jog turi sūnų.

Atsukdamas laiką atgal vis dėlto negalėčiau prisiminti kokių nors ženklų ar Rolando užuominų apie jo atžalą. Jis neišsiduodavo.

Ši istorija – jo gyvenimo tąsa po mirties, nes tik per laidotuves paaiškėjo, kad yra sūnus.

– Kur jūs pirmą kartą pamatėte R.Rastausko sūnų? Galbūt jis dalyvavo laidotuvėse?

– Dabar jau žinau, kad vaikinas dalyvavo laidotuvėse, taip pat prieš kremavimą atsisveikinant su Rolando kūnu laidojimo namuose Vilniuje.

Kai po laidotuvių Palangoje visi susirinkome į gedulingus pietus, rašytojas Herkus Kunčius, pristatydamas man nepažįstamą jaunuolį, pasakė: „Susipažink – Rolando sūnus.“

Susipažinome. Po kurio laiko mes susitikome akis į akį ir aš jaunuolio paklausiau, ar jis iš tikrųjų Rolando sūnus. „Nežinau“, – atsakė man vaikinas.

Tada ir atsigamino Rolando replikos ir pajuokavimai apie „visus mūsų sūnus“.

Tačiau per gedulingus pietus patvirtinimo, kad vaikinas, su kuriuo mane supažindino H.Kunčius, yra Rolando sūnus, negavau. Grįžęs namo pradėjau žiūrinėti jo nuotraukas socialiniuose tinkluose. Atrodė, kad jaunuolis iš tikrųjų panašus į Rolandą.

Po kurio laiko mane pasiekė informacija, kad vaikinas kreipėsi dėl tėvystės nustatymo į tuo užsiimančias tarnybas.

– Ar atsakymas jau gautas?

– Taip. Apie tai man prieš kelias dienas pranešė H.Kunčius. Ši žinia nepaprastai svarbi, nes iki jos viso Rolando palikimo – tiek kūrybinio, tiek materialaus – laukė juoda lemtis. Juk nesant paveldėtojų viskas būtų tiesiog nežinia kur pradingę.

[[ge:lrytas:lrytas:34439571]]

Jeigu bent dalelę to palikto Rolando pomirtinio gyvenimo scenarijaus būčiau žinojęs jam esant gyvam, būčiau bet kokia kaina režisūriškai pakratęs jį žemyn galva ir suvedęs su sūnumi.

Man pačiam didžiulė paslaptis, kodėl Rolandas neturėjo tėvystės jausmo, o galbūt jam nepasidavė.

Dabar galima tik spėlioti – juk kai sūnus gimė, jam buvo apie penkiasdešimt metų.

Jis buvo jau subrendęs kaip rašytojas, kūrėjas, ir staiga į jo gyvenimą būtų atėjęs kūdikio auginimas, visi su tuo susiję rūpesčiai ir išbandymai. O tam visiškai kitam, nežinomam vaiko auginimo pasauliui Rolandas, matyt, buvo visiškai nepasiruošęs.

Tačiau neabejoju, kad koks nors Rolando susitarimas su sūnaus motina dėl paramos jam vis dėlto turėjo būti.

Kita vertus, visi pasvarstymai, pokalbiai, kokiomis aplinkybėmis prasidėjo Rolando ir sūnaus motinos istorija, dabar yra tik prielaidos to scenarijaus, kurį po mirties paliko rašytojas.

Bet kokiu atveju didžiulis džiaugsmas, kad yra jo sūnus. Su juo tikrai norėsis susitikti ir bendrauti.

Kiek žinau, vaikinas labai gabus ir kūrybingas.

Įminė didžiojo kūrėjo R. Rastausko paslaptį: tiesa apie sūnų paaiškėjo tik per laidotuves