Jau tuomet, kai prieš 25 metus Nemunu grybšniais įveikė 460 kilometrų, atletas planavo apie savo ištvermės metodą rašyti disertaciją, tik profesoriai nugesino: esą pritrūksiąs mokslinių įrodymų. Daugiau patirties sukaupęs Vidmantas užtikrino, kad ryšis moksliniam darbui. Iš užsispyrusio panevėžiečio visko galima tikėtis.
Prieš vasaros pabaigos žygį, kai plaukimu paminėjo projekto „Nemunas – gyvybės linija“ 25 metų sukaktį, V.Urbonas treniravosi nedaug. Tačiau atletas tarsi atliko eksperimentą – norėjo įsitikinti, ar kūnas prisimins ištvermės reikalaujantį plaukimą. Ir išties sportininko raumenys dirbo taip sklandžiai, kad jam tam tikruose etapuose nesinorėjo išlipti iš Nemuno, buvo gera mosuoti rankomis.
„Įšokęs į vandenį pajutau, kad plaukiu dar geriau nei anksčiau. Kai buvau jaunesnis, psichologiškai sekėsi sunkiau: buvo aštresni pojūčiai, jaučiau sunkumą, o dabar tiesiog mėgavausi. Visa paslaptis – galvoje, o kūnas norėjo vandens“, – įsitikino panevėžietis.
Vidmantas puikiai perpratęs savo kūno galimybes, todėl žino, kad pirmiau smegenys atgamino ištvermės žygį vandeniu, tada kūnas tarsi savaime slydo paviršiumi.
Prieš kiekvieną panašų žygdarbį sportininkas pirmiausia mintyse buvo perplaukęs Baltijos jūrą, gėlo vandens ežerus ar Nemuną. Smegenys jau buvo patyrusios startą ir finišą, raumenims vėliau teko realiai atkartoti ištvermingus plaukimus.

