Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius vasario 20-ąją atšventė savo 65-metį.

– Maestro, vasario 20-ąją atšventėte savo 65-metį. Nekyla nerimo, kad laikas per greitai skaičiuoja metus? O gal jaučiatės visiškai ramus? Namai pastatyti, medžiai pasodinti, vaikai užauginti, karjera sėkminga.

– Nepriminkite man tų metų! Aš jų visai nejaučiu, tik pažiūrėjęs į veidrodį prisimenu. Manęs dar laukia daugybė darbų dešimt, o gal ir dvidešimt metų į priekį!

Tai ir Richardo Wagnerio operos nuo „Lohengrino“ iki „Nibelungo žiedo“, „Tristanas ir Izolda“, „Parsifalis“. Visos jos sudėtingos, tikrai būtų gerai, jei nors po vieną per metus įveiktume.

[[ge:lrytas:lrytas:11376630]]

O kur dar Vincenzo Bellini „Norma“, Giuseppe Verdi „Makbetas“, darbai su Dalia Ibelhauptaite, Asmik Grigorian, Violeta Urmana! Simfoniniai kūriniai, kurių daugybę esame atlikę, bet, manau, ir orkestrui, ir man dabar pasisektų geriau. Be to, turime puikią Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salę su geriausia akustika.

– Ir vaikai dar ne visi užauginti...

[[ge:lrytas:lrytas:25700280]][[ge:lrytas:lrytas:8816126]][[ge:lrytas:lrytas:7546787]][[ge:lrytas:lrytas:2182158]][[ge:lrytas:lrytas:4735266]]

– Tikrai taip. Užauginti, kai jau turi savas šeimas, savus vaikus. Tada man ramiau.

Bet Linukui – tik penkeri su puse metų, man reikia drauge su Donata ir jį išleisti į savarankišką kelią. Užauginti vaiką, mylintį savo Tėvynę, savo šalies patriotą, garbingą žmogų, pasiryžusį ginti Lietuvą, jei to prireiktų. Tai man ne mažiau svarbu nei muzika.

– Jūs pats nuo 7-erių išgyvenote atsiskyrimą nuo tėvų namų. Gyvenote internate, kai ėmėte mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavote Vilniuje, Sankt Peterburge, keliavote po pasaulį diriguodamas įvairių šalių operų teatrams. Pasaulis buvo didelis, bet saugus. Šiandien jis grėsmingesnis, nesaugesnis vaikams. Ar jaučiate dėl to egzistencinį nerimą, gyvenimo trapumą?

– Taip, pasaulis tapo nestabilus 2022 metų vasario 24 dieną. Iki tol buvo tam tikra harmonija, ramybė. Yra šeima, kūrybinis darbas, ir staiga ta harmonija nutrūko. Teisingai pasakėte – kyla egzistencinis nerimas. Ypač kai galvoji apie vaikų ir anūkų ateitį.

– Nepriklausomybės laikais daug lietuvių menininkų, gavę stipendijas, tobulindavosi Paryžiuje. Sovietmečiu buvo likusi viena kryptis – tobulintis Maskvoje ar Sankt Peterburge, kur jūs 1983 metais baigėte konservatoriją, simfoninio dirigavimo specialybę. Kaip dabar žiūrite į sąsajas su priešiškos šalies kultūra?

– Aš pažįstu daug menininkų iš tos šalies, bet į ją daugiau nevažiuosiu, nes viskas nutrūko tą vasario 24-ąją. Nors tie atlikėjai, dirigentai, kuriuos aš gerai pažįstu, turėjo drąsos iš karto pasmerkti karą.

Taip, rusų kultūra dabar pasinaudojama abiem atvejais – ir kai grojama jų kompozitorių muzika, ir kai negrojama. Mes ir turėtume daugiau tuo pasinaudoti, ir gaila, kad dažniau pasinaudojama ta atmetimo kultūra, o ne savo kultūros galia.

– Lygiai prieš 30 metų, kalbantis 1995-aisiais, pasakėte: „Supratau, kad dainininkas iš manęs neišeis. Jei pats nedainuoju, galiu diriguoti dainuojantiems. Kad būsiu dirigentas, suvokiau būdamas 15-os metų. Ir tai yra vienintelis ir teisingiausias mano pasirinkimas.“ Ką pasakytumėte dabar?

– Man tai ne darbas, o gyvenimas. Neįsivaizduoju be to savo gyvenimo. Muzikantai, matyt, yra tokie žmonės, kurie be muzikos negali egzistuoti. Atimk iš jo muziką, ir jo nebėra kaip žmogaus. Kol galiu diriguoti, kurti, būti scenoje, tol gyvenu. Kad ir kaip būtų sunku, be šio darbo gyventi neįmanoma. Kuo būčiau, jei nebūčiau dirigentu? Turbūt vis tiek važinėčiau po pasaulį, klausyčiausi operų. O dirbčiau, matyt, taksistu, nes man patinka vairuoti!

[[ge:lrytas:lrytas:36575412]]

– Kad jums patinka vairuoti, mes žinome. Vairuojate Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, vairuojate savo šeimą ir, nebandykite prieštarauti, lakstėte motociklu viršydamas greitį!

– Nebelakstau, motociklą pardaviau!

– Ir puiku, nes išsaugojote nesulaužytas rankas ir galite ypač energingai diriguoti. Dirigentas vieniems yra magas, sugebantis iš daugumai nesuprantamų hieroglifų – natų – sukurti kartais iki ašarų žiūrovus sujaudinantį muzikinį pasaulį. Kitiems – kažkoks pamišėlis, stovintis ant mažos pakylos, mojuojantis lazdele ir trukdantis muzikantams groti, nes jie ir taip žiūri į natas. Kas yra ta dirigento paslaptis?

– Vienas kompozitorius ir yra tai pasakęs – stovi kažkas juodai apsirengęs nugara į publiką, mojuoja rankomis ir trukdo klausytis.

Toks jūsų klausimas labai daugialypis. Dirigentas privalo turėti platų, įvairiabriaunį muzikinį išsilavinimą. Gal ir aktorinio meistriškumo. Nes muzikantai ne tik dirigento mostuose, bet ir veide turi matyti nuotaikas tos muzikos, kurią jis diriguoja.

Aišku, dirigentas turi būti vadovas, turėti valią, sugebėti organizuoti repeticijas, o ne būti tik egzaltuotu paplaukusiu menininku.

Dėl daugelio dalykų dirigento profesija ir yra šiek tiek paslaptinga. Neaišku, kada, kodėl ta muzika pradeda virpėti ore, jaudinti publiką. Tuo ir skiriasi dirigentų profesionalumas. Dirigentas privalo būti nuoširdus su orkestro muzikantais, publika ir labai mylėti muziką. Tada ji suskambės...

– Ar gali piktas, nelaimingas, irzlus dirigentas sujaudinti publiką?

– Vienoks žmogus gali būti gyvenime, kitoks – ant scenos. Yra visokių pasakojimų apie dirigentus ar atlikėjus, kurie diriguoja ar dainuoja tą patį kūrinį jau šimtąjį kartą, publika ašaroja susijaudinusi, bet atlikėjas visiškai nebesijaudina.

Tačiau jis ir neturi jaudintis, jei yra aukšto lygio artistas. Nors labai didelis talentas neturėtų būti bjaurus žmogus, bet būna visaip.

– Kai dirigentas pernelyg artistiškas, ar neatsitinka taip, kad įsijautęs nukrinta nuo savo pakylos? Jūs taip pat diriguojate emocingai!

– Man neteko nukristi. Bet taip nutinka – dirigentas ne tik nukrinta skaudžiai nuo pakylos, bet nusirita ir į orkestro duobę!

– Matyt, būna džiaugsmo publikai! Stovite nugara į klausytojus. Ar jaučiate, kaip klausytojai reaguoja į kūrinio atlikimą?

– Gal dirigentų nugaros jautresnės, bet aš jaučiu publiką. Tas klausytojų kvėpavimas, buvimas drauge kažkokiais jausmais man yra girdimas. Net jei kažkam pabosta – jaučiu.

Bet klausytojams būtų neblogai kartais pamatyti dirigento veidą. Režisierius Eimuntas Nekrošius yra pasakęs: „Gintarai, per televiziją matau tavo veidą. Iš jo matyti, kaip tu nori, kad solistai dainuotų. O kodėl jie taip nedainuoja?“

Dirigentas privalo įsivaizduoti, kaip muzika turi skambėti. Bet jei orkestre gros vienas ar keletas nepakankamo lygio muzikantų, kūrinys neskambės taip, kaip turėtų.

[[ge:lrytas:lrytas:36575411]]

– Juk yra savotiška kova tarp muzikantų ir jūsų, dirigento? Profesionalai gal turi savitą kūrinio įsivaizdavimą, bet privalo paklusti jūsų batuto mostams?

– Tos taisyklės nusistovėjo per šimtmečius. Kai kurios partitūros yra labai sudėtingos. Muzikantai privalo priimti tas taisykles, paklusti dirigento valiai. Didelio konflikto nebus, nors tam tikras paslėptas noras būti solistu, matyt, svarbus kiekvienam atlikėjui.

– Ar jums labai trukdo salėje suskambėjęs mobilusis telefonas arba plojimai tarp kūrinio dalių?

– Nesusinervinu. Gerbiu publiką, ne visi žmonės juk turi muzikinį išsilavinimą. Bet jei kokia babytė pradeda kalbėti telefonu: „Ai, negaliu kalbėtis, aš koncerte, tavęs negirdžiu, ką sakai?“, tada truputį sunervina. Visko būna, bet per ilgą koncertinę praktiką išmokau būti atlaidesnis.

– Esate menininkas, kuris negyvena užsidaręs stikliniame bokšte. Turite gausią šeimą ir visada akcentuojate, kokia ji jums svarbi. Kai gimė mažieji vaikai – Marius, Linukas, esate pasakęs, kad jų verksmas ir krykštavimas netrukdo, yra gražiausia muzika. Bet dar anksčiau sakėte, kad jaunystėje karjera buvo viskas, o šeima, vaikai – šalia to. Kai jums 65-eri, jaučiatės brandesnis ne tik kaip menininkas, bet ir kaip sutuoktinis, kaip tėtis, šeimos žmogus?

– Šiame gyvenime aš turiu tris gyvenimus. Pirmas – kai augo Rūta ir Saulė, vyriausios dukros. Po kurio laiko – Danielė, Laura ir Marius. Buvau vidutinio amžiaus ir gal su rimtesniu požiūriu į šeimą, artimiausius žmones.

Bet kai augo Rūta ir Saulė, negaliu pasakyti, kad būčiau jas mylėjęs mažiau. Dabar jos jau suaugusios, turi savo vaikučių.

Dabar trečias etapas – mažasis Linukas. Su juo daugiau laiko praleidžiu, kasdien vežioju į darželį, iš jo... Tiesiog jis dar mažiukas. Esu turbūt pats geriausias tėtis.

Muzika visada yra, tik nebežinau, kas šalia ko? Turbūt šeima, artimieji man svarbiau negu muzika, nors be jos irgi negaliu gyventi.

– Menininkų vaikai dažnai seka tėvų pėdomis, tampa aktoriais, dailininkais. Norėtumėte, kad Marius ar Linukas būtų dirigentai?

– Linuko sugebėjimų dar nežinau. Mariaus muzikiniai sugebėjimai anksti atsiskleidė. Laura buvo pradėjusi profesionaliai mokytis dainavimo, bet perėjo į aktorystę.

Svarbu, ko pats vaikas trokšta. Prievartos negali būti. Šiais laikais nėra taip, kaip XVIII ir XIX amžiuje: būsimo italų smuikininko Niccolo Paganini tėvas savo vaiką mušė ir vertė groti.

[[ge:lrytas:lrytas:36575409]]

– Ir jūs nenorėjote tapti muzikantu! Kai pirmadienio rytą tėvai jus mažiuką iš Vievio veždavo į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, net durų rankenos įsikibdavote nenorėdamas iš namų važiuoti. Tad kartais tėvų prievarta ir į naudą?

– Taip, būdavo... Bet pats neįsivaizduoju, kaip savo mažąjį galėčiau kam nors atiduoti. Buvo kiti laikai, man tai buvo didelė savarankiškumo mokykla.

Ir mano mamai, matyt, buvo sunku atiduoti, bet neturėjo kitos išeities. O kiek yra mamų, kurios savo gyvenimą atidavė tam, kad vaikai taptų muzikantais ar sportininkais. Kiek žmonių, tiek skirtingų likimų.

– Kad jūsų gyvenime šeima ir muzika yra gyvybiškai svarbu, o viena kitam nekliudo, matyt, yra ir didžiulis jūsų žmonos Donatos indėlis. Jos rūpesčiu jūs galite gyventi brandų muziko gyvenimą ir būti supamas laimingos šeimos. Juk dažnai būna, kad po koncerto esate užverčiamas gėlėmis, publika palydi ovacijomis, bet salėje Donatos nematyti. Nes gal kuris vaikas susirgo ir jai teko likti namie juo rūpintis, o ne pasidžiaugti po koncerto jūsų sėkme.

– Donatos indėlis į šeimą neišmatuojamas, daug didesnis nei mano. Ji dabar turi taip pat rimtą darbą – verčia knygas iš ukrainiečių kalbos. Kalbą ji išmoko dar anksčiau. Vertėjo darbas panašus į rašytojo. Išversti taip, kad išsaugotum kūrinio autentiką, stilių, nuotaiką... Prie kai kurių sakinių ji praleidžia ištisas dienas.

Ką tik išėjo jos versta Tanios Pjankovos knyga „Raudonųjų skruzdžių amžius“. Ji mane sukrėtė, baisi. Labai gerai parašyta ir labai gerai išversta. Apie holodomorą Ukrainoje.

– Jūsų gyvenimas atrodo labai sėkmingas, laimingas. Ar daug būta ir tamsių, sunkių dienų, nemiegotų naktų?

– Aišku, kad buvo. Bet jei likau savo profesijoje, išgyvenau, tai tiktai padarė mane stipresnį. Apie tai nebenoriu kalbėti.

[[ge:lrytas:lrytas:36575407]]

– Kitą dieną po gimtadienio šventės diriguosite Antonino Dvorako 9-ąją simfoniją, smuikininkė Aliona Bajeva gros Jeano Sibeliaus koncertą smuikui. Nors esate dirigavęs gal tūkstančius koncertų, ar vis dar jaučiate jaudulį, kai atsistojate ant dirigento pakylos?

– Yra jaudulio, kol pradedi diriguoti. Paskui būna tiek darbo, įtampos, kad tą pirmąjį jaudulį užmiršti. Dirigento darbas truputį kitoks nei vokalisto, solisto. Ilgai dirbdamas tą įtampą, jaudulį išmokau suvaldyti. Nors žinau solistų, kurie, prieš išeidami į sceną, užkulisiuose tiesiog alpsta.

Jei prireiktų man pačiam groti fortepijonu – tai yra mano košmariškas sapnas. Sapnuoju, kad man reikia išeiti į sceną ir groti Edvardo Griego koncertą fortepijonui, nes aš jį grojau per anuometinės Konservatorijos baigimo koncertą. Kai eidamas į sceną sau sakiau: „Aš gi nesugrosiu!“ Tai yra tas košmaras, kuris iki šiol mane kankina naktį.

– Maestro, aš supratau, kad visą valandą kalbėjausi su laimingu žmogumi. Ar taip?

– Tikrai taip. Meldžiu Dievo, kad būtų laiminga mano šeima. Kad laimingai augtų mano vaikai ir būtų sveiki. Ir kad viskas būtų gerai pasaulyje ir Lietuvoje. Negaliu to neprisiminti. Nes grėsmingas šešėlis tūno šalia mūsų visų.

Dirigentas Gintaras Rinkevičius atskleidė, koks košmaras iki šiol jį kankina naktį