Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

„Visų pinigų niekada neuždirbsi. Pinigai ateina ir išeina. Aš nemoku jų kaupti, nemoku taupyti. Gyvenu šia diena“, - sako Dovilė Žebrauskė (52 m.), pedagogė, Vilniaus miesto tarybos narė, keturių vaikų mama.

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Dvi poros batų. Tai vadinamieji kerzai – vieni ilgaauliai, kiti trumpesniu aulu, skirti rudeniui ar žiemai. Kadangi apsipirkti važiavome su šeima, teko nupirkti dvi papildomas poras – dukrai Ievai ir sūnui Kristijonui. Nes parduotuvėje abu stovėjo patempę lūpą ir jautėsi lyg basi.

[[ge:lrytas:lrytas:7787457]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Dažniausiai lemia emocijos. Kai einu į parduotuvę apsipirkti kasdienai, būnu iš anksto susiplanavusi pirkinius ir stengiuosi nuo to plano nenukrypti. Bet jei atsitiktinai užeinu į batų ar drabužių parduotuvę, tada emocijos sužaidžia ir man pasidaro visiškai nesvarbu, kiek tai kainuoja.

[[ge:lrytas:lrytas:34413970]][[ge:lrytas:lrytas:32394441]][[ge:lrytas:lrytas:34280386]]

Imu ir perku, man to daikto reikia. Žinau, kad jo neįsigijusi po kurio laiko gailėsiuosi. Kartais nutinka taip, kad pačiupinėju, pasimatuoju ir save įtikinu nepirkti. Grįžtu kitą dieną į parduotuvę ir būna, kad nebėra man patikusio daikto. Aišku, kartais emocijos ir apgauna. Stengiuosi savo spintą peržiūrėti kas sezoną ir jei matau, kad du sezonus daiktas nepajudėjo nuo pakabo, mielai jį kam nors atiduodu.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors – turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?

– Jaučiu silpnybę batams, pėdkelnėms ir eteriniams aliejams. Labai mėgstu įvairiaspalves pėdkelnes. Atsimenu, kartą po pietų į centre veikusią pėdkelnių parduotuvę užsukome su vienu tuometiniu kolega. Kai jis pamatė, kokias ten išleidžiu sumas, negalėjo ramiai žiūrėti, išėjo sakydamas: „Tu išprotėjusi.“ Tada ten nusipirkau kokias penkerias spalvotas pėdkelnes ir sumokėjau gal 280 litų. Iki šiol jos guli, pirktos prieš 15 metų.

O šiaip to gėrio turiu didžiausią stalčių. Man tai ne paprasta detalė. Užsimauni vienokias pėdkelnes prie suknelės, kitą kartą kitokias, ir drabužis iškart pasikeičia.

Eterinių aliejų turiu daug ir įvairių. Juos pilu į difuzorių ir garinu namuose. Kartais net jais pasikvepinu, nes jausdama kai kuriuos aromatus labai gerai jaučiuosi. Juos keičiu pagal nuotaiką ir progą. Šeimos nariai į mano pomėgį žiūri pakančiai, nes labai aštrių kvapų nemėgstu.

Vieni eteriniai aliejai pakelia nuotaiką, suteikia energijos, kiti nuramina ar gydo kvėpavimo takų ligas. Smilkalai – kas kita, labai retą kurį išsirenku, nes man nuo jų pradeda skaudėti galvą. O nuo eterinių aliejų niekados neskauda. Kadangi vis dar esu studentė, tai, žiūrėk, ir smegenų veiklą suaktyvina. Man patinka truputis magijos.

Šį gruodį baigsiu trečią aukštąjį mokslą. Pirmiausia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete baigiau tarptautinį verslą. Po to daug metų dirbau reklamos agentūroje ir personalo valdymo srityje. Bet kai paauginau vaikus, atradau savo tikrąjį „aš“. Pabaigiau pedagogikos mokslus, o šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete studijuoju pradinių klasių pedagogiką. Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijoje dirbu pradinių klasių mokytoja.

Darbas labai patinka, puikiai sutariame su vaikais. Nuo pat ryto vos tik mane pamatę visi būriu džiaugsmingai šaukia: „Labas rytas, mokytoja!“ Tai labai motyvuoja, nuteikia pozityviai. Kaip sakau, visą gyvenimą norėjau būti aktorė, tai štai dabar ir atradau savo publiką.

Mano sūnus Motiejus irgi ne iš karto atrado savo pašaukimą. Studijavo istoriją, bet po pusantrų metų nutarė, kad tai – ne jam. O šiemet įstojo ten, kur jam patinka, į Vilniaus dailės akademiją, į fotografijos menus. Manau, savęs ieškoti niekada nevėlu. Ir mano mokymuisi dar ne pabaiga.

[[ge:lrytas:lrytas:36233528]]

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Atsiskaityti neprivalau, bet visada smagiomis žiniomis pasidaliju su Vaivute (mama aktorė Vaiva Mainelytė). Ir vyras (televizijos operatorius Mykolas Žebrauskas) žino apie mano pirkinius, visada pritaria, džiaugiasi. Gal kartais save pagraužiu, kad nereikėjo išlaidauti, kad galėjau susilaikyti.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Visų pinigų niekada neuždirbsi. Pinigai ateina ir išeina. Aš nemoku jų kaupti, nemoku taupyti. Būna, pradedu atidėti, bet jei pamatau ką nors, ko man reikia, visada juos išleidžiu. Gyvenu šia diena.

Jeigu nutinka taip, kad labai reikia nemažos sumos, tada skambinu Vaivutei prašydama pagalbos. Man nepavyksta atsidėti pinigų juodai dienai, aišku, aš suprantu, kad tai nėra gerai. Gal pradėsiu kada nors taupyti, gal dar ne laikas. Vis galvoju, kad kai užaugsiu, tai būsiu tuo ir tuo. Turbūt taip yra ir su pinigais. Užaugusi gal pradėsiu taupyti. (Juokiasi.)

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Turbūt mano mamytė. Ji mane išmokė nuo mažų dienų užsidirbti ir tuos pinigus panaudoti kažkaip teisingai. Nuo ketverių metų vaidinau spektakliuose.

Beje, aktorius Regimantas Adomaitis (1937–2022) buvo mano pirmasis scenos partneris. Jis vaidino erelį, aš buvau ereliukas režisierės Irenos Bučienės spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Vaivutė vaidino šarką. Važinėdama su spektakliais į gastroles užsidirbdavau pinigų.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mokė nešvaistyti pinigų ir užsidirbti. Aišku, apie taupymą visą laiką buvo kalbama, bet turbūt man to neįskiepijo. Mano vaikai, kai buvo maži, irgi vos gavę pinigėlių iš karto bėgdavo išleisti.

Mes stengiamės su vaikais kalbėti, kad reikia pataupyti. Ketvirtokė Ievutė turi banko kortelę, ten jai pervedami dienpinigiai pietums. Iš senelių dovanų gautus pinigus deda į taupyklę, bet, kai yra reikalas, tai ir išleidžia. Mažasis Kristijonas labai taupus, savo pinigų neliečia, bet visko labai nori ir išsireikalauja, kad jam būtų nupirkta. Jis turi seifuką su užraktu, kartais pamiršta kodą, būna tragedija, kol prisimena.

Visi vaikai labai skirtingo amžiaus. Vyriausias Jokūbas yra darboholikas ir su pinigais moka elgtis. Prieš dvejus metus jis sukūrė šeimą, turi atsakomybės jausmą ir tvarkosi. Su mažaisiais esame pinigų pažinimo etape.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Iš dalies sutinku, bet, kita vertus, manau, kad šeimos pinigai ir turi būti šeimos pinigai. Kai tėvai savo vaikus palieka be nieko tam, kad jie išmoktų su jais elgtis, kad patys užsidirbtų, gali nieko nepavykti, ypač jei vaikams nebuvo skiepijamas suvokimas apie pinigus ir jų vertę. Manau, viskas turėtų vykti pamažu.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Ant galvos nukritę dideli pinigai gali ją susukti, užkrėsti puikybe, panašiai kaip žvaigždžių liga. Gerai, jei vienu ir kitu atveju yra persergama. Tiesą sakant, nedaug pažįstu šaunių žmonių, kurie turi labai daug pinigų ir jau būna perėję į etapą, kai dvasines vertybes iškelia aukščiau materialinių.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmieji uždarbiai tikriausiai iškeliavo smulkmenoms ir skanėstams. Bet vieną didelį pirkinį gerai prisimenu. Kai nusifilmavau filme „Devyni nuopuolio ratai“, kuriame turėjau epizodinį vaidmenį, gavau 65 rublius.

Už tuos pinigus nusipirkau rašomąjį stalą. Buvau dvylikos ir man tada to stalo labai reikėjo.

[[ge:lrytas:lrytas:36233530]]

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Šeimos poreikiai. Labai myliu savo šeimą ir noriu, kad visiems būtų gerai, kad visi turėtų tai, ko reikia, gal net truputį daugiau.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Daug paaukojau Ukrainai. Praveriu piniginę labdarai, jeigu matau, kad yra tikslinga. Dabar nustojau šelpti elgetas, ypač jei matau prašantį jauną žmogų. Geriau paremsiu močiutę nupirkdama iš jos visas rūgštynes, nei šiaip sau duosiu pinigų.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Ačiū Dievui, ne. Ir tikiuosi, kad to nebus. Yra buvę labai sunkių laikotarpių, kai teko veržtis diržus, kai išėjau iš darbo, psichologiškai nebegalėjau būti toje įmonėje.

Bet vis tiek kažkaip viskas susitvarkydavo taip, kad atsirasdavo kitų darbų. Gal jie būdavo ne pagal profesiją, ne pagal išsilavinimą. Net ir ką nors pavalyti man nebuvo gėda. Man reikėjo pinigų, aš jų užsidirbau. Dar džiaugiuosi, kad kartais į pagalbą atskuba mama.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenę ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Pradedant rubliais, baigiant eurais. Iš „vagnorkių“ laiko prisimenu vieną juokingą epizodą. Įsėdau į taksi, pasitaikė šaunus taksistas. Paklausė, kuo mokėsiu, sakau – „vagnorkėmis“. Tada jis: „Tai mešką duosi? Pažiūrėk, ar tikra. Dabar faktiškai visos padirbtos.“ Ir liepė man kupiūrą perlenkti ir smarkiai spausti. Spaudžiu ir klausiu, kiek ilgai. Sako, jau gali pažiūrėti. Tada paklausė: „Na, kaip, ar meška neapsidirbo?“ Taip jis mane pašiepė.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Kaip išeina. Turiu tris sąskaitas ir į vieną stengiuosi atsidėti. Viskas priklauso nuo mūsų šeimos pajamų. Pradėjome tai daryti ir tikiuosi, kad mums galiausiai pavyks. Bet, kaip sakiau, dažniau gyventi sekasi šia diena.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Visada stengiuosi, kad dovana žmogui patiktų. Bandau atsižvelgti į kiekvieno poreikius, pomėgius. Ir jei tikrai to reikia, aš netaupau. Dovana turi būti iš širdies į širdį.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Jeigu dovana man labai nepatinka, o kam nors jos reikia, tuomet atiduodu. Kita vertus, retai gaunu neapgalvotų dovanų. Kas manęs nedžiugintų? Tai galėtų būti žvakidės. Manau, geriau padovanoti dovanų kuponą negu netinkančią dovaną ir taip suteikti galimybę pačiam išsirinkti.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Jeigu turėčiau labai daug pinigų, bandyčiau įkurti savo mokyklą, kur būtų kūrybinė ir labai šilta atmosfera klasėse. O realiai tai nežinau, kaip būtų, gal aprūpinčiau visus vaikus butais, mamai įrengčiau liftą, kad nereikėtų sunkiai laipioti į ketvirtą aukštą.

Kartais su vyru pasvajojame, ką pirktume laimėję daug pinigų. Jis vis perka loterijos bilietus ir tikisi laimėti. Yra mano vyro senelio sodyba Dzūkijoje ant ežero kranto. Nors dirba televizijoje operatoriumi, Mykolas labai ūkiškas, jį vis prie žemės traukia. Norėtų sodybą puoselėti, gal šilauoges auginti.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Kadangi pati esu ragana, man užtenka savų ritualų. Kai būna labai blogai, pasikalbu su savo jau mirusiais močiute ir seneliu. Prašau pagalbos, patarimo. Ir pasirodo kažkokie ženklai, atsiranda sprendimas, gaunu netikėtų įplaukų. Dažniausiai – kai sutvarkau jų kapus. Kaip tik neseniai tai padariau, dabar laukiu. Aš jaučiu, kad jie visą laiką yra šalia manęs ir niekados neapleis. Bet vis tiek dažniausiai tikiu, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Tikrai ne. Laisvė yra galvoje. Pinigai yra tik priemonė. Ir jei pinigai atsiduria tokio žudiko kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rankose, yra baisu. Bet šviesaus žmogaus rankose pinigai gali padaryti stebuklus.

Pedagogė Dovilė Žebrauskė: „Ant galvos nukritę dideli pinigai gali ją susukti“