„Northway Biotech“ valdybos pirmininkas Vladas Algirdas Bumelis neseniai atšventė 75 metų gimtadienį.

Žemaitis, gavęs tėvo vardą Vladas. Antras vardas Algirdas neprigijo. Augo su trimis seserimis.

Su žmona Žana turi šešis palikuonis – dvi dukteris ir keturis anūkus.

Savo sodyboje Trakų rajone neseniai įkūrė muziejų, skirtą biotechnologijų raidai Lietuvoje.

[[ge:lrytas:lrytas:19327776]]

– Nemėgstate didelių iškilmių, todėl savo jubiliejinį gimtadienį šventėte kukliai – be ikrų ir šampano, bet toliau dėdamas tvirtus pamatus biotechnologijos mokslo ir verslo plėtrai – neseniai atidarėte pirmąjį Baltijos šalyse genų terapijos centrą „Celltechna“.

– Tai gera proga Lietuvai įrodyti savo galimybes. Modernaus genų terapijos centro iki šiol nebuvo nei Baltijos šalyse, nei Rytų ir Vidurio Europoje. Per savo karjerą daug kur esu buvęs pirmas, o tiems, kurie skundžiasi, kad neturi laiko svarbiems darbams, primenu – tai tik blogas laiko planavimas.

[[ge:lrytas:lrytas:34580952]][[ge:lrytas:lrytas:34664896]][[ge:lrytas:lrytas:34343547]][[ge:lrytas:lrytas:34057251]]

– Esate chemikas, enzimologas, mokslininkas, biotechnologas, profesorius, akademikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys ir verslininkas. Kuris apibūdinimas jums labiausiai patinka?

– Man titulų nereikia. Į visus savo veiklos apibūdinimus, kuriuos pateikė „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, žiūriu kritiškai. Esu Vladas Algirdas Bumelis. Nei chemikas, nei verslininkas, nei akademikas, nei profesorius – man tai nesvarbu, vertinu tik tai, ką duoda žmogui jo tėvai. Tai vardas, pavardė ir genai, tuo žmogus turi džiaugtis, nesvarbu, kokių dar apibūdinimų jis prisirankioja per savo gyvenimą.

– Įvairiose srityje išbandėte daug naujovių. Kurį darbą įvardintumėte kaip svarbiausią savo karjeroje?

– Man būtų sunki tokia užduotis. Svarbiausias darbas kiekvienam žmogui yra užauginti savo vaikus. Jie pratęsia mūsų gyvenimą, būčiau laimingas, jei galėčiau pamatyti savo proanūkius.

Aš turiu šešis vaikus, bet tuo niekas netiki, o mano jauniausiam šeštam vaikui Dominykai yra šešeri metai.

– Ar tai jūsų anūkė?

– Neskirstau savo palikuonių į vaikus ir anūkus. Jei kas nors turi dalį mano DNR, tai yra mano genų, yra mano vaikas. Todėl turiu šešis vaikus, o jei skaičiuotume lietuviškai, tai dvi dukterys ir keturi anūkai. Visi tie šeši vaikai ir yra mano su žmona Žana svarbiausi darbai.

[[ge:lrytas:lrytas:35006159]]

– Knygoje „Mano DNR“ tikriausiai detaliau aprašėte tokį savo požiūrį?

– Iš visų temų, kurias sudėjome su bendraautore Inga Liutkevičiene, liko dar vienas neišsiaiškintas reikalas. Vis dažniau kyla mintis, kad visiems žmonėms yra užkoduotas vienas procentas talento.

Bet kas gali būti talentingas ar genialus, tačiau kad tas vienas procentas talento atsiskleistų, reikia 99 procentų darbo.

Jei tiek darbo neįdedi, tas vienas procentas talento taip ir lieka nepasireiškęs. Vienos knygos pavadinime taip ir užrašiau „99 procentai darbo“.

Lietuvoje yra žymių žmonių, kurie daug nuveikė. Norėjau įsitikinti, ar jie turi daugiau nei vieną procentą talento, šiai temai skyriau dar vieną savo knygą. Mano pašnekovais tapo išskirtiniai Lietuvos verslo ir politikos žmonės. Išvada tokia – daugelis jų turi ne daugiau kaip vieną procentą talento, bet vieni dirba daugiau, kiti mažiau, vadinasi, nieko įspūdingo neatradau.

Dar turiu vilties ateityje patyrinėti likimus žmonių, kurie yra neabejotinai genialūs. Juos gali suskaičiuoti vienos rankos pirštais, nes genialus žmogus yra tas, kuris keičia pasaulį, pavyzdžiui, Steve’as Jobsas. Ar mes galėjome tikėti, kad kiekvienas kišenėje turėsime mobilųjį telefoną su internetu?

Elonas Muskas – dar vienas genialaus žmogaus pavyzdys. Kai mano dukterys buvo mažos, eidavome į Vingio parką Vilniuje, kur buvo atrakcionas su elektrinėmis mašinėlėmis. Ar kas nors tuo metu galėjo pagalvoti, kad elektrinius automobilius galėsime kasdien naudoti?

– Ar jau išbandėte elektromobilį?

– Turiu elektromobilį, bet ne Lietuvoje, o JAV. San Fransiske elektromobiliai važinėja kaip taksi, esu nekart važiavęs tokiu automobiliu. Atsisėdi, vairuotojo nėra, rodai, kur tau reikia, ir elektromobilis tave nuveža. Nėra ko nerimauti – važiuoji, ir tiek.

O kas pirmas suformulavo idėją apie elektromobilius? E.Muskas žvelgia į ateitį kitaip nei daugelis, netgi aiškina, kad žmonės skris į Marsą.

Lietuvoje nematau daug genialių žmonių, kurie siektų savo darbais pakeisti pasaulį. Nors lietuviai yra gabi tauta, vienas procentas genialumo yra duotas ne visiems.

Jei pavyks susiplanuoti laiko, norėčiau parašyti apie tai dar vieną knygą, kuri vadintųsi „Vienas procentas genialumo“, o joje rašyčiau, iš kur atsirado Albertas Einsteinas, Salvadoras Dali, E.Muskas.

[[ge:lrytas:lrytas:35006181]]

– O iš kur atsirado Vladas Algirdas Bumelis?

– XIX amžiuje buvo toks veikėjas, pavarde Bumel, tai iš Rytprūsių keliavęs prūsas, kuris pasiekė Bubių kaimą netoli Šiaulių. Tai mano tėvo prosenelis. Bubiuose gimė ir mano tėvas, jis baigė veterinarijos mokslus, atvyko į Kretingą dirbti. Čia susipažino su žemaite Salomėja Jurgutyte. Juodu susituokė. Jei laikysimės žydų tradicijos, žmogaus tautybė nustatoma pagal jo motiną. Jei tavo motina yra žydė, esi žydas, o jei žemaitė – esi žemaitis, nesvarbu, kas yra tavo tėvas.

Aš esu žemaitis, augau su trimis seserimis Genovaite, Aldona ir Salomėja. Kai gimiau, gavau savo tėvo vardą Vladas, o mano viena sesuo – savo motinos vardą Salomėja. Mano antras vardas Algirdas nelabai prigijo, bet kai gimiau, jis buvo madingas.

Vaikystę praleidau Kretingoje, gyvenome skurdžiai, mano mama buvo mokytoja, o tėvas – veterinaras. Tėvai gyveno nuo algos iki algos, dažniausiai valgydavome silkę ir bulves, o desertui buvo ant juodos duonos šiek tiek pabarstyto cukraus arba užtepto medaus, nes tėvas mokėjo prižiūrėti bites.

– Kodėl savo sodyboje Trakų rajone neseniai įkūrėte muziejų, skirtą biotechnologijų raidai Lietuvoje, o ne savo giminės istorijai?

– Mano giminėje yra entuziastų, kurie tyrinėja Bumelių šeimos genealoginį medį. Aš esu biotechnologijų entuziastas, nutariau vieną dalį muziejaus skirti moderniai biotechnologijai, prie kurios ištakų atsidūriau, o kitą – klasikinei biotechnologijai.

Tai atskira sritis, įsivaizduokite kiaušinių virimą pusryčiams – tai biotechnologija, nes kaitindami kiaušinį gauname denatūruotus baltymus.

Jei gamini vyną, tai taip pat biotechnologija, nes į sultis įdedame mielių, gauname fermentacijos produktą.

Nors esu modernios biotechnologijos atstovas, kurdamas muziejų norėjau priminti visiems, kas yra klasikinė biotechnologija. Be to, nusipirkau vynuogių, atsivežiau jas iš Ispanijos ir Slovakijos, grįžęs namo pagaminau keturių rūšių vyno.

Jei kas nors sako, kad vynas įdomus, tai, švelniai tariant, reiškia, jog jis nėra labai geras ir šiek tiek skiriasi nuo prancūziško ar ispaniško. Žodžiu, taip išėjo, kad trys mano pagamintos vyno rūšys yra įdomios, o viena vyno rūšis yra tokia, kurią pavadinčiau negeriama.

[[ge:lrytas:lrytas:35006182]]

– Šiemet liepą jums sukako 75-eri. Ar šis skaičius jus erzina?

– Buvau davęs sau pažadą, kad šį jubiliejų pasitiksiu pastatęs naują genų terapijos centrą.

Šiemet rugsėjo 26-ąją įvyko šio centro įkurtuvės. Manau, kad šio centro užteks ir man, ir Lietuvai.

Jubiliejų švenčiau akademiškai – skaičiau paskaitą apie Lietuvos biofarmacijos industriją, kuri šiemet švenčia 40-metį. Dar buvau pažadėjęs, kad jubiliejaus proga privalau atidaryti naują muziejų. Taip ir padariau – pastačiau muziejų kaime, šeimos sodyboje netoli Trakų. Bet vaišių su ikrais nebuvo.

Šiemet dvidešimt metų sukako ir „Northway“ verslo grupei, visi susirinkome Sapiegų rūmuose.

– Jei kas nors jus pavadintų senjoru, kaip reaguotumėte?

– Turiu tokį posakį, parduodu ir jums veltui. Jei kas nors man pasakytų: „Bumeli, esi jau senas“, sakyčiau: „Aš nesu senas, bet kiekvienas žmogus, bent dešimčia metų vyresnis už mane, jau yra senas.“ Kadangi visada galiu rasti žmogų, dešimt metų vyresnį nei aš, vadinasi, nesu senas – esu jaunas!

– Ar jaučiate metų naštą?

– Nieko nejaučiu. Vienas mano verslo mentorius taip paaiškino: „Vladai, viskas, kas parašyta tavo pase, yra netiesa, nes tai laikui bėgant netenka prasmės, išskyrus tavo vardą ir pavardę.“ Todėl vadinu save subrendusiu jaunuoliu.

– Kas jums padeda išsaugoti jaunatviškumą?

– Jei kas nors man sako, jog esu storas, negražiai atrodau, žinau, kad esu savo tėvo kopija, Dievas jį pasišaukė esant 91 metų. Mano tėvas iki gilios senatvės buvo guvaus proto, laikė arklį tvarte, labai jį mylėjo ir vis eidavo su juo pasikalbėti, nes arklys yra išmintingas gyvūnas.

Aš esu toks, koks tėvas. Apkūnus, turiu riebalų prijuostę apie pilvą, bet dėl to nė kiek neišgyvenu, nes tai yra kamieninių ląstelių bankas.

Iš tikrųjų vadinamieji visceraliniai riebalai turi daug kamieninių ląstelių. Jei kokios nors ląstelės reikia, organizmas paskambina į kamieninių ląstelių banką ir ją pasiima. Vėliau ta kamieninė ląstelė išauga į tokią, kokios reikia, pavyzdžiui, į kepenų, inkstų ar plaučių ląstelę.

Iš tiesų nežinau, ar toks procesas natūraliai vyksta žmogaus organizme, – čia tiesiog mano pajuokavimas. Tačiau būtent tokia idėja yra esminė kuriant kamieninių ląstelių terapiją.

– Ar turite su kuo pasikalbėti, kad niekas negirdėtų?

– Turiu žmoną Žaną, su kuria šiemet šventėme santuokos penkiasdešimtmetį. Jei kas klausia, kaip man pavyko tiek metų pragyventi su žmona, sakau, kad turiu auksinę taisyklę: žmona visada yra teisi.

– Ar dukterys Junona ir Diana seka jūsų pėdomis?

– Abi yra protingos ir išsilavinusios. Junona užsiima bankininkyste ir finansais, o Diana yra gydytoja, vadovauja „Northway“ grupės medicinos centrams.

– Kuo užsiims naujai atidarytas genų terapijos centras?

– Pajuokausiu – turime padaryti nekenksmingą geną, kuris daro didžiausią žalą lietuviams. Manau, kad juodąjį pavydo geną turime anuliuoti, o baltąjį palikti, nes baltasis pavydas – pažangos variklis.

O vietoj juodojo pavydo geno reikėtų įterpti antreprenerystės (verslumo) geną. Tai daugiau nei vadyba, nes turi mokėti parduoti, sukurti tam tikro produkto ar paslaugos poreikį, turi mokėti analizuoti, skelbti naujas idėjas, įkvėpti kitus, būti lyderiu, kuriuo kiti tikėtų. Tokio geno mums labiausiai trūksta.

Verslininkas ir mokslininkas Vladas Algirdas Bumelis: „Neskirstau savo palikuonių į vaikus ir anūkus“