Pianistas, kultūros veikėjas, muzikos vadybininkas Gintautas Kėvišas lapkričio 13 d. atšventė 70 m. jubiliejų.

– Ilgą laiką derinęs valstybinę tarnybą su nepriklausomo impresarijaus veikla gyvenote pagal neįprastus šiai profesijai standartus. Jūsų biografiją puošia tokie reikšmingi darbai kaip prestižinio Vilniaus festivalio įkūrimas, vadovavimas Nacionalinei filharmonijai ir Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Kultūros ministerijai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos tarybai. Atsigręždamas nuo septyniasdešimtmečio slenksčio kokį darbą vertinate kaip svarbiausią?

– Mano gyvenimas buvo ir yra įdomus. Man tris dešimtmečius teko kam nors vadovauti. Nacionalinės filharmonijos direktoriumi tapau būdamas 33-ejų. Tuo metu buvau jauniausias Filharmonijos vadovas buvusioje Sovietų Sąjungoje, vėliau ėjau įvairias atsakingas pareigas, o iš Nacionalinio operos ir baleto teatro buvau atleistas lygiai po trisdešimties metų tokio vadovavimo patirties.

Mano, kaip pianisto, karjera klostėsi šiek tiek kitaip. Dabar pianistu nedrįsčiau vadintis, nes paskutinis mano koncertas Filharmonijos salėje buvo 2001-ųjų birželį, tuo metu buvau kultūros ministras.

[[ge:lrytas:lrytas:494928]]

Savęs pianistu jau nelaikau, atėjus į koncertą kartais apima nerimas, pradedu galvoti, kaip jausčiausi būdamas scenoje. Žmonai Rūtai į ausį sakau, koks esu laimingas, kad nesu solisto vietoje.

Mano karjera pasisuko kita kryptimi, nes tapau muzikos vadybininku, impresarijumi, kuris planuoja ir organizuoja menininkų pasirodymus, daug jėgų įdeda, kad kūrybiniai projektai būtų sėkmingai įgyvendinti. Ta muzikos orbita, kurioje sukamės su sūnumi Martynu, yra tarptautinio lygio.

[[ge:lrytas:lrytas:21891059]][[ge:lrytas:lrytas:34343536]][[ge:lrytas:lrytas:33484756]][[ge:lrytas:lrytas:33643292]]

Dirbame su orkestrais, kurie yra geriausiųjų dešimtuke, o šiam sąrašui priklauso Londono, Niujorko simfoniniai orkestrai. Tie solistai, su kuriais bendradarbiaujame, yra Niujorko „Metropolitan Opera“, Vienos, Londono Karališkosios, taip pat Milano „La Scala“ operos solistai. Tai vieni žymiausių pasaulio atlikėjų.

Kaip impresarijus daugiausia kūrybinių sumanymų turiu Europoje, su kūrybiniais projektais esu laukiamas ir Azijoje, bet Lietuvoje yra mano namai.

– Ar jubiliejus jums buvo svarbus atskaitos taškas, padėjęs įvertinti nueitą kelią? O gal kilo klausimų, kas toliau?

– Nesižvalgau į praeitį, galvoju tik apie ateitį, todėl nesureikšminu savo pasiekimų. Dar nesvarsčiau, ar pavyko gyvenime ką nors svarbaus nuveikti, tik žinau, kad turiu daug energijos, kuri veda mane į priekį.

Mano pasiekimai ar nesėkmės – tai tik istorija, kuri šiuo metu nėra labai svarbi. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgaujasi, kad kažką pasiekė gyvenime. Man svarbiausia tai, ką darau dabar.

– Esate knygos „Baltais marškiniais – be skiriamųjų ženklų. Impresarijaus užrašai“ autorius, ją parašėte kartu su bendraautore žurnaliste Asta Andrikonyte. Ar autobiografinėje knygoje daug ką stengėtės nutylėti?

– Nieko nenutylėjau, suprantu, kad tai yra subjektyvi mano nuomonė, kuri nebūtinai kitiems turi būti priimtina. Knygoje minimi įvykiai, kurie svarbūs Lietuvai.

Tuo metu, kai tapau Filharmonijos direktoriumi, premjeras buvo Vytautas Sakalauskas (1933–2001), aš buvau nepartinis, tai buvo dar sovietmečiu.

Mano žmona Rūta ilgai ragino, kad rašyčiau knygą. Tai ne mano idėja. Daug Kaune nuveikęs mano tėvas architektas Napoleonas Kėvišas, kurį galėčiau pavadinti romantiniu intelektualu, sakydavo, kad gyvenimą reikia pragyventi nežymiai. Dar pridurdavo – kaip sakė senovės romėnai.

Įtariu, kad nei romėnai, nei graikai taip nekalbėjo. Bet iki šios dienos man nepavyko nugyventi „nežymiai“.

Autobiografinė knyga nėra kokių nors laimėjimų ar nesėkmių apžvalga. Ji remiasi įspūdžiais. Jei ką laimėjau ar nuveikiau, tai tik dėl to, kad buvau apsuptas šeimos. Knygą skyriau savo žmonai Rūtai, kuri daugiau nei 45 metus yra geriausia bendrakeleivė, sūnui Martynui, anūkams Tomui ir Danieliui.

[[ge:lrytas:lrytas:35446854]]

– Jei nebūtumėte pasirinkęs muzikos studijų, kuo dar svajojote būti?

– Būčiau tapęs architektu. Dar būdamas moksleivis lankiau dvi mokyklas: tuometę J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, kuri vėliau tapo konservatorija, ir vidurinę. Nuo devintos klasės buvau drausmingas žmogus – jokių žaidimų kieme su bendraamžiais.

Man gerai sekėsi braižyba, tikslieji mokslai, ypač fizika, chemija, buvau netgi tapęs fizikos olimpiados nugalėtoju. Tęsti studijas J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje sutikau tik su sąlyga, kad galėsiu mokytis ir vidurinėje mokykloje. Brandos atestatas buvo būtinas, jeigu stočiau studijuoti architektūros.

Kad išmokčiau gerai piešti, vykdavau į Vilnių pas žinomą architektą, tėvo bendradarbį Vytautą Dičių, kuris daugelį metų vadovavo Lietuvos architektų sąjungai.

Bet turėjau puikią vaikystę. Mano tėvas buvo žinomas architektas, vadovavęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno skyriui. Jam prižiūrint buvo statomas Panevėžio teatras, Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus ir kiti pastatai.

Tai viena svarbiausių asmenybių mano gyvenime, o savo mamą laikiau tiesiog šventąja. Tai buvo begalinės valios moteris. Dažniausiai valingo charakterio moterys būna ne itin malonios.

Mano motina buvo išimtis, nes buvo neapsakomo švelnumo. Augau idealioje šeimoje. Net šešiasdešimt metų mano tėvai gyveno meilėje ir santarvėje. Manau, gerus genus paveldėjau iš abiejų tėvų.

Mano tėvas turėjo ypatingą auklėjimo metodą. Man būnant gal penktoje klasėje jis padėjo ant stalo amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway romaną „Senis ir jūra“, o vėliau – vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche „Taip kalbėjo Zaratustra“.

Skaičiau beveik nieko nesuprasdamas, sakyčiau, mokiausi mintinai, bet nemečiau šios sunkios knygos.

Toks buvo mano auklėjimas, nes tėvas kreivai žiūrėjo į vaikiškas knygeles ir pasakas. Mes su juo žaisdavome ir kortomis, bet jos buvo ypatingos. Atsivertus kortą reikėdavo atspėti paveikslo autorių. Nežinau, ar dabar atspėčiau, bet tai buvo svarbios meninio ugdymo pamokos.

[[ge:lrytas:lrytas:35446849]]

– Braižote pasaulio klasikinės muzikos žvaigždžių maršrutus. Kaip jūsų gyvenimą pakeitė pažintys su tokiais legendiniais muzikais kaip lordas Yehudi Menuhinas (1916–1999), Mstislavas Rostropovičius (1927–2007), Krzysztofas Pendereckis (1933–2020)?

– Tai buvo lemtingos pažintys. M.Rostropovičių sutikau 1992-aisiais dirbdamas Monake vienoje koncertus organizuojančioje įmonėje.

Kartą mes važiavome viename automobilyje, bet nebuvome asmeniškai pažįstami, nors puikiai žinojau, kas yra M.Rostropovičius. Po pusvalandžio pokalbio jis pasakė frazę, kuri viską apvertė mano gyvenime: „Turite pradėti dirbti sau, aš jums padėsiu.“

Mano, kaip impresarijaus, pirmas projektas buvo 1994 metų liepą būtent su M.Rostropovičiumi. Su kita XX amžiaus legenda K.Pendereckiu susipažinau 1998 metais. Po dviejų valandų pokalbio jis pasakė, kad turėtume dirbti kartu.

Kodėl šie legendiniai muzikai taip sakė, negalėčiau nuspėti – gal mano išsilavinimas, noras nuveikti kažką naujo jiems padarė įspūdį. Su Y.Menuhinu buvome surengę net 80 koncertų visoje Europoje.

– Ar jaučiate užgulusią metų naštą? Kaip reaguotumėte, jei jus kas nors pavadintų senjoru?

– Esu tarp laimingiausių žmonių pasaulyje, nes mano darbas yra mano pomėgis. Papasakosiu vieną nuotykį. Neseniai skridau iš Šanchajaus Kinijoje į Turkijos Stambulo miestą. Nusileidus lėktuvui man reikėjo pereiti beveik visą Stambulo oro uostą, kad pasiekčiau reikiamą terminalą tolesniam skrydžiui į Vilnių. Po dvylikos valandų skrydžio nutariau, kad reikia pamankštinti kojas, todėl ėjau greitai.

Pamačiau, kad yra greitasis patikros punktas, pasukau į jį. Prieinu, o ten parašyta, kad punktas skirtas senjorams, kabo ir užrašas 65+. Mano lagaminas nedidelis, todėl patikra neužtruko.

Vienas oro uosto darbuotojas pasiteiravo manęs, kur toliau skrendu. Pasakiau, kad į Vilnių, o jis nustebęs paklausė, kodėl neužsisakiau neįgaliųjų vežimėlio.

Paaiškinau, kad man jo nereikia. Pasirodo, greitosios patikros punktu dažniausiai naudojasi žmonės, kuriems reikia tokio vežimėlio.

Tada atidžiau apsidairiau aplinkui ir pamačiau, kad daug sulaukusių 65-erių keliautojų jau renkasi tokią paslaugą – gal dėl antsvorio, gal dėl ligų. Nors nesu jaunuolis, bet amžiaus naštos dar nejaučiu.

– Kas padeda išlaikyti jaunatviškumą, išsaugoti norą dirbti ir sveiką kūną? Ar kasdien skaičiuojate nueitus žingsnius?

– Neturiu tokio įpročio, manau, kasdien tų žingsnių padarau kur kas daugiau nei rekomenduojami tie 10 tūkstančių. Visi, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad rytą iki 11 valandos man geriau neskambinti telefonu, nes neatsiliepsiu.

Vakare savo telefoną palieku bibliotekoje ir pakylu į miegamąjį. Rytą pabudęs mankštinuosi, tada baseine manęs laukia daugiau nei vieno kilometro distancija.

Vėliau pusryčiauju, o tada kimbu į darbą ir paimu telefoną į rankas.

[[ge:lrytas:lrytas:35446856]]

– Mėgstate vairuoti. Ar būdamas prie vairo klausotės muzikos, tinklalaidės, garsaknygių arba kokių kitų įrašų?

– Mėgstu greitį, esu aistringas vairuotojas. Baudų už greičio viršijimą nesu daug mokėjęs, bet Vokietijoje autostradoje mėgstu greitai važiuoti.

Mėgstu vasarą įveikti didelius atstumus, nežinau, ar tai būtų pavykę prieš dvidešimt metų.

Pavyzdžiui, šiemet šeštą valandą ryto Vilniuje sėdęs prie vairo pusę dešimtos vakaro Liublianos bare jau žiūrėjau futbolo čempionato rungtynes. Šiuos miestus skiria apie 1550 kilometrų.

Mėgstu vairuoti visiškoje tyloje, neklausau radijo, jokių žinių, jokios muzikos. Kai ramu, gerai jaučiuosi.

Dažnai keliauju, esu apskaičiavęs, kad per metus kelionėse praleisdavau apie 130 dienų. Pastaruoju metu esu išrankesnis.

– Kur dažniausiai atostogaujate?

– Atostogų man nereikia, nes nesijaučiu pavargęs. Moku pailsėti, nes gerai miegu. Nesu darboholikas, myliu save. Dar Maskvoje mokydamasis aspirantūroje stebindavau kitus, kad tiek daug dirbu, bet moku ilsėtis.

Kartais man užtenka dešimties minučių miego dieną.

Vietoj atostogų su žmona dažnai renkamės trumpas išvykas, pavyzdžiui, dviejų naktų ir trijų dienų išvyką į Paryžių, Milaną, Romą arba kokį nors kitą Europos miestą, kur vyksta svarbūs koncertai, operos premjeros.

– Ar mėgstate gaminti valgį?

– Buityje nesu gabus. Laimė, moku iškepti kiaušinienę, žmona sako, kad neblogai pavyksta.

Bet aš nesu išimtis – prisimenu, kaip eurokomisaras Andrius Kubilius, kurio sūnaus restoranui buvo suteikta „Michelin“ žvaigždė, kalbėjo apie savo kulinarinius gebėjimus: jis taip pat moka iškepti tik kiaušinienę.

– Namuose turite daug paveikslų. Ar juos pats pakabinote?

– Tuo neužsiimu, nes pasitikiu specialistais.

– Ką manote apie grožio paslaugas, stabdančias organizmo senėjimą ir padedančias susigrąžinti jaunatvišką išvaizdą?

– Nesu grožio operacijų šalininkas.

Daug chirurgų pasaulyje moka uždėti amžiną šypseną, panaikinti raukšles, kai neįmanoma atpažinti, ar žmogus juokiasi, ar verkia. Tokių meistrų yra, bet abejoju, ar atsiras toks specialistas, kuris uždės proto žymę. Manau, senėjimas prasideda nuo protinių gebėjimų nusilpimo, nuo sustabarėjimo ir nejautrumo įspūdžiams.

Nesidairau į savo pasą, negalvoju, kiek man metų, negalvoju apie savo amžių. Mano veikla kiekvieną dieną teikia daug džiaugsmo ir malonumo. Vis dar siekiu daug ką nuveikti gyvenime.

Tiesa, turiu prabangą dirbti tiek, kiek noriu. Juk ne veltui sakoma – išsirink širdžiai malonų darbą ir nedirbsi nė vienos dienos.

O mano sūnus Martynas dirba tiek, kiek reikia.

Toks yra tarp mūsų skirtumas. Nesu toks mąstytojas, kuris žvelgdamas į praeitį svarstytų, ar jam pavyko įgyvendinti savo svajones, nes kiekviena diena man yra atradimas.

[[ge:lrytas:lrytas:35446848]]

G.Kėvišas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1997 m.), Norvegijos Karališkuoju ordinu už nuopelnus (1998 m.), Japonijos „Min-On“ koncertinės organizacijos menų apdovanojimu ir jam suteiktas garbės nario vardas (2001 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2004 m.), taip pat LR kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014 m.).

Neseniai G.Kėvišui buvo įteiktas Nacionalinės filharmonijos svarbiausias apdovanojimas – garbės ženklas „Tarnauju muzikai“.

Lenkijos prezidento dekretu G.Kėvišas yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus“ Karininko kryžiumi (2015 m.), Italijos prezidento dekretu jam suteiktas Žvaigždės ordino karininko laipsnis (2016 m.), Prancūzijos prezidento dekretu – nacionalinio ordino „Už nuopelnus“ riterio laipsnis (2017 m.).

Gintautas Kėvišas paminėjo 70-metį: „Manau, gerus genus paveldėjau iš abiejų tėvų“