Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorė Aušra Motiejūnienė-Bilotienė (50 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Laisvė veikti, kurti, įgyvendinti idėjas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:33484749]][[ge:lrytas:lrytas:34189260]][[ge:lrytas:lrytas:34343517]][[ge:lrytas:lrytas:34770378]]

– Šypsena ir tiesiu žvilgsniu į akis. Malonu bendrauti su žmonėmis, kurie nevengia akių kontakto, rodo iniciatyvą. Man tai simbolizuoja atvirumą, paprastumą ir norą bendrauti, užmegzti ryšį.

– Koks patinka patiekalas?

– Svarbiausia, kad maistas būtų pagamintas su meile. Išskirčiau gerai paruoštą jautienos kepsnį. Negaliu atsispirti jūrų gėrybėms. Pirmasis deserto pasirinkimas būtų tiramisas.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Vertinu natūralumą. Mėgstu kedrų, pušų skleidžiamą aromatą. Ypač nuostabus miško kvapas po lietaus, sezoninio žydėjimo kvapas. Dar patinka cinamono, kavos kvapai.

– Geriausia gauta dovana?

– Vaikų atvirukai. Jie visada džiugina, turiu sukaupusi visą jų kolekciją. Dievinu perlus. Vis dėlto labiausiai vertinu ne daiktus, o nuoširdumą, žmonių parodytą dėmesį, tad geriausios tos dovanos, kurių nėra galimybės supakuoti į popierių.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... yra namai. Gamta. Be namų, man žiemos rojus yra kalnai. Kaskart nuvykusi slidinėti įsitikinu, kad tai – atokvėpis, ramybė, poilsis. Vasaros rojumi pavadinčiau jūrą ir gamtą. Be Lietuvos gamtos vasarą, dar išskirčiau Ubudo rajoną Balio saloje, Indonezijoje, kitas šalis, kur daug išskirtinių kampelių.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be kavos ir šypsenos. Naujų žinių, iššūkių, idėjų.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Renkuosi ilgą pasivaikščiojimą, vonią, knygą. Gal nuskambės keistai – ir dirbdama.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Geriausias priešnuodis neigiamoms emocijoms – pozityvumas, šypsena, gebėjimas išlaukti ir išklausyti suinteresuotas puses. Maži laimėjimai.

– Blogiausias įprotis?

– Saldumynai, nepavyksta jų atsisakyti. Dar laiko sau stoka. Gal noras viską atlikti idealiai – tai kartais erzina aplinkinius. Ir darbas naktimis.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Prancūzų ir ispanų kalbas. Taip pat labai gerai skambinti pianinu, nekreipti dėmesio į tai, kas nėra svarbu.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Į pasimatymą gal ir neičiau, bet pabendraučiau su savo srities profesionalu. Pavyzdžiui, su vokiečių onkologu ir imunologu profesoriumi Uguru Sahinu apie skiepų kūrimą, prognozes.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Jei gyvenimo kelias manęs nebūtų atvedęs į mediciną ir sveikatos sistemos vadybą, ko gero, būčiau pasukusi į teisę ir gal dabar būčiau advokatė ar prokurorė.

– Drąsiausias sprendimas?

– Manau, manęs tai dar laukia ateityje.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Sunku būtų įvardyti, kuris nuotykis buvo pats įsimintiniausias, jų buvo ne vienas. Tik paminėsiu, kad pastarąjį kartą toks buvo oro uoste skrendant į Vietnamą.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Jogurto ir varškės, daržovių (pomidorų visada) ir ledų.

– Mėgstamiausias posakis?

– Niekada nesakyk „niekada“. Graikų filosofo Sokrato: „Sveikata dar ne viskas, tačiau be sveikatos viskas.“

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Yoko Ogawos „Begalinė lygtis“, Donnos Tartt „Dagilis“, Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Be šampūno, muilo, kasdieniame kosmetikos krepšelyje visada yra veido kremas, lūpų dažai, blakstienų tušas.

– Meilė – tai...

– Visų pirma tai cheminė reakcija smegenyse, kuri sukelia psichologinę būseną, tarpasmeninį jausmą ir emocijas, kai kyla noras keistis, šypsotis, dovanoti, rūpintis. Meilė yra raktas į laimę, suteikia gyvenimui prasmę. Ji turi daugybę rūšių, dar daugiau spalvų ir atspalvių. Svarbiausia, kad, kaip sakė Antoine’as de Saint-Exupery, „meilė nebūtų tik žiūrėjimas vienam į kitą, bet ir žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi“.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Norėčiau, kad mane prisimintų kaip paprastą, nuoširdų ir kitus suprantantį žmogų, kuriam rūpi kiti, kuris stengiasi. Visi norime, kad mus prisimintų, bet tiesa tokia, kad daugelis mūsų nei prisimins, nei vertins. Todėl to aš nesureikšminu.

Ligoninės direktorė Aušra Motiejūnienė-Bilotienė labiausiai brangina vaikų dovanotus atvirukus