Kaskart, kai mieste prasilenkiu su vienuoliu ar vienuole, manęs nepalieka mintis, kaip žmonės ryžtasi atsisakyti prigimtinio pašaukimo turėti šeimą, vaikų? Todėl per metų virsmo šventes įsiprašiau į svečius pas vienuolį brolį Evaldą Darulį (53 m.).

Įėjus į jo darbo kambarį Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyne Vilniuje mane pasitiko švelnus namų kvapų aromatas, ant stalo garuojanti arbata su šalia padėtu šokoladu ir ramybė.

Žvilgsnį patraukė dvi gitaros kampe, ant rašomojo stalo auginami bazilikai ir mėtos bei vinilinių plokštelių kolekcija – nuo Michaelo Jacksono iki Johno Lennono. Iš karto supratau – pokalbis bus įdomus.

Brolis Evaldas buvo ką tik grįžęs iš kelionės – savaitę slidinėjo Italijos kalnuose. Jam labai patinka gamta, ypač Lietuvos. Net nereikia važiuoti svetur. Mėgstamiausios vietos – miškai ir Minijos žemupys.

[[ge:lrytas:lrytas:302703]]

„Nuvažiuoju, pasistatau palapinę ir vienas praleidžiu kokią savaitę gamtoje. Sėdi, žiūri į vandenį, ugnį, atitrunki nuo rutinos. Nors mėgstu bendravimą su žmonėmis, kartais norisi pabūti su savimi, o man tai padaryti labai sunku.

Negaliu sustoti ten, kur dirbu. O kai nuvažiuoju į gamtą, nurimstu, pajuntu ramybę. Susilieji su Dievo kūrinija – gamta ir pailsi“, – sakė brolis Evaldas.

[[ge:lrytas:lrytas:31165327]][[ge:lrytas:lrytas:31622577]][[ge:lrytas:lrytas:32751333]][[ge:lrytas:lrytas:35721833]]

– Kai pasakėte, kad vienas būnate vidury miško savaitę, iš karto pagalvojau apie tykančius pavojus. Juk jus gali užpulti, apiplėšti. Nebijote žmonių?

– Žmonių? Ne, tikrai nebijau. Niekada apie tai nepagalvojau. Nuo pat vaikystės niekada nemaniau, kad galima bijoti žmonių, nes jie gali užpulti gamtoje. Aišku, aš būnu miško gilumoje, vargu ar kam šautų į galvą, kad ten kažkas gali pasistatyti palapinę. Manau, mieste kur kas daugiau galimybių būti užpultam nei gamtoje.

– Kodėl tapote vienuoliu?

– Gimiau sovietmečiu, kai Lietuva buvo okupuota Rusijos, Bažnyčios gyvenimas buvo labai ribotas, buvo uždraustos visos religinės organizacijos, Bažnyčiai atstovavo dieceziniai – krikščionių bažnyčių administracinių vienetų (vyskupijų) kunigai. Stojimas į seminariją buvo ribojamas ir plataus suvokimo apie ją neturėjome. Gimiau tikinčioje šeimoje, mano dėdė buvo kunigas, todėl man bažnytinis gyvenimas nebuvo svetimas.

– Tai jūs nuo mažumės norėjote susieti savo gyvenimą su vienuolyste?

– Tikrai ne. Visada maniau, kad turėsiu šeimą, vaikų. Baigęs vidurinę mokyklą Ukmergės aukštesniojoje elektromechanikos mokykloje įgijau elektromechaniko specialybę. Teko dirbti ir mokykloje kurį laiką, ir gamykloje.

Gyvenimas tekėjo savo vaga, bet tam tikru metu, kai dar dirbau mokykloje, pastebėjau, jog mano interesai skiriasi nuo bendraamžių, vis dažniau galvodavau apie Dievą, norėjau kalbėti apie tai su žmonėmis ir pradėjau mąstyti apie gyvenimo būdą, kad atsiduočiau Dievui bei tarnystei žmonėms.

Nors iki to buvo visko – grojau pankroko grupėje, daug keliavau, begalę laiko praleisdavau su draugais. Bet pradėjęs domėtis šventaisiais ir jų gyvenimu sustojau ties šv.Pranciškumi, nes man labiausiai patiko jo meilė gamtai. Ir nuo to prasidėjo mano kelionė vienuolio link.

[[ge:lrytas:lrytas:35982771]]

– Klausantis jūsų manęs nepalieka mintis, kad kovoti su fiziologija labai sunku. Tai lyg kova tarp atsidavimo Dievui ir prigimtinių žmogaus poreikių. Kaip jums pavyksta nugalėti pastaruosius? Ar sunku buvo apsispręsti?

– Tikrai nėra lengva atsisakyti prigimtinio pašaukimo, kuris yra iš Dievo plano, ir priimti pašaukimą, kuris irgi yra iš Dievo plano, bet kitoks. Kad apsispręstum, reikia ir Dievo malonės, ir drąsos. Jeigu pasirenki šį kelią, Dievas suteikia tau jėgų. Pavyzdžiui, juk yra mokslininkai biologai ar archeologai, kurie visas jėgas skiria savo darbui ir nesukuria šeimos, nes jiems rūpi tik jų veikla.

Apsispręsti visuomet sunku, net jei esi 100 procentų tikras. Juk net kuriant šeimą sunku apsispręsti ir žmonės prieš žengdami lemtingą žingsnį kurį laiką draugauja, bando pažinti vienas kitą.

Mes irgi turime laiko apsispręsti, skirtumas tik tas, kad mūsų laikas ribotas.

Iš pradžių tampi kandidatu, paskui postulatu – tai yra bandomasis laikotarpis. Vėliau – novicijumi, vienuolyno naujoku, kai apsivelki vienuolio abitą.

Po noviciato duodi įžadus vieniems metams, po metų tuos įžadus vėl pratęsi. Po trejų metų gali duoti amžinuosius įžadus, bet jei esi nepasirengęs dėl kokios nors svarbios priežasties, gali pratęsti iki šešerių metų.

Tad mes turime 12 metų apsispręsti tapti vienuoliais. Manau, kad tai užtektinai laiko pažinti save ir suprasti, ar esi pasiruošęs Dievo tarnystei. Ir dar bendruomenė, kurioje gyveni, turi nuspręsti, ar esi tinkamas tapti vienuoliu.

[[ge:lrytas:lrytas:35982765]]

– Broli Evaldai, ar sunku laikytis celibato?

– Jis yra įveikiamas, kai nepuoselėji kitų minčių. Dievas tau suteikia jėgų per maldą. Tai yra gyvenimo kelias, kurį jis pasirinko. Gyvenant dvasinį, bažnytinį gyvenimą visos kitos mintys dingsta.

Be to, Romos katalikų bažnyčioje unitai – stačiatikiai, kurie perėjo į katalikybę ir pripažino popiežiaus valdžią, gali turėti šeimą. Katalikų bažnyčia labai įvairi – yra lotyniškų apeigų kunigai, kurie laikosi celibato, vienuoliai, kurie laikosi skaistybės, unitai, kurie gali turėti šeimą. Trumpai tariant, Katalikų bažnyčioje galime rasti vos ne visų konfesijų apraiškų.

– Ar daug teko matyti žmonių, apsisprendusių tapti vienuoliais, bet bėgant laikui išėjusių iš bažnytinio pasaulio?

– Tikrai nemažai. Mūsų Pranciškonų ordino vienuolių yra tik 37 skaičiuojant nuo nepriklausomybės laikų. Jeigu niekas nebūtų išėjęs, mūsų būtų keli šimtai. Išėjusieji iš pradžių nuoširdžiai tikėjo ir buvo pasiryžę tarnauti Dievui, bet laikui bėgant suprato, kad šis kelias – ne jiems.

– Šiek tiek atskleidėte tą mistinę skraistę, kuri gaubia vienuolių gyvenimą. Jūs nesate atsiskyrę nuo pasaulio, kaip daugeliui galėtų pasirodyti?

– Mes daug bendraujame su žmonėmis, keliaujame. Nors darbų turiu daug, visuomet randu laiko sau. Ir norėčiau pasakyti žmonėms, kad nesvarbu, kaip stipriai jūs užsiėmę, raskite nors kelias valandas sau. Juk nebūtina važiuoti kur nors į užsienį, galima sėsti ant dviračio ir prasukti kelis ratus, nueiti prie upės ar tiesiog pasivaikščioti.

– Prakalbote apie rūpinimąsi savo dvasine gerove, gebėjimą sustoti ir rasti laiko sau, bet šiais laikais pasaulyje didžiulis chaosas, kurį sukelia karai, baimė ir nestabilumas, o iš čia – ir neviltis, beprasmybė, galiausiai savižudybės. Ką patartumėte atsidūrusiems ties savižudybės slenksčiu, net jeigu žmogus netiki Dievo?

– Tai individualu. Reikėtų kreiptis į psichiatrus ar psichologus, ieškoti profesionalios pagalbos, atsiverti artimam žmogui, nebijoti pasipasakoti apie savo skausmą. Tikinčiam žmogui galėtų padėti išpažintis, bendravimas su kunigu.

Žmogus, kuris ketina žudytis, iš tiesų nenori mirti, jis trokšta gyventi, tik realybė, kurioje jis egzistuoja, jam tampa per sunki.

Jam reikia išsiaiškinti, kodėl gyvenimas jam yra kančia. Jūs pavartojote žodį „neviltis“. To negali būti, viltis visada turi likti, nesvarbu, kas žmogaus gyvenime nutiktų.

Viltis yra išsilaisvinimo sinonimas. Viskas yra laikina šiame pasaulyje ir net baisiausios negandos, kurios atrodo nepakeliamos, praeis. Žmogus turi suprasti, kad būsena, kurioje jis tuo metu yra, amžinai netruks. Visada atsimenu Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“, kuriame tėvas visą koncentracijos stovyklos siaubą savo vaikui perteikia kaip žaidimą.

[[ge:lrytas:lrytas:35982767]]

– Broli Evaldai, ar galite save pavadinti laimingu žmogumi?

– Taip, esu labai laimingas. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, galiu verkti, supykti, būna sunkių dienų, bet esu laimingas gyvendamas labai gražioje šalyje. Prieš kelias dienas važiavau automobiliu ir stebėjau žmones – jie kažkur ėjo, kalbėjo telefonu, sėdėjo kavinėse, jų veiduose galėjau įžvelgti ramybę ir pagalvojau, kaip gera gyventi Lietuvoje.

Jaučiu, kad mūsų visuomenė, tauta susistygavusi, nėra jokių neramumų. Neseniai iš užsienio buvo atvažiavę svečiai – jie liko sužavėti, kaip Vilniuje gražu ir saugu, galima naktį ramiai išeiti pasivaikščioti.

– Įžengėme į 2025 metus. Ko palinkėtumėte žmonėms?

– Kad suvoktų, jog atėję į šį pasaulį jie yra reikalingi. Kaip yra sakęs skautų judėjimo pradininkas Robertas Badenas-Powellis, palikite šį pasaulį gražesnį, nei jį radote.

Dažnai žmogaus išgyvenimai susiję su jo apleidimu, vienatve ar, jo manymu, neišsprendžiama problema. Tikinčiajam, kuris šalia turi Dievą, tai bus lengviau išspręsti. O žmogui, kuris nėra tikintis, norėčiau palinkėti susirasti kitą žmogų, kurį pamiltų, kuriuo pasitikėtų, – tada visas problemas spręsti bus kur kas lengviau.

Pankroko muzikantas pasuko vienuolio keliu: „Celibatas yra įveikiamas“