Miunchene jau 16 metų gyvenančią Irmą Petraitytę-Lukšienę (41 m.) galima vadinti nepavargstančiu Ukrainos ir Lietuvos balsu Vokietijoje.

Čia atvykusi su svajone kurti vitražus pasaulio architektūros šedevrams talentinga menininkė iš karto sulaukė pripažinimo, tačiau vėliau vietoj kūrybos pasirinko mokslą ir darbą universitete.

O prieš trejus metus rusų kariuomenei įsiveržus į Ukrainą jos gyvenimas dar kartą visiškai pasikeitė – ji stojo į pirmąsias protestų fronto linijas.

Vokietijos aikštėse drąsias kalbas kassavaitiniuose mitinguose sakančios lietuvės vardą gerai įsidėmėjo ir Vokietijos politikai, ir visuomenė.

[[ge:lrytas:lrytas:36468557]]

Iš nedidelio Šakių miesto kilusios, Lietuvos trispalve pečius dažnai apsigaubusios I.Petraitytės-Lukšienės sunku nepastebėti – jos drąsios kalbos, smerkiančios karą Ukrainoje, kone kiekvieną savaitgalį skamba Miuncheno aikštėse, o Vokietijos politikus žadina lietuvės iniciatyva siunčiami laiškai ir kitos daug dėmesio sulaukiančios akcijos.

Miuncheno Ludwigo Maximiliano universiteto mokslinė darbuotoja, buvusi Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė, prieš trejus metus rusų kariuomenei pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, žinojo tik viena – būtina veikti. Dabar jau sunku suskaičiuoti visas protesto akcijas, kurias Irma rengė siekdama supurtyti dėl neryžtingų sprendimų dažnai kritikuojamą Vokietiją.

[[ge:lrytas:lrytas:35263854]][[ge:lrytas:lrytas:35493941]][[ge:lrytas:lrytas:35795404]]

„Kai išaušo 2022 metų vasario 24 diena, visi buvome šoko būsenos, man liejosi ašaros. Ėmiau galvoti, ką reikia daryti. Iš pat ryto buvo sušauktas mitingas prie Bavarijos vyriausybės, į jį nuskubėjau apsigaubusi Lietuvos trispalve. Atsimenu, kad dairėmės vieni į kitus tarsi ieškodami atsakymo, – sakė Vokietijos lietuvė. – Netrukus prasidėjo savaitiniai protestai, susirinkdavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių.

Negalėjau ramiai dirbti, visos mintys sukosi apie karą, prilipę stebėjome įvykius ekrane ir vis galvojau, ką mes galime dar padaryti. Ką aš galiu padaryti? Kai užlipau ant scenos su mikrofonu, buvo aišku, jog reikia aiškiai ir garsiai kalbėti apie karą, visas grėsmes, mūsų lietuvių patirtis, kad išjudintume Vokietijos visuomenę paremti Ukrainą.“

[[ge:lrytas:lrytas:36663947]]

Prieš 16 metų išvykdama iš Lietuvos šakietė negalėjo net įsivaizduoti, kad jai teks ryžtingai belstis į Vokietijos ir Europos politikų sąžinę.

Nuo vaikystės lankiusi Šakių meno mokyklą Irma tvirtai žinojo, kad rinksis menininkės kelią ir studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Ji puikiai prisimena tą akimirką, kai atvykusi į studentų darbų peržiūrą vienoje klasėje užtruko gerokai ilgiau ir suprato, kad savo pašaukimą jau atrado.

„Grįžus namo mama paklausė, kas akademijoje įsiminė labiausiai? Tai ir buvo vitražo klasė. Ant sienos buvo prikabinta daugybė skirtingų kompozicijų išlietos akvarelės gabaliukų ir juodo tušo linijų. Laisvė ir ribos. Tai buvo eskizai vitražui.

Tada buvau taip apsisprendusi studijuoti vitražo specialybę, kad stojau į vieną specialybę iš dvidešimties galimų. Norėjau vitražo ir tik vitražo“, – šypsojosi pirmuosius žingsnius Dailės akademijoje prisiminusi I.Petraitytė-Lukšienė.

Retą vitražų kūrėjos specialybę nusprendusi pasirinkti Irma buvo taip sužavėta šio meno, kad per stojamuosius savo žiniomis pribloškė net garsiausius to meto vitražo profesorius.

„Įlindau į biblioteką, prisikroviau meno istorijos knygų su vitražais ir pradėjau juos kopijuoti, kad geriau suprasčiau šio monumentalaus meno esmę.

Atėjau į atranką su pilnu segtuvu prikopijuotų vitražų, su galybe savo pačios eskizų, žmogaus studijų, tapytų natiurmortų.

Atranką vykdę profesoriai, Lietuvos vitražo meistrai Bronius Bružas ir šviesaus atminimo Algirdas Dovydėnas pasakė, kad kopijuoti man nebereikia, – įstojau į vitražo specialybę pirmu numeriu. Kai bakalauro studijų metu kūriau savo pirmąjį didžiausią, per tris aukštus išsidėsčiusį vitražą Šakių miesto bibliotekai, šį meną įsimylėjau dar kartą.

Nuostabus jausmas, kai žvelgi į daugiau nei 10 kartų už save didesnį savo meno kūrinį.

Nors nematai viršaus, tiksliai žinai, kurioje vietoje, kuris mažas spalvoto stiklo gabaliukas sustyguoja visą galingą kompoziciją“, – apie įsiplieskusią meilę vitražui pasakojo Irma.

[[ge:lrytas:lrytas:36663930]]

Tačiau jauna ambicinga menininkė turėjo ir dar didesnių tikslų – kurti vitražus pasaulinio lygio architektūros šedevrams.

Tam labiausiai tiko Vokietija, kur veikia didžiausios pasaulyje ir naujausias technologijas turinčios stiklo studijos. Kai kurios jų – būtent Miunchene. Irma pasakoja, kad tuomet jau buvo spėjusi susidraugauti ir kartu padirbėti su vitražo kūrėjais iš Vokietijos, tad abejonių, kur semtis žinių, net nebuvo.

„Mokykloje gerai sekėsi mokytis vokiečių kalbą. Nuo vaikystės turėjau šiltų prisiminimų, kai malonūs senelių draugai iš Vokietijos atveždavo lauktuvių vokiškų pasakų knygų ir skanumynų.

Tačiau kai studijų metais sugalvojau, kad noriu studijuoti pagal „Erasmus“ programą Miuncheno dailės akademijoje, ji ir Vilniaus dailės akademija dar neturėjo bendradarbiavimo sutarties.

Nuėjau pas studijų dekaną paprašyti, kad tokią sutartį pasirašytų. Pasirašė. Taip ir gavau kelialapį į Miuncheno dailės akademiją“, – prisiminė vitražo kūrėja.

Į Miuncheną lietuvė sugrįžo netrukus jau su Vilniuje įgytu magistro diplomu rankose ir pasiliko čia ilgam. Ji svetur greitai pritapo. Pasisekimo sulaukė ir Irmos kuriami vitražai.

„Kai atvykau, netrukus dalyvavau vienoje vitražo parodoje, kurioje darbus eksponavo net Vokietijos vitražo klasikai. Parodos atidarymo metu buvo nupirktas vienintelis vitražas ir jis buvo mano!

Tai man buvo simbolinis patvirtinimas, kad Vokietijoje esu laukiama. Parašiau verslo planą, išsinuomojau ateljė ir pradėjau kurti“, – gyvenimo pradžią Vokietijoje prisiminė Irma.

Pradėjusi bendradarbiauti su Miuncheno stiklo galerijomis ir dalyvauti parodose vitražistė netrukus suprato, kad labiau nori būti visuomenės dalimi nei savo ateljė užsidariusia ir į kūrybos procesą panirusia menininke.

[[ge:lrytas:lrytas:36663931]]

Nors meilė kūrybai neišblėso, Irma nusprendė iš meno sukti į mokslo pasaulį, kad galėtų ne tik kurti meną, bet ir jį tyrinėti.

Vienu metu dirbdama meno istorijos docente net trijose Miuncheno mokslo įstaigose su studentais ji ypač daug kalbėdavo, kaip meno kūriniuose atsispindi tam tikri istoriniai laikotarpiai, ypač domėjosi tarpukario menu.

„Vilniaus dailės akademijoje rašiau magistro darbą apie drąsų Lietuvos vitražistą Konstantiną Eugenijų Šatūną, kuris sovietų okupacijos metais, kai sovietinė ideologija bruko savo realizmą su propagandiniais vaizdiniais, kūrė savitus vitražus.

Ištisas valandas klausiausi jo pasakojimų sėdėdama prie stalo su jo pagamintais gardžiais lašišos sumuštinukais ir sužinojau, kaip okupanto ideologijai nepavyko suluošinti jauno, talentingo, laisvo menininko sielos“, – apie jos požiūriui įtaką dariusius menininkus kalbėjo I.Petraitytė-Lukšienė.

Gavusi laisvę branginti mokančių pamokų Vokietijos lietuvė negalėjo abejingai žiūrėti į Ukrainos kančias. Rusijai užpuolus rytines Ukrainos teritorijas ir okupavus Krymą ji pradėjo savo kovą. Kaip pati sako, ateidavo į tuomet gerokai retesnius ir ne tokius drąsius ukrainiečių mitingus, o nuo 2020-ųjų inicijavo atvirų laiškų rašymą Vokietijos vyriausybei, tuometei kanclerei Angelai Merkel ir Bundestago frakcijų pirmininkams.

„Prašėme, kad nevyktų į Maskvą stebėti rusų pergalės parado, kad savo dalyvavimu neremtų agresijos, okupacinės ir ekspancinės politikos. Priminėme, kad pastarojo šimtmečio nepasmerkti Sovietų Sąjungos ir Rusijos nusikaltimai bei neryžtingas Vakarų požiūris į vykdomą agresiją skatina Kremlių destabilizuoti demokratijas ir atsiimti „prarastas“ teritorijas.

Visaip stengėmės tarsi papurtyti Vokietiją, kad ji atsikvošėtų. Kai Rusija toliau grobė vis didesnę Gruzijos teritoriją, irgi rinkomės į protestus“, – prisiminė I.Petraitytė-Lukšienė.

Kur kas didesnį pagreitį viskas įgavo po lemiamos 2022 metų vasario 24-osios. Rusijai pradėjus plataus masto agresiją prieš Ukrainą protestai ir įvairios akcijos tapo lietuvės kasdienybės dalimi.

Jau trečius metus ji nepavargdama ragina Vokietijos visuomenę aktyviai teikti humanitarinę bei karinę pagalbą Ukrainai ir nepriprasti prie siaubingo Vakarų Europos pašonėje vykstančio karo.

[[ge:lrytas:lrytas:36663929]]

„Įsitraukiau į bendras ukrainiečių aktyvistų grupes, įsitraukė ir vis daugiau vokiečių aktyvistų. Prasidėjo mūsų intensyvi kova informaciniame lauke atmušinėjant Rusijos naratyvus, telkiant visuomenės paramą.

Mūsų žinučių platinimas vyko ne tik per protestų akcijas, bet ir per socialinius tinklus, žiniasklaidą, prasidėjo darbas su politikais, įvairiomis kitomis žmonių grupėmis, – pasakojo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė. – Jaučiau didelę stiprybę ir privalumą, kad esu lietuvė ir mąstau „lietuviškai“.

Tai pirmiausia reiškia, kad mes pažįstame okupantą, žinome jo raudoną terorą, represijas, žudymus, atsimename ištampytus partizanų kūnus, masines deportacijas.

Pas mus netgi mažiausiame žmonių rate visada atsiras bent vienas, kurio šeima patyrė rusų agresiją, deportacijas. Todėl jaučiau didelę atsakomybę apie visa tai garsiai kalbėti.“

Suvokdama, kad jos veikla gali domėtis Rusijos specialiosios tarnybos, Irma nusprendė niekur neviešinti savo šeimos, taip apsaugodama ją nuo galimos grėsmės.

Bet pati baimės nejaučia, nors sulaukia įtartinų žmonių susidomėjimo ir žvilgsnių.

„O kaip kitaip reikėtų gyventi? Tylėti ir nusisukti, kai vykdomas ukrainiečių tautos genocidas? Eiti lyg niekur nieko į darbą, džiaugtis atostogomis, kai prievartaujami, žudomi, deportuojami vaikai?

Šiuo klausimu esu labai griežta ir tiesmukiška. Jei tyli, pats ir stiprini, drąsini agresorių.

Tylėjimas irgi uždeda atsakomybę. Kiekvienas gali reaguoti, veikti, padėti savaip. Svarbiausia – netylėti“, – pabrėžė nuo pat pirmos karo dienos Ukrainą palaikanti Vokietijos lietuvė.

Paklausta, kas per šiuos trejus metus įsiminė labiausiai, Irma sakė, kad į Miuncheną atvežtas kulkų suvarpytas greitosios pagalbos automobilis, vadinamas „barwinka“. Šis siaubingas karo įrodymas supurtė daugelį, net ir abejingiausius.

„Šitas rusų kulkų suvarpytas ukrainiečių greitosios pagalbos automobilis iš Charkovo buvo tai, ko reikėjo, kad vokiečiai suprastų brutalius karo nusikaltimus. Žmonės sustingę žiūrėjo, lietė šūvių vietas, ėjo pasikalbėti. Po Miuncheno automobilis apkeliavo jau daugiau nei 70 Vokietijos miestų.

Greitukę lankė ir Bundestago prezidentė, daugybė Bundestago narių, Leipcigo mieste prieš prasidedant svarbiam susitikimui dėl Ukrainos ją aplankė ir Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Ji stovėjo ir prie Europos Parlamento. Ukrainiečiams ši greitukė yra tarsi paminklas jų skausmui“, – kalbėjo Vokietijos lietuvė.

[[ge:lrytas:lrytas:36663919]]

Nors dabar nebekuria vitražo, Irma šio nuostabaus gyvenimo etapo nepamiršo ir galbūt grįš prie kūrybos karo pašvaistėms nurimus. Kūrėja tikino, jog visuomeninė veikla visada liks jos gyvenimo dalimi, ir neabejojo, kad net ir vienas – lauke karys.

Kviesdama į trečiųjų karo metinių protestus užsienio šalyse gyvenančius lietuvius ji tvirtino, kad kovoti už Ukrainos laisvę – vadinasi, kovoti ir už savo laisvę.

„Per šiuos trejus protestų metus pajutau, kokia yra stipri pilietinės visuomenės galia! Ir kad ne visada reikia šimtų ar tūkstančių, kartais gali užtekti ir keleto tikslingai veikiančių piliečių, kad padarytum stiprų poveikį. Jau ir valstybės strateginiuose planuose gynyba nebematoma be glaudaus civilinės visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimo.

Patyriau labai stiprų solidarumo jausmą ir suvokimą, kad gynybai turėjome būti pasiruošę jau vakar. Mes visiškai nebeturime laiko, jau dabar turime visi susikaupti ir atmušinėti rusų dezinformaciją, sklaidyti melus, istorijos klastojimus, šmeižtus, nukreiptus prieš Lietuvą“, – pasaulyje aštrėjant įtampai ragino Vokietijoje Lietuvos balsu tapusi vitražų kūrėja I.Petraitytė-Lukšienė.

Vokietijoje pripažinimo sulaukusi menininkė iš Lietuvos privertė ją išgirsti ir politikus