Klaipėdos garbės pilietis, rašytojas, psichologijos mokslų daktaras Vytautas Čepas (76 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Kai pirmą kartą įkvėpiau, taip iki šiol ir kvėpuoju. Jaunas žmogus dabar važiuoja įkvėpimo ieškoti į tolimus kraštus ir grįžęs pareiškia – radau!

Sakau, gal tai ir yra įkvėpimas – ieškoti jo ten, kur tikrai nepametei, bet vis tiek suradai?

[[ge:lrytas:lrytas:33841389]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Jeigu kalbėtume apie švelniąją lytį, yra du būdai.

[[ge:lrytas:lrytas:34189260]][[ge:lrytas:lrytas:33484749]][[ge:lrytas:lrytas:33295685]][[ge:lrytas:lrytas:32556953]]

Pirmas (šiurpusis) – prisipūsti lūpas, šlepsėti jomis lyg per didelėmis šlepetėmis, išsitatuiruoti blauzdas taip, kad moteris atrodytų turinti rimtų peristaltikos problemų, panosėje įsisegti metalinį snarglį!

Antras (žavusis) – natūrali, nesusireikšminusi, neišsiterliojusi, linksma, grakšti kaip stirna, lanksti kaip katė! Na, patys suprantate...

– Koks patinka patiekalas?

– Nesu išrankus, ką žmona Ramutė padaro, tą ir suvalgau. Patinka troškintas sterkas krevečių padaže, patiekalai iš avienos.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Esu jautrus kvapams, mielai uodžiu šviežiai nušienautų pievų kvapą. Net šaltis turi savo dvelksmą – tokį gaivų, sterilų, stingdantį, sukausčiusį savyje visus kvapus į visumą. Tik gaila, kad padorių šalčių pas mus jau seniai nebuvo.

[[ge:lrytas:lrytas:35039823]]

– Geriausia gauta dovana?

– Visokių esu gavęs, bet tikiuosi, kad geriausią dar gausiu. Vis prašau žmonos, kad padovanotų supamąjį krėslą. Sėdėčiau sau ramus ir siūbuočiau, bet nedovanoja, sako, kad ir taip baldų pilni namai. Veikiausiai taip ir mirsiu nepasisūpavęs!

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... bėgčiau nuo jo kuo toliau, kad nesutryptų ten besiveržiantys.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Nesuku galvos, gyvenimas tvarkingai ir gražiai viską sudėlioja pats. Iš savosios psichologo praktikos žinau, kad suradusius gyvenimo prasmę poliklinikoje psichiatrai priima be eilės!

O ten jau visokie rytinės kavos puodeliai, spurgos ir taip toliau, su prasme turintys tiek bendra, kiek poezija su arklių kaustymu.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Nesu labai įsitempęs, bet mėgstu nusnūsti sėdomis (jaunystėje numigdavau ir stovėdamas).

Vėlų rudenį iš sodybos Lankupių kaime grįžęs į miestą lankau parodas, diskusijas, knygų pristatymus.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Stengiuosi jų vengti (nebendrauti su toksiškais žmonėmis: profesionaliais ligoniais ir teisuoliais, nuobodžių pokalbių specialistais, pykčiu ir pagieža trykštančiais asmenimis).

Tačiau jų vis tiek atsiranda, tada bandau keisti veiklą: baigti užmestus darbus, primirštus reikalus, nežiūriu į banko sąskaitą, nekalbu apie mokesčius.

– Blogiausias įprotis?

– Buities įpročiai yra naudingi, be jų nebūtų švaros ir tvarkos. Kiti – varginantys, suvaržo natūralų vyksmą, gyvybingumą, siaurina akiratį, pratina prie rutinos, pagaliau atima daug netikėtų, žavių akimirkų, nes praleki pro jas atlikdamas velniai žino kam įprastus ritualus. Grumtis su tuo, ko gero, ir yra pats blogiausias mano įprotis.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Ką jau čia beišmoksi! Vis dėlto dar norėčiau išmokti santechniko, dailidės, elektriko amato, kad nereikėtų kaskart ieškoti meistrų, mokėti jiems pinigų.

[[ge:lrytas:lrytas:35039819]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Nekviesčiau karmų ir aurų lopytojų, miego trenerių ir kitų nūnai madingų šarlatanų, taip pat politikų, popkultūros ir kino žvaigždžių. Jie nuspėjami, susirūpinę tik savimi, pasibaisėtinai nuobodūs!

Jeigu technologijos leistų bendrauti su mirusiaisiais, pasikviesčiau didžiuosius pasaulio diktatorius, pavyzdžiui, buvusį Sovietų Sąjungos diktatorių Josifą Staliną. Pasidomėčiau, ar jis suvokia, dėl ko išnaikino dešimtis milijonų nekaltų žmonių? Mielai pasiklausyčiau vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche, aišku, kai jis dar buvo sveiko proto.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Kuo vaikystėje svajojau būti, tuo kurį laiką ir buvau: gaisrininku, jūrininku, naru, televizijos laidų vedėju, mokslininku. Tapau psichologu, dėstytoju, politiku, miesto vadovu, bankininku, publicistu, rašytoju. Daugiau norėti būtų paprasčiausiai nekuklu!

– Drąsiausias sprendimas?

– Visiems sprendimams reikia šiokios tokios drąsos, ypač tiems, kurie nulemia tolesnį arba net visą gyvenimą. Drąsiausias sprendimas – prieš pusšimtį metų pasipiršti būsimai žmonai. Ir iš kur tiek drąsos, iki šiol nesuprantu. Dėkui Dievui – neapsirikau!

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Pats gyvenimas: mane išmetė iš trijų politinių partijų (kažkam neįtikau), net iš Sąjūdžio (neleidau iškirsti Girulių-Melnragės girios).

Degiau, skendau, dalyvavau rinkimuose, puotavau su karaliais, sėdėjau Kremliuje ir Seime. Tačiau iki šiol, kai išgirstu apie kokią nors povandeninio laivo katastrofą, sapnuose atgyja tarnybos karo laivyne vaizdai – kadaise skendome Atlanto viduryje, bet išsikapstėme, nors virš mūsų galvų jau buvo 200 metrų vandens masė. Jeigu prabėgus pusšimčiui metų tai dar sapnuoju, vadinasi, tikrai įsimintina.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Batus, kojines, apatinį trikotažą laikau kitur, tad nevalgomų daiktų ten tikrai nėra.

[[ge:lrytas:lrytas:35039820]]

– Mėgstamiausias posakis?

– Neturiu. Jis turi gimti iš konteksto, netikėtai, lyg taiklus šūvis. Pavyzdžiui, britų politiko Winstono Churchillio atsakymas įnoringai damai, pareiškusiai: „Jeigu būtumėte mano vyras, nedvejodama jums į arbatą įpilčiau nuodų.“ O tas jai atrėžė: „Madam, jeigu būtumėte mano žmona, aš tą arbatą nė akimirkos nedvejodamas išgerčiau!“

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Labiausiai įsimintinas Gabrielio Garcios Marquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Per pastaruosius kelis dešimtmečius nieko įstabesnio neteko skaityti. Dabar patinka Haruki Murakami romanai. Filmus žiūriu retai, mažai dėl jų suku galvą.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Vyrui geriausia higiena ir kosmetika – vanduo. Vakarais lendu po dušu, nemalonių kvapų neskleidžiu. Kai einu į viešus ir nevisiškai viešus renginius, žmona apipurškia kvapiaisiais skysčiais. Kokiais – į galvą neateina pasidomėti.

– Meilė – tai...

– ... psichikos sutrikimas, iškreipiantis žmogaus santykį su tikrove. Tenka pripažinti, kad ši psichozės forma tuo pat metu yra ir Dievo dovana, – taurina sielą, kelia į padangę. Tiesa, ilgainiui vėl nusileidi ant žemės.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Čia nieko niekam neįsakysi – vertins įvairiai, kaip ir kiekvieną šaukštą padėjusį duonos valgytoją. Išleidus paskutinį kvapą man tai jau visiškai neberūpės.

Rašytojas Vytautas Čepas niekaip neišprašo žmonos padovanoti jam išsvajotą dovaną: „Veikiausiai taip ir mirsiu nepasisūpavęs!“