Įmonės „Sveikos odos institutas“ bendraturtė Sabina Repčenkienė neseniai paminėjo savo 70 metų jubiliejų.

– Kaip rugpjūčio 26-ąją paminėjote garbingą jubiliejų? Kokiomis nuotaikomis jį pasitikote?

– Visada labai laukiu savo gimtadienių ir visada juos švenčiu. Kai viena draugė užsiminė, kad po šešiasdešimtmečio nešvenčia, aš paprieštaravau: švęsiu tol, kol galėsiu.

Šitam gimtadieniui ruošiausi ir išpildžiau seną svajonę – pramokau šokti tango, nes labai seniai to norėjau. Bandžiau su vyru Georgijumi mokytis, bet jis atsisakė: „Galime mokytis ką tik nori, bet tik ne šokti.“ Supratau, kad viską daryti reikia man pačiai.

[[ge:lrytas:lrytas:31422077]]

Lankiau tango mokyklą pas Skirmantę ir Ričardą. Jie – puikūs mokytojai, nes viena yra gerai šokti, o kita – mokyti, juk ne visi moka mokyti. Ir aš išmokau.

Prieš gimtadienį vyrui užsiminiau, jog pakviečiau mokytoją Ričardą, kad sušoktume tango.

[[ge:lrytas:lrytas:34280370]][[ge:lrytas:lrytas:34413935]][[ge:lrytas:lrytas:34557196]]

Jis nustebo: „Kam kvieti mokytoją, juk nieko neišmokai?“ Pamaniau: „Cha cha.“ Ir nuotaika buvo puiki – tango sušokau su mokytoju.

– Ar jaučiate užgulusią metų naštą?

– Visai ne. Niekada to nejaučiau. Dar prieš septynerius metus su drauge kalbėjomės ir aš pradėjau vardyti, ką veiksiu. O ji manęs paklausė: „Ar nepamiršai, kiek tau metų?“

Supratau, kad nebeturiu tiek daug laiko aktyviai veiklai.

Kol galiu, sukuosi veikloje ir nejaučiu metų naštos. Jaučiuosi, kad man maždaug keturiasdešimt. Aišku, apsisukimai lėtesni, greičiau pavargstu.

– Kaip reaguotumėte, jei jus kas nors pavadintų senjore?

– Labai ramiai, nes aš ir esu senjorė. Neteko šio žodžio išgirsti, bet jei būnu kokioje nors įstaigoje ir pateikiu asmens dokumentą, labai dažnai darbuotoja pasižiūri į mane ir į dokumentą. Matyt, susidaro įspūdį, kad išvaizda ir duomenys nelabai atitinka. Bet manęs nežeistų, jei kas nors ir pavadintų senjore.

– Galėtumėte mėgautis užtarnautu poilsiu, viskuo aprūpintu gyvenimu, bet dirbate. Ar solidi sukaktis nesukėlė minčių, kad galėtumėte gyventi sau?

– Aš ir mėgaujuosi, ir gyvenu sau. Nedirbu penktadieniais, dirbu keturias dienas per savaitę. Dirbu tiek, kiek leidžia jėgos, ir tiek, kiek noriu.

Mano darbas šiuo metu labiau kūrybinis, nėra didžiulės atsakomybės. Mėgaujuosi veikla ir man patinka, kai jaunos kolegės sako: „Palaukite, pasėdėkite, neimkite, nekelkite.“ Dukros irgi pasako: „Mama, pailsėk.“ Man tai labai patinka ir aš mėgaujuosi gyvenimu.

[[ge:lrytas:lrytas:34675920]]

– Bėgantys metai beveik nekeičia jūsų išvaizdos, ne vienai moteriai esate grožio idealas. Kas padeda išlaikyti jaunatviškumą, išsaugoti moteriškumą ir sveiką kūną?

– Brolio žmona dažnai kartoja, kad esu nepataisoma optimistė. Iš kiekvienos beviltiškos padėties randu mažiausiai tris išeitis.

Man stiprybės teikia šeima – džiaugiuosi, kad esame sveiki, kad su manimi gyvena mama, kad turiu rūpestingą vyrą.

O dėl jaunatviškos išvaizdos visiems patarčiau prausti veidą ledukais. Bet būtų gerai, kad kas nors manęs klausytų!

Net draugės manęs vis paklausia apie tai, o aš pateikiu klausimą: „Ar ledukais prausiesi?“ Būtina kiekvieną rytą praustis dviem ledo kubeliais ir kartoti tam tikrus žodžius: neapykantą atvėsinu, neprisileidžiu svetimų minčių. Jie labai teisingi, aš juos kažkur perskaičiau ar išgirdau prieš penkiolika metų. Man jie įsiminė ir visiems sakau, bet niekas manęs negirdi.

Kai vykstu pas dukras, anūkės pasirūpina, kad močiutei būtų paruošta ledukų. Jei apsistojame viešbutyje, anksti ryte einu maudytis į jūrą, pusryčiaujame su vyru patys pirmieji, tad po pusryčių restorane pasiimu ledukų. Būtinas ne tik šis ritualas, bet ir kokybiškas kremas.

– Paskutinis vasaros mėnuo – šeimoje gražių sukakčių metas. Rugpjūčio 22 dieną 50 metų sukako dukrai Ramunei, o anūkui Matui, Violetos sūnui, – 18. Šie sutapimai jus turbūt pakylėjo iki dangaus ir suteikė daugiau džiaugsmo nei savas jubiliejus?

– Man visada svarbūs vaikų ir anūkų gimtadieniai. Kadaise mes rūpinomės dukrų gimtadieniais, o dabar jos rūpinasi savo vaikų ir mūsų su vyru gimtadieniais. Todėl kai rugpjūtį buvo tiek sukakčių, visi prieš pusmetį ruošėmės kelionei – jubiliejus paminėjome Ispanijoje, Marbeljoje prie Viduržemio jūros.

Rugpjūčio 25-ąją žento mama Kiran taip pat minėjo 70 metų sukaktį, todėl visi susitikome Marbeljoje, kur Ramunės uošviai turi apartamentus.

Į šventę, kurioje paminėjome keturis jubiliejus, atvyko septyniolika artimųjų. Su žento Amito tėvais dažnai atostogaujame kartu ir šeimą suprantame plačiąja prasme.

– Ar sukakties proga gavote daug dovanų? Kokį norą sugalvojote pūsdama žvakutes ant torto?

– Dovanų gavau daug: papuošalų, kvepalų, rankinę. Kiekvienais metais sulaukiu daug sveikinimų, šis gimtadienis niekuo neišsiskyrė. Bet jei ir niekas nesveikintų, vis tiek švęsčiau.

Kokį norą sugalvojau jubiliejaus proga, tebūnie paslaptis.

Buvusi milicijos teisininkė pastaruosius 30 metų sukasi grožio versle. Teisininke ji dirbo 15 metų.

Dėl pokyčių reikėjo baigti daugybę kosmetologijos kursų, keletą metų mokytis psichologijos. 7 metus ji dirbo Socialinių mokslų kolegijos Kosmetologijos katedros vedėja.

Šeima: vyras Georgijus (69 m.), dukros Violeta (42 m.) ir Ramunė (50 m.), motina Marija (93 m.) bei šeši anūkai.

70 metų jubiliejų atšventusi Sabina Repčenkienė neįsižeistų pavadinta senjore